Žvejojant naktį plūdine meškere vėjas visada daro „meškos paslaugą“. Paprastai tokiu oru debesys aptemdo paskutinius natūralius šviesos šaltinius – žvaigždes bei mėnulį. Vėjas trikdo ir taip jau abejotino taiklumo užmetimus, tačiau, svarbiausia, smarkiai banguojant vandeniui karšiai vengia naktimis plaukti į seklumas arti krantų ir apskritai vangiau kimba. 

Aklinoje tamsoje šokčiojantis plūdės žiburėlis taip paveikia meškeriotojo regėjimą, kad po kelių valandų ima nežmoniškai skaudėti galvą. Ir kuo tamsesnė naktis, tuo labiau, kadangi akys temato aklinai juodą sieną ir ryškią plūdės švieselę, kuri ritmingai juda ant bangų. Sakau „ant bangų“, nes paprastai taip nutinka būtent tą tamsiausią, t. y. apniukusią naktį, kuomet kaupiasi lietus arba jis ką tik praėjo, o lietaus palydovas paprastai būna vėjas.

Plūdė, stumiant bangoms ir vėjui, dugnu vilkdama masalą artėja meškeriotojo link, tačiau naktį tai sunku pastebėti ir atsiranda „netikrų“ kibimų. Ramiu oru ji taip pat dreifuoja vandens paviršiumi veikiama povandeninių srovių, bet jos dažniausiai ne tokios stiprios ir apatinis sistemėlės svarelis lyg inkaras atsiremia aukštesnėje dugno vietoje. Jei reljefas ne lygus kaip stalas, o šiek tiek nuožulnus, tai palengvina užduotį, kuomet nori prilaikyti masalą vienu ir tuo pačiu atstumu nuo kranto.

 


Nors straipsnio pradžioje užsiminiau apie lazdelės formos plūdę, tačiau žvejodamas neatsisakau ir įprastinių waggler, kurių slyvutės formos korpusas nuskendęs gana giliai po vandeniu, o paviršiuje kyšo tik antenėlės galiukas. Naktinėje žūklėje itin jautrios, nors ir mažiausiai veikiamos vėjo bei bangų, plūdės su labai plonomis antenėlėmis netinka, nes ant jų problematiška pritvirtinti šviestuką. Todėl geriau rinktis tokias, kurių antenos atitinka užmaunamo kembriko skersmenį. 

Žinoma, išeitį galima rasti visada – pavyzdžiui, užmauti vieną ant kito keletą įvairaus pločio kembrikėlių, bet tuomet smarkiai išbalansuojama pati plūdė, nes antena dar labiau pasunkėja. Yra keletas sistemėlių, kurios gana elementarios, bet palyginti efektyvios tam tikromis sąlygomis.


Sekliam vandeniui (iki 3 m) siūlomas 2 pav. nupieštas svarelių derinys. Nors piešinyje apatinis šratelis yra prispaustas aukščiau suktuko, kai kietas lygus dugnas, šis svarelis gali būti tvirtinamas ant pavadėlio gerokai arčiau kabliuko. Šratelių grandinėlę galima pakeisti viena, geriau smarkiai ištęsta, švinine slyvute.

 

Mėtant masalą toliau ir meškeriojant didesnėje gelmėje rekomenduojama 3 pav. sistemėlė. Tačiau esminis jos trūkumas, kad metimo metu plūdė gerokai nutolusi nuo kabliuko ir vėjuotą dieną painiojasi. Abiejuose minėtuose pavyzdžiuose apatiniai svareliai atlieka ir inkaro vaidmenį, tačiau būna pernelyg lengvi neramiu oru.

Šią problemą labai įdomiai ir netradiciškai išsprendė vienas mano draugas, beje, prisiekęs karšių gaudytojas ir naktinės žūklės mėgėjas. 4 pav. nupiešta sistemėlė prieštarauja bet kokioms žinioms apie sportinį žuvų meškeriojimą, plūdžių apkrovos principams ir jos nerasite nė viename rimtame žvejybiniame leidinyje ar kitaip viešojoje erdvėje pateiktuose pavyzdžiuose. 

Tačiau praktika, pasirodo, smarkiai „prasilenkia“ su teorija, ir aš pats jau daug metų tokį svarelių išdėstymą mielai naudoju. Tarkim, gaudant 5 g plūde, ant valo užspaudžiami 4–6 vienodo svorio (apatinis gali būti net šiek tiek sunkesnis) šrateliai. Jie beveik suliečia vienas su kitu. Yra ir dar vienas svarelis, kuris skirtas plūdės balansui. Jis neprivalomas, atsižvelgiama į aplinkybes – gylį, bangavimą, plūdės plūdrumą.

 


Šioje sistemėlėje pavadėlis karšiams gaudyti atrodo pernelyg trumpas – 15–20 cm (paprastai rekomenduojamas 40–50 cm ir ilgesnis). Nors plūdė waggler tipo, tačiau su palyginti neilga ir stora antenėle, todėl mažai jautri. Svarelių girliandos vienas ar du apatiniai šrateliai tvirtai remiasi į dugną ir patikimai prilaiko plūdę net ir pučiant stipriam vėjui. Nepaisant tokios grubios sistemos karšiai kuo puikiausiai kimba. Kur sėkmės paslaptis? 

Svarbiausia suprasti, kada žuvis ryja masalą, ir spėti laiku, kol karšis dar jo dar neišspjovė, pakirsti. Nors dažnai tokios apkrovos plačiašoniai nė nesibaido ir kuo puikiausiai guldo plūdę. Keista, ar ne?

Liko dar nepakalbėta apie masalus ir jaukus naktinėje karšių žvejyboje. Čia turiu jus nuvilti, nes kažkokių stebuklingų vilioklių ar prievilų receptų neatskleisiu – kas tiko dieną, tiks ir naktį. Sutemos nieko nekeičia, nors, pasak ichtiologų, tuo metu plačiašoniai pirmenybę atiduoda gyvūninės kilmės maistui. Tačiau meškeriodamas prie ko pripratinsi – tuo ir gaudysi. 

 


Paprastai naktinę žūklę pradedu dar prieš pietus. Ankstyvas jaukinimas, žūklavietės „zondavimas“ – visa tai būtina įžanga prieš rimtą karšių gaudymą. Jį galima suskirstyti į tris etapus: nuo sutemų iki 12 val., nuo vidurnakčio iki 2 val. ir priešrytį. 

Pirmoji nakties dalis dažniausiai pati sėkmingiausia, kitos dvi valandos „mirusios“, o priešrytį pavadinčiau „kibs arba ne“. Pasitaiko, jog plačiašoniai per trečiąjį naktinį etapą surengia tikrą šou, būna, jog visai nekimba. Bet paprastai, jei tik oras nusistovėjęs, masalus čiumpa, nors šiek tiek silpniau nei iki vidurnakčio. 

Kartais temperatūros bei slėgio kaita viską apverčia aukštyn kojomis, tačiau taip nutinka itin retai. Bet kokiu atveju dažniausiai verta sėdėti visą naktį. Geriausia, kai šiltos giedros naktys išsilaiko keletą parų iš eilės, neblogai, jei dulka lengvas lietutis. Žinia, drėgmė sugadina naktinę idilę, bet laimikių netrūksta. 

 


Turbūt šioje vietoje reikėtų pridurti, kad ir giedromis naktimis neišvengsite drėgmės. Beje, kuo didesnė giedra, tuo didesnė bus ir ji. Stebina? O neturėtų, nes tuomet prieš švintant iškrenta gausi rasa, rytas būna tarsi padūmavęs nuo rūko, kuris besisklaidydamas virsta smulkiais lašeliais ir nusėda ant drabužių, meškerykočio, kuprinės, žodžiu, viskas aplink sušlampa kaip po lietaus. Tada nutinka labai nemalonus dalykas – valas pradeda lipti prie meškerykočio blanko ir, jei žuvauji su lengva plūde, trukdo bent kiek toliau ją užmesti.

Prastai sekasi žvejoti, kada vėjas sutemus nenurimsta arba po vidurnakčio pakyla. Kaip taisyklė tuomet gerokai ir atvėsta. O tamsa ir vėsa nėra gerai ne tik meškeriotojui. Jei nuo šalčio tenka kalenti dantimis, dažniausiai plačiašoniai kimba trumpai ir tik pirmoje nakties pusėje. Kadangi žinau, jog vėliau bus tik prasčiau, paprastai, pajutęs į blogąją pusę besikeičiantį orą, ilgai nesėdžiu – kam kankintis ir be reikalo į vandenį mėtyti jauką, kuris, deja, nieko nepakeis.

Puikus kibimas naktį būna prieš lietų. Dar nematai tolumoje besiniaukstančio dangaus, nejauti palengva krentančio slėgio, tačiau kad taip nutiks išduoda uodai – jie labiau nei kitomis naktimis ima siurbti kraują kone litrais. Aišku, čia labiau meninis palyginimas, bet toks įspūdis tikrai susidaro. O plūdė vis neria, o karšiai vis kimba, o tau tenka be perstojo nerti ir nerti naujus masalus ant kabliuko, traukti žuvis vieną po kitos ir mesti meškerę iš naujo ir iš naujo... 

 


Taip įsijauti į procesą, kad nė nepastebi ant rankų, veido, kaklo nutūpusių kraujasiurbių. Tačiau grįžus iš žūklės net išsigąsti – visas kūnas taškeliais nusėtas – ten uodai savo smailius snapus smaigstė. Suprantama, kad ir niežulys užpuola. Nepavydžiu alergiškiems, man tas nemalonus pojūtis greitai praeina, įkandimų vietos irgi per dieną pranyksta.

Todėl tokiems įvykiams reikia pasiruošti iš anksto. Turiu omenyje ne tik repelentus nuo uodų (atvirai kalbant, aš netgi plonas specialias žvejybines pirštines pasiimu), tačiau ir drabužius nuo drėgmės, nesvarbu, kad lietaus nepranašauja, prisiminkite, apie ką rašiau... Juk vis tiek į žūklę automobiliu važiuosite, kuris veikiausiai stovės kur nors netoliese. Apie žibintuvėlį ant kaktos nė nekalbu. Sykį mačiau, kaip vienas žvejys naktį sliekus ant kabliuko nėrė žiebtuvėliu pasišviesdamas – nerealūs gebėjimai toje pat rankoje slieką ir degantį žiebtuvėlį išlaikyti...

Žuvaujant naktimis viskas privalo būti po ranka, kad tektų kuo mažiau vaikščioti, kuistis kuprinėje ar krepšyje. Jauką pasiruoškite dar iki sutems. Mums tik atrodo, kad karšiai visiškai nebaikštūs, čia juk ne šapalai, ne meknės ar upėtakiai, tai – dugninės žuvys, kurios ragauja masalus kelių metrų gelmėje toli nuo kranto. Sakoma, kad apsidraudusį ir Dievas apdraus. Tačiau čia ne tas variantas – nieko dieviško nėra – žuvys paprasčiausiai junta šurmulį, žingsnius krante, nes ta vibracija vandeniu ir dugnu sklinda naktimis labai toli. Ir kuo naktis tykesnė – tuo toliau.

 


...Virš papilkėjusio vandens pakibo lengvo rūko žiupsniai, tvenkinio veidrodyje išblėso paskutinė žvaigždė. Tik mano žiburiukas vis dar skleidė blankios žalsvos šviesos likučius ir iš paskutiniųjų stengėsi nepasiduoti ryto brėkšmai. 

Staiga, lyg nebyliame kine, visai šalia plūdės išsivertė aukšta stambios žuvies kupra. Po to dar viena, ir dar, vandens paviršių perskrodė aštrus pelekas... 

Tai sukilę karšiai išdykauja. Kurį laiką tikrai nekibs – čia rytinė šių žuvų mankšta. Daug jų susirinko, bet galėjo būti ir dar daugiau – keli gražuoliai guli mano skiaurėje. Šiam kartui užteks. Visiškai nejaučiu nuovargio, nuotaika puiki. 

Galbūt rytoj vėl ateiti prie  tvenkinio ir įžiebti naktį dar vieną – savo žvaigždę?

Romualdas Žilinskas