Kažkur pakrantės krūmynuose net užkimdamas čirpia žiogas, gausiai suvilgiusi žolę rasa pranašauja giedrą dieną, ant juodo tvenkinio paviršiaus atsispindi šimtai žvaigždžių. Tame tamsiame veidrodyje aš kartais pamatau, kaip kuri nors iš jų blyksteli ryškiau ir išnyksta. Seni žmonės sako, jog išvydus krentančią žvaigždę reikia sugalvoti norą ir jis būtinai išsipildys. Tai gerai, nes šią naktį turiu vienintelį ir nenumaldomą troškimą – sugauti karšį. 

Tiesa, turiu aš ir savo žvaigždę, į kurią jau beveik dvi valandas lyg užhipnotizuotas spoksau. Nuo šio žalsvo žiburėlio tikrai priklausys, su kokia nuotaika sutiksiu auštantį rytą. O kol kas tik ramybė ir viltis, jog manoji žvaigždė šiąnakt nenuvils.

Staiga maža žalsva šviesos dėmelė neramiai suvirpa. Ji tūpteli ir palengva ima stiebtis į viršų. Žiburėlis vis ryškėja, tįsta, susiliejęs su atspindžiu vandenyje pasidaro nenatūraliai ilgas brūkšnys. Kiek palingavęs į šonus parvirsta ir mano rankos, nežinia kada spėjusios sugniaužti meškerkotį, nevalingai kilsteli jį aukštyn. Yra...

 


Vėl užmetęs meškerę bandau prisidegti cigaretę. Matau, kaip virpa žiebtuvėlio liepsnelė, ir jaučiu, kaip dusliai dunksi krūtinėje širdis. Toks įspūdis, kad kitapus tvenkinio išsidriekęs miškas atkartoja jos dūžių aidą. Net žiogas išsigandęs nutilo... 

Ir ko aš taip jaudinuosi? Juk tai ne pirmas gyvenime karšis. Esu pagavęs ir didesnių. Žinoma, matuojant šiuolaikiniais matais – visai neblogas. Manau, sieks kokius 2 kg. Tai tikras sumitęs plačiašonis – net tamsoje regiu, kaip blizga jo bronziniai žvynai. O šis jaudulys tuoj praeis. Bet tik iki kito sykio. Tikiuosi, traukiamas karšis neišbaidė savo atsargių brolių – aš juk šiąnakt suskaičiavau kelias dešimtis krintančių žvaigždžių...

Plačiašonių meškeriojimas vasaros naktimis kupinas ne tik neišdildomų įspūdžių, tai bene efektyviausias paros laikas žūklei, kai nusistovi karšti vasaros orai. Jei pavasaris buvo vėsus, lietingas, birželio mėnesį tvenkinių ar ežerų vandens lygis yra pakankamai aukštas – vandenžolių sąžalynai tebesiformuoja ir karšiai priekrantės zonoje vis dar ieško nuolatinių maitinimosi vietų. 

 


Aišku, ne visada taip būna, užpernai jau gegužę jautėsi sausos vasaros dvelksmas, tad mėgėjai gaudyti karšius naktimis išsiruošė kur kas anksčiau. Šios žuvys neršia gana vėlai (gegužės–birželio mėn.) ir tuo metu beveik nekimba. Tačiau nekiba būna trumpa. 

Pernai metų lietingi orai išėjo į naudą plačiašoniams, nes, kaip pastebėjo ichtiologai, aukštas vandens lygis yra pagrindinis rodiklis tikintis gero karšių neršto ir prieaugio. Tikėkimės, jog po keleto metų geru žodžiu paminėsime tą pabjurusią vasarą.

Nors karšiai ir labai prisiriša prie nuolatinių maitinimosi plotų, tačiau ilgesnį laiką vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Paradoksalu, bet tai sėsli ir kartu judri žuvis. Visiškai kitaip plačiašoniai elgiasi naktimis. Tamsiuoju paros metu jie gali labai aktyviai maitintis, tačiau vietas tuo metu keičia daug rečiau. Netgi pats maitinimosi plotas gerokai susiaurėja, o žuvys pasirinktus dugno ruožus stengiasi „iščiupinėti“ kur kas kruopščiau. 

Į tokį jų elgesį verta atkreipti dėmesį naktinėje žūklėje. Dieną karšiai gali nukrypti nuo įprastinio maršruto, jei kur nors netoliese aptinka gardaus jauko, tačiau sutemus netinkamoje vietoje sulaukti plačiašonių kibimo vargu ar pavyks. Tai jau seniai žino Nemuno žvejai ir dar iš vakaro užsiima pačius rezultatyviausius pakrančių plotelius. Stovinčiame vandenyje žuvų judėjimas dar mažesnis, vyksta visai kitokiu principu ir atsitiktiniai laimikiai čia daug retesni.  Ypač – naktį.

 


Karšiai, be jokios abejonės, – priedugnio gyventojai. Dažniausiai jų maistas guli ant kieto pagrindo (sluoksnelis nuosėdų nesiskaito) arba bent jau plauko prie pat jo. Giluma, kurioje užkandžiauja, labai priklauso nuo vidutinio vandens telkinio gylio ir dažniausiai jų vartojamo maisto rūšies. Tačiau ne tik. 

Dar vienas svarbus veiksnys – paros laikas. Kadangi kalba eina apie vasarą, tai karštą vidudienį karšiai stengsis nusileisti kuo giliau. Jei yra galimybė, jie tuo metu glaudžiasi kur nors 7–8 m gelmėje prie duobės šlaito. Įsiūlyti ką nors valgomo bus be galo sunku. Tačiau ankstų rytą ar vėlyvą popietę šios žuvys gali pakilti į 3–4 m gylį. Maždaug tokioje gelmėje – jų maitinimosi zona, t. y. riba, kur plačiašonių kibimas turėtų būti aktyviausias. Nesupraskit visko tiesiogiai, nes tai tik paprasčiausias pavyzdys (1 pav.). 

Bet prieš sutemas ir iki patekant saulei (kartais tai užsitęsia ir ilgiau) karšiai linkę pasirinkti dar seklesnes vietas – priartėja prie pat vandensžolių arba įplaukia į aikšteles tarp jų, kur gylis tesiekia vos 1,5–2,0 m. Vėlgi tai nėra griežta taisyklė, nes viename tvenkinyje, praėjus vos kelioms paroms, plačiašonius naktį sėkmingai meškeriojau ir 2, ir 5 m gyliuose.

Beje, oras visą šį laikotarpį išliko pastovus, tad nei aplinkos temperatūra, nei slėgio kitimai ar vėjo kryptis negalėjo turėti jokios įtakos. Vienintelis šių naktų skirtumas – seklumoje kibo „puskaršiai“ ir vienas kitas tikras plačiašonis, o gylyje smulkmės nepasitaikė, tačiau didžiųjų karšių pagavau beveik tiek pat. 

 


Tamsiuoju paros metu apskritai didesnė galimybė sužvejoti stambius egzempliorius, ypač ten, kur gausu plakių ir kuojų. Visa ši smulkmė dieną uoliai doroja karšiams skirtus masalus, nevengdamas nutampyti nuo kabliuko net naktinius sliekus ar gana stambius kukurūzo grūdus. Vienintelis „priešnuodis“ – ateiti sutemus, kai besotės ne tokios aktyvios, arba, pakilusios į aukštesnius vandens sluoksnius, neliečia ant dugno padėtų patiekalų.

Be šio privalumo naktinė žūklė žvejui paranki dar ir tuo, jog smarkiai sumažėja konkurentų, nes dalis žmonių tiesiog fiziškai nepajėgia išsėdėti spoksodami į plūdės žiburėlį iki ryto – jie tiesiog užmiega. Daugelis meškeriotojų nė nebando laimės, nes tai iš tiesų gana varginantis užsiėmimas, ypač jei pridėtume besaikį uodų gėlimą arba prastą orą. 

Kitas nepatogumas – sunkios žūklės sąlygos. Dieną patyręs žvejys net ir be jokio orientyro sugeba gana taikliai „sodinti“ masalą į jaukinimo vietą. Naktį tai daryti itin sudėtinga, nes tamsoje prarandamas atstumo pojūtis. Atsižvelgiant į meškerės stovelius (dabar labai tinka su fosforuojančio plastiko dvišakiais) ar krante augančius medžius įmanoma tik nustatyti užmetimo kryptį ar kampą, bet ne nuotolį. Ypač sunku pataikyti į langus tarp žolių, nes juodame vandenyje paprasčiausiai nieko nesimato. 

 


Uždavinį palengvina mazgeliai ant valo, tačiau jie kliudo gijai nuslysti nuo būgnelio. Kaip pastovi rekomendacija – įsprausti valą į ant ritės būgnelio esančią specialią auselę. Visgi toks gijos tvirtinimas turi vieną esminį minusą – stipriau mostelėjus meškere, plūdė stipriai skris ir, nuvyniojusi fiksuotą valo atkarpą, staiga sustos ore. 

Iš inercijos ji atšoks atgal, juolab kad monofilamentinė gija yra tampri. Dėl to kartais susipainioja sistemėlė arba koks nors minkštesnis masalas gali tiesiog nulėkti nuo kabliuko. Galima pasinaudoti vandeniui atspariais rašikliais – ant valo užbrėžti atstumą žyminčius brūkšnius. Bet vėlgi – tamsoje lengva pražiopsoti nuspalvintą atkarpėlę. 

Ir nepamirškite, jog į vandenį nukritusi slankiojanti plūdė pasislinks valu artyn prie meškeriotojo, o tai reiškia, kad masalas dugną pasieks ne ten, kur palietė vandens paviršių. 

Aišku, daug patogiau žvejoti stacionariai pritvirtintomis plūdėmis, tačiau mūsų norą pakoreguoja žūklavietės gylis, nuotolis, meškerkočio ilgis ar sistemėlės svoris. Pastarasis veiksnys dažnai reikiamai nebeįvertinamas. Stambus karšis yra labai atsargi žuvis ir nors tamsoje net ir būdama sekliai ji prastai mato tai, kas vyksta krante, nesibaido žvejo bei meškerykočio šešėlio, bet kaipmat sureaguoja į nurimusioje aplinkoje puikiai sklindantį pašalinį garsą. Sunkios plūdės tekštelėjimas poros metrų gylyje plačiašoniui tikrai nekelia pasitikėjimo. 

Tą patį galima pasakyti ir apie dažną jauko rutulių svaidymą. Naktį šią procedūrą vertėtų atlikti kiek įmanoma rečiau. 

 


Lengva plūdelė turi dar ir kitą privalumą – ji gerokai jautresnė. Tada karšis beveik nejaučia įtartino masalo pasipriešinimo ir užtikrintai jį ragauja. Kiek žvejojau tvenkiniuose, geriausių rezultatų esu pasiekęs su 1,2–1,5 g skaidriu lazdelės formos „vagleriu“. 

Tačiau tokia plūdė itin jautri, todėl užmovus kembriką su šviesele visą sistemėlę reikia perbalansuoti iš naujo. Deja, su tokia įranga patogu gaudyti tik visiškai ramiu oru (laimei, naktį taip dažniausiai ir būna), kadangi net ir silpno šoninio vėjo pūtimas skandina plūdę. Lengvos plūdės greičiau slysta valu aukštyn tuomet, kai jis neskandinamas, bet vėlgi tai įmanoma tik nevėjuotomis sąlygomis. 

Priešingu atveju reikia sunkinti sistemėlę ir valą nardinti po vandeniu. Žuvaujant su waggler tipo plūdėmis tai įprasta procedūra – užmetimas ir keletas staigių ritės apsukų, nuleidus žemiau meškerės viršūnėlę... 

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas