Mėgstu, tiesiog dievinu vasarą. Na ir kas, kad svilina nežmoniškas karštis, upėse vandens lygis pasiekia kritinę ribą, o žvynuotosios tampa išrankios it prancūzų gurmanai – joms su paprastu masalu geriau net nesirodyk. Juk dabar – atostogų metas, kuomet gali daug laiko skirti savo mėgstamam hobiui. O kuo daugiau laiko prie vandens telkinio praleidi, tuo daugiau ir žuvies pagauni. Tai juk auksinė taisyklė. 

Smagu vidurvasarį padrybsoti prie ežero, užsimetus plūdinukę. Tai raudė, tai karšiukas vis timpteli gilyn. Tačiau, bent jau man, niekas negali atstoti upės grožio: srovenantis vanduo ir ten gyvenanti gyvybė traukia kaip magnetas. Todėl vos tik surandu laisvesnę minutėlę, visuomet stengiuosi nors trumpam ištrūkti prie čiurlenančio vandens.

Teiginys, neva su spiningu vidurvasarį nėra ko veikti, tegul ir toliau dūla teoretikų mintyse, kai tuo tarpu aš traukiu tikrai neprastus laimikius. Netgi galiu pasakyti savotišką paradoksą: praktiškai visas savo didžiausias žuvis suviliojau būtent liepos mėnesį. Galbūt todėl man vasara – puikios žūklės sinonimas. 

 


Žinoma, galbūt viskas nuskambėjo kiek per paprastai, kadangi kartais situacija prie vandens telkinio būna žymiai komplikuotesnė, negu straipsniuose. Todėl laimi tie, kurie nemėto, kur papuola, bet, įvertinę esamą situaciją, pasirenka optimalų sprendimą. O tam, be abejo, nemažai pasitarnauja ir sava patirtis. Galbūt kai kam iš jūsų mintyse kilo klausimas, kodėl būtent vobleris. Nejau tai toks stebuklingas masalas, kuriuo galima sugundyti visas netoliese esančias žuvis. 

Deja, kad ir kaip norėtųsi, taip nėra. Tiesiog manau, jog šio vilioklio unikalios savybės, nebūdingos kitiems masalams, paverčia jį tikrai universaliu žuvų viliotoju. O kai svilina trisdešimties laipsnių karštis, keliauti į žūklę su pilna kuprine masalų tikrai nesinori. Šiuo atveju kai kada pakanka ir vienos vidutinės dėžutės, kurioje guli laiko patikrintos medinės ir plastikinės žuvelės. Juk sutikite, pasidžiaugti gamta kartais užtenka ir keleto pavakario valandų, todėl nematau prasmės temptis viso savo užgyvento „turto“.

Vidurvasaris – tikrai specifinis metų laikas. Vanduo paprastai smarkiai nuslūgsta, suveša pakrančių bei vandens žolynai ir tenka gerokai pasukti galvą, norint pasiekti toliau atsitraukusias žvynuotąsias. 

 


Mano nuomone, dėl šių priežasčių verta autis bridkelnes. Ką padarysi, karšta, tačiau ne tik pasieksi vandens gyventojų mėgstamas vietas, bet ir išgelbėsi ne vieną mirtinai užstrigusį vilioklį. Kitas, turbūt aktualesnis, klausimas – kur žūklauti. 

Be abejo, viskas priklauso nuo noro ir įsitikinimų. Visgi aš dažniau renkuosi vidutines ar dideles upes su išraiškingesniais ruožais. Tai gali būti tiek Nemuno aukštutinė dalis, tiek Neris, tiek Šventoji, tiek kita širdžiai miela upė. Svarbu tik atrasti tinkamus ruožus. Nors... kaip rodo patirtis, kai kuriais atvejais žymiai šauniau pameškerioji iš pažiūros beviltiškose vietose, nei ten, kur gali garantuoti, jog turi tūnoti ne vienas plėšrūnas. 

Tačiau nuolatos sakau, jog negalima pasikliauti tik keletu masalų ir visuomet tenka prisiderinti prie konkrečių sąlygų, tačiau šį kartą savas žinias bandysiu šiek tiek susisteminti. 

Tikiuosi, jog tokiu atveju bent kiek pagelbėsiu išsirinkti tinkamus voblerius. Iš esmės savo arsenale laikomus modelius sąlygiškai skirstau į dvi kategorijas. Pirmajai priklauso vadinamieji „darbiniai arkliukai“ – tie, kurie daug laiko praleidžia vandenyje ir tinkami įvairiose žūklavietėse. Jiems aš priskirčiau mažesniuosius Salmo Hornet, Yo-Zuri L-Minnow 44, Jakall ir Lucky John Chubby modelius.

Galbūt kai kam tai pasirodys savotiška reklama, tačiau nieko panašaus. Miniu tik tai, kas man asmeniškai pasiteisina. Kadangi arsenalą planuojame vežtis minimalų, visiškai pakanka tradicinių, klasiką dvelkiančių spalvų. Tai pilkšvi, gelsvi ar žalsvi atspalviai, retai nuviliantys bet kokiu oru. 

 


Antroji masalų kategorija – specifiniai minnow modeliai, kuriuos naudojamos tik konkrečiomis sąlygomis. Dažniausiai juos kabinu tam tikrose žūklavietėse, arba... praradęs bet kokią viltį sugauti žuvį. Taigi į dėžutę vertėtų įsidėti porą trejetą 5–7 cm ilgio „lazdelę“, vieną giliai neriantį nedidelį vobleriuką (pvz., Salmo Hornet SDR) ir keletą mažučių šapalinių burbuliukų (pvz., 2,5 cm Strike Pro). Pageidautina, jog tarp šių vilioklių atsirastų ir vienas kitas išmargintas ryškesnėmis spalvomis. Štai ir viskas. Manote, neužteks? Palaukite ir pamatysite. 

Trumpai apie įrankius. Ko gero, tinkamiausias tokiai žūklei ilgesnis, iki 10–15 g užmetimo spiningas, puikiai sviedžiantis prastomis balistinėmis savybėmis pasižyminčius masalus. Be abejo, kiekvienas renkasi tai, kas jam patinka ir priimtina. Visgi nematau prasmės naudoti nei galingesnių, nei ultralight klasės kotų. Vidutinio dydžio patikima ritė, 0,04–0,06 mm pintas valas – ir mes jau pasiruošę. Galbūt tai nuskambėjo kiek kategoriškai, tačiau manau, jog suderinti įrankiai ir masalai teikia malonumą. O to mes ir siekiame kiekvieną kartą išvykę žūklauti.

Kiek anksčiau esu užsiminęs, jog renkuosi išskirtinius upių ruožus. Tai dažniausiai vingiuotos upių vietos, kur srovė, tekėdama tai ties vienu, tai ties kitu krantu, suformuoja patrauklias žūklavietes. Visuomet atkreipiu dėmesį ir į nedidelių upelių santakas, vagos susiaurėjimus ir išplatėjimus. Ten, kur yra keletas salelių, beveik visada galima aptikti puikių vietų žuvims maitintis. Visgi, norint žūklauti mano minėtuose ruožuose, tenka paprakaituoti. Žodžiu, yra du variantai – arba keliauti į senas, laiko patikrintas vieteles, arba užsiimti eksperimentais. 

 


Pastaruoju atveju, daug laiko tenka praleisti su žemėlapiu rankose. Atkreipiu dėmesį į kiekvieną nors kiek įdomesnį tašką. Jį dar detaliau pavyksta ištyrinėti, pasitelkus internetą. World maps tam tinka kuo puikiausiai. Priartinus iš palydovo darytas nuotraukas, galima įžiūrėti net didesnes rėvas ar duobes. Tuomet belieka sėsti į automobilį ir bandyti, bandyti. O gal? 

Ir neretai eksperimentai pavyksta, o atmintyje išlieka puikios emocijos, patirtos, „dar neatrastose žemėse“. Vasarą upėje vyrauja pakankamai harmoningas gyvenimas. Visi povandenio pasaulio atstovai laikosi tam tikrų cikliškumų, kuriuos perpratus pati žūklė tampa emocingesnė, rezultatyvesnė. 

Visų pirma, paros metas. Imkime patį prasčiausią scenarijų: temperatūra pasiekia kritinę ribą, danguje nė vieno debesėlio. Jeigu kepinanti saulė, šviesdama į pakaušį, kelia apatiją, vadinasi, nėra kur skubėti. Žvynuotosios suaktyvės tik anksti ryte ir vakare.

Esu pastebėjęs, jog tokiu oru dėkingesnės būna kelios vakaro valandos nei aušra. Jei jau kyla minčių spiningauti rytą, vadinasi, keltis teks labai labai anksti. Vos tik pradeda aušti, reikia ne keliauti iš namų, o įsibridus jau mojuoti spiningu. Keisčiausia, jog jau kokią 8 valandą po truputį galima mąstyti apie žūklės pabaigą: žuvų apetitas pastebimai mažėja. Vakare irgi neverta skubėti. 

 


Prie upės atsidūrus apie 18 valandą, pataikoma į patį dėkingiausią laikotarpį. Esu ne kartą entuziazmo pilnomis akimis bandęs spiningauti ir karštymečiu. Malonumo absoliutus nulis: tvanku, vėjelio nė kvapo ir žvynuotosios tarsi išgaravusios. O kai ateina pats geriausias žūklei skirtas laikas, visas energingumas jau būna senai išblėsęs... Grįžkime prie vakaro. 

Kai tik saulė po truputį pradeda leistis, vandens paviršius atgyja. Smulkmė gainioja vabaliukus, o iš paskos sukyla ir plėšrūnai. Žodis „sukyla“ gal kiek per stiprus, bet žuvų noras pasisotinti tikrai padidėja. Kad ir kaip vanduo nusektų, paskutinės dienos valandos priverčia grobuonis palikti vagos šlaitus ir priartėti prie kranto. Tokiu atveju net ir sterkas ar šamukas – tikrai tikėtinas priešininkas (kitaip nei rytą...). 

Kita vertus, atvykus prie upės vakarop, galima išmėginti laimę ir naktinėje žūklėje. Prasidėjęs sujudimas povandeninėje karalystėje tęsiasi net keletą valandų po vidurnakčio. Kartais būna, jog vos gali įžvelgti spiningo viršūnėlę, bet plėšrūnai puikiai kimba. Dėl šios priežasties niekuomet neskubu namo. Galbūt dar šį vėlyvą vakarą pavyks suvilioti kažką įspūdingo... 

Jeigu pasitaiko diena su pragiedruliais, pučia šioks toks vėjelis, tuomet žūklės valandos gerokai pailgėja. Net iki pat vidurdienio tikėtina sugauti nors vieną kitą plėšrūnę. Dažniausiai tai būna lydekaitė, besislepianti ties didesniu kranto pagilėjimu. Tokių atvejų ir ieškau gilesnių upės ruožų.

  


Vakare pastebimas sukrutimas prasideda apie 16 val. Vėjui nurimus, žvynuotųjų šėlionės tęsiasi dar iki pat vidurnakčio. Praktikoje yra pasitaikę atvejų, kuomet net ir alsią dieną, saulei užtemdžius keliems didesniems debesėliams, pavykdavo sugauti keletą visai neįprastų žuvų per trumpą laiką. 

Tik kada įvyks toks reiškinys, be galo sunku prognozuoti. Ko gero, idealus variantas – apniukusi, su trumpais šilto lietaus epizodais diena. Tuomet net ir spiningaudamas visą dieną gali tikėtis laimikio bet kuriuo momentu. Toks oras, mano supratimu, ypač patrauklus šapalams, upėtakiams ir lydekoms. Vis dėlto, niekuomet specialiai nederinu žūklės pagal tinkamą orą. Kai turi laisvą minutėlę, tada ir stengiesi ištrūkti prie vandens bet kokiu atveju.

Visgi vyraujantys kibimo intensyvumo dėsningumai paprastai pasiteisina daugeliu atveju. Nereikia net sakyti, jog žūklės rezultatas priklauso toli gražu ne tik nuo gamtos. Jei žvejoji pasitelkęs protą, vienu ar kitu būdu žvynuotąją aptinki ir suvilioji. Nesvarbu, ar saulė šviečia, ar lietus lyja. 

Bus tęsinys.

Nerijus Rimkūnas