Taigi mes jau esame prie upės. Ruožas iš pažiūros visai neblogas, metas bristi vandenin. Va čia ir pirmoji klaida. Kiek daug puikios žuvies mes nubaidome nepastebėdami, sunku net suskaičiuoti. Dažnas vaizdelis prie upės: atvažiuoja žvejai su mašina kuo arčiau vandens telkinio, išsiima jau sumontuotus spiningus ir tarsi lenktyniaudami puola bristi gilyn. O galbūt visai čia pat kiūtojo puikus šapalas ar lydeka... 

Todėl pirmus metimus visuomet atlieku stovėdamas pakrantėje. Galbūt nepatogu, užtat ne taip jau retai pirmieji metimai padovanoja neblogų žuvų. Gera pradžia – pusė darbo. 

Kitas niuansas, kurį sužinojau visai nesenai – masalo traukimas iki pat meškeriotojo kojų. Draugas įrodė, jog kartais ir šalia kranto pritrauktą voblerį atseka ir čiumpa plėšrūnė. Pabandžiau ir aš ilgėliau pažaisti su pritrauktu masaliuku ir likau nustebintas: vidutinio dydžio šapalai ir ešeriai labai teigiamai reagavo į mano provokacijas. Rodos, tokie paprasti ir elementarūs dalykai, tačiau pastebiu, jog kuo toliau, tuo labiau gilinamės į sudėtingus dalykus, visiškai pamiršę pagrindus. 

 


Keletas metimų ir mes brendame į upę. Aš asmeniškai laikausi nuostatos, jog geriau žvejoti mažesniame plote, bet nuodugniau, nei bėgioti nuo vienos rėvos prie kitos. Tai daugeliu atvejų pasiteisina. Žinoma, tai tik mano asmeninė nuomonė, kuri ne visada sutampa su kitų. Bet taip tik geriau – kiekvienas esame individualus, o tai žūklei suteikia savotiško žavesio. 

Taigi pirmoji daug žadanti vieta – gilesnė priekrantė su augančiomis vandenžolėmis. Čia gali tūnoti praktiškai bet kuri plėšri žuvis. Visgi pirmenybę atiduočiau šapalui. Na gerai, šiek tiek ūgtelėjusiam, per puskilogramį perkopusiam šapaliokui. Šie plačianugariai nuolatos patruliuoja tokiose žūklavietėse, jei tik gylis pakankamas. Esant sausroms, kuomet žolės išlenda į vandens paviršių, čia pasilieka tik sprindiniai plėšikėliai. 

Dedamės vieną iš „darbinių arkliukų“ arsenalo ir sviedžiame pusiau pasroviui. Vobleris plauks puslankiu, kol priartės prie kranto. Tuomet belieka masalą pratraukti lygiagrečiai kranto linijos. Paprastai dar tik artėdamas link kranto jis būna užpultas šapalų. Visiškai prieš srovę judantis masalas patrauklesnis kiek mažesniems storasprandžiams, todėl visuomet stengiuosi spiningauti taip, kad vilioklis kuo ilgiau plauktų skersai srovės. 

 


Jeigu vandens lygis tikrai aukštas, nevengiu voblerio pratraukti ir su srove. Tik būtina, jog žūklavietėje vyrautų didesnis gylis. Kitu atveju masalas dažnai kliuvinės už dugno. 

Valas nestoras, teks bristi ir... vėliau keliauti į dar nebaidytus žūklės plotus. Visiškai nereikia vengti ir 5 cm voblerių, viliojant šapalus. Nuostata, neva jiems tinka tik skanėstai iki 4 cm – visiška netiesa. Daugeliu atvejų galioja principas – didesnis kąsnis, didesnis ir laimikis. Nors... būna, kad ir iki poros šimtų gramų šapaliukai taip užpuola, kad net turi bėgti iš to „vaikų darželio“. 

Kita palei pakrantės augmeniją dažnai užkimbanti žuvis – lydeka. Nors įspūdingų laimikių pasitaiko retai, tačiau 2–3 kg žuvys – nieko sensacingo. Galbūt tik skirtingai nuo šapalų, grobuonės dažniau laikosi ties sūkuriuotomis vietomis nei greitesnėje srovėje. Nors pasitaiko ir pačioje kunkuliuojančioje srovėje sugauti vieną kitą vidutinę lydekaitę. Tinka joms ir tie patys šapalams skirti vobleriukai, ir pailgesnės, minnow tipo „žuvelės“.

 


Pastarąsias prie valo kabinu, jei prieš tai sulaukiu nesėkmingos atakos. Būna, trauki tankiai virpantį voblerį ir tik taukšt palei krantą smūgis. Apžiūri masalą ir konstatuoji aštriadantės braižą. Tuomet metalinis pavadėlis, siauras vobleris ir švelnūs trūktelėjimai. Reta margašonė atsispiria tokiems „mailiaus“ kerams... 

Pasitaiko upės ruožų, kur didesnis gylis ir srovėje besiplaikstančios vandenžolės tęsiasi ilgai. Tuomet iš lėto brendi ir nuodugniai tikrini kiekvieną kupstą. Retai kada tenka keliauti nukabinus nosį: žolių karalija traukia ne tik mažas žuveles. Nedidelės salelės – puikios žūklavietės. Aptikus tokią vietą, verta ilgėliau apsistoti ties ja. Jei sala netoli kranto, tuomet susidaro savotiškas koridorius, kuriame gyvybės, patikėkite manimi, apstu. Ko gero, pats didžiausias šansas, jog voblerį atakuos arba lydeka, arba ešerys. Ypač ties sulėtėjusios srovės sandūra. 

Dėl šios priežasties tokiose žūklavietėse plonyčio volframinio pavadėlio niekuomet nenukabinu. Iš mūsų ganėtinai kuklaus arsenalo vėlgi siūlyčiau rinktis pailgą, negiliai neriantį modelį. Nedideli plaukiantys vobleriai, pritvirtinti prie pavadėlio, paprastai įgauna „suspenderio“ savybių: lėtai lėtai skęsta. Tai labai praverčia: keli trūktelėjimai spiningo viršūnėle ir pauzė. Atrodo, jog „žuvelė“ pailsusi ir praradusi jėgas, lėtai planiruoja srovėje. Kas nutinka ligotai žvynuotajai, manau, aiškinti nereikia... 

 


Visiškai nesenai atradau, jog už salų susidarę smėlio liežuviai itin patrauklūs patruliuojantiems šapalams, pasitaiko meknių. Tik vertėtų paeiti šiek tiek žemiau ir, užmetus iki salos, traukti agresyvesnį vobleriuką su srove. Paprastai, jei čia tupi aktyvi žuvis, ji apie save praneš jau pirmais metimais. Tylos atveju ilgai nesikankinę traukime toliau. Ko gero, labiausiai dėmesį turėtume nukreipti į srovės pagreitėjimus – į vietas, kur tėkmei kelią pastoja įvairios kliūtys. Dažniausiu atveju – akmenys. 

Rėvos šiuo metų laiku yra puikios vietos žvejybai. Deguonies čia daug, maisto taip pat. Tik bėda, jei spiningaujame dažnai meškeriotojų lankomame ruože, tenka gerokai paplušėti, kadangi žvynuotosios pačių įvairiausių masalų yra prisižiūrėjusios į valias. Kas tik pamato rėvą, iškart ir bando laimę joje. Dėl šios priežasties vertėtų elgtis kiek netradiciškai. 

Jeigu atrodo, jog šiandien čia niekas nesilankė, vertėtų žvalgybą pradėti nuo pat kranto. Tam tiks mūsų dėžutėje surasti maži paviršiniai „burbuliukai“. Negalvokite, jog pusmetrio gylyje plauko tik sprindiniai šapaliukai. Atplaukia ir kur kas didesni egzemplioriai ar net salačiai. 

 


Apmėčius pakrantę, galima šiek tiek įsibristi ir tikrinti toliausiai esančius rėvos taškus. Retai kada sau lygių konkurentų metimo nuotolio prasme suranda Yo-Zuri L-minnow 44. Šaunus vobleris traukti skersai srovės. Puikūs atsiminimai užplūsta, kai prisimeni kovas, kuomet toli numestas vilioklis pačiame sraute iškart sustabdomas šapalo ar salačio. Tenka kaip reikiant paplušėti, kol „parsipumpuoji“ laimikį iki savęs... O ešeriai dėl šio masalo neretai kraustosi iš proto.

Tiek už rėvų, tiek ir ties nedidelių upelių santakomis kartais susidaro nemenkos duobelės. Jas patikrinti paprastu vobleriu – problemiška. Galbūt tam tiktų guminukas, bet mes jų nei turime, nei norime laidoti vieną po kito: dažnai gelmėje slypi ištisas šakų šabakštynas. 

Į šią „misiją“ galime pasiųsti ilgaliežuvį voblerį, kurio vidurinis kabliukas nuimamas dar prieš žūklę. Paprastai pirmasis į kliūtį atsitrenkia liežuvėlis, kuris ir apsaugo nuo brangių nuostolių. Kas gali užkibti tokioje vietoje? Sunku pasakyti.

  


Tai gali būti ir lydeka, ir sterkas, ir net šamas, kurio, deja, su tokiais įrankiais ištraukti beveik neįmanoma. Jei spiningaujame vidutinėje upėje (pvz., Šventojoje), nenustebsiu, jog drebančiomis iš laimės rankomis į krantą iškelsite rimtą upėtakį... 

Lygios, ramios tėkmės vietos daugelio spiningautojų be reikalo ignoruojamos. Nesakau, jog čia reikia praleisti didžiąją laiko dalį. Anaiptol, tiesiog einant pro šalį tikra nuodėmė neužmesti keleto kartų. O gal? Tikiuosi čia aš salačių ir nesmulkių meknių. 

Pastarosioms reikalingi agresyvūs masalai ir pakankamai lėtas traukimas, vėlgi skersai srovės. Šiek tiek sėkmės prideda ir atsitiktinumas. Po vandeniu vienu ar kitu atveju yra įvairiausių kliuvinių bei akmenų. Užmetus į šias vietas, galimybės ką nors suvilioti, sakyčiau, padvigubėja. 

Jeigu vandens paviršiuje paniškai pažyra mailius ir nuaidi galingas mostas uodega, verta pamėginti ir salačio kantrybę. Kadangi šie bjaurybės itin atsargūs, rekomenduoju išbandyti erzinimo metodą: minnow voblerį traukti labai aštriais judesiais. Toks aktyvus tvičingas, kartais sulaukia labai netikėtos ir žaibiškos bedančio plėšrūno reakcijos. Puiku, adrenalinas vėl liejasi per kraštus. 

Kaip supratote, net ir liepą upėje yra ką veikti. Važiuodamas žūklauti, net nežinai, su kokia žuvimi teks susikauti. Bet taip tik įdomiau. Patirtos emocijos ir įspūdžiai nė iš tolo negali lygintis su drybsojimu karštame paplūdimyje. Juk geriausios atostogos – prie upės su spiningu rankoje.

Nerijus Rimkūnas