Sugundyti vėgėlę masalu labai paprasta – reikia pamėtėti jį ant grobuonės mitybos tako: puikią uoslę turinti vienaūsė kaipmat užuos, kur guli skanus kąsnelis. Bėda tik ta, jog niekas tų takų nesužymi nei upėse, nei ežeruose – reikia pačiam jų ieškoti. Bet kur?
Norint lengviau užtikti takus, pravartu gerai pažinti varliagalvių gyvenimo būdą. Kad pasaulinės maisto ieškoti išvingiuoja tamsiuoju paros metu, aišku daugeliui. Žinoma, jog geriausiai jaučiasi ir turi žvėrišką apetitą, kai vandens temperatūra nukrenta iki 6 °C ir dar žemiau. Šitiek vanduo, išskyrus išimtinius atvejus, mūsų vidaus vandenyse atvėsta lapkričio pradžioje.
Taigi ir šių žuvų žūklės sezonas prasideda tuo laiku, nors tai jau paskutinis rudens mėnuo su savo darganomis, staigiais temperatūrų svyravimais ir kitais nepatogumais. Vėgėlių žvejyba nežada didelių malonumų. Atvirkščiai – meškeriotojas turi būti pasiruošęs meškerioti ekstremaliomis sąlygomis. Ne kartą per naktį teko patirti visko – ir vėjo, ir lietaus, o paryčiais pabusti kalenant dantimis apsnigtoje palapinėje.
Dar gerai, jei skiaurėje raitosi kelios vienaūsės, bet juk neretai ji būna tuščia... Ne, nenoriu įbauginti pirmą kartą šių žuvų žūklėn išsiruošusių naujokų, tik įspėju, kas žvejų laukia ir raginu nusiteikti išbandymams.

Lapkritis, o kartais jau ir spalio paskutinės dienos įdomūs tuo, jog artėjančioms vestuvėms besiruošiančios menkių pusseserės naktimis, o dažnai ir dienomis išplaukia iš savo dieninių slėptuvių ir intensyviai maitinasi. Tas dėsningumas galioja visuose vandens telkiniuose: upėse, ežeruose ir tvenkiniuose. Na, o žiemą vėgėlės ima neršti. Apie žūklės ypatumus pagrindinėje šių grobuonių gaudytojų mekoje – Nemuno žemupyje – neužsiminsiu. Apie tai jau daug prirašyta, pripasakota.
Kaip sumeškerioti varliagalvę, tarkim, anykštėnui, molėtiškiui ar kaišiadoriečiui, netrokštančiam dangintis į tas tolimas, juolab kad yra tikimybė, jog tenai nukakęs nerasi laisvos vietos ne tik meškerei užmesti, tačiau ir kojai pastatyti, o prisiekę vėgėliautojai nuo Kauno ar Šiaulių, budintys ne pirmą dieną, gali tave paprasčiausiai velniop pasiųsti ne tik žodžiu... Na ir galai jų nematė!.
Čia pat, kone prie namų, teka Neris ar Šventoji. Dabar, kai vanduo šiose upėse gerokai švaresnis, naktinių pasalūnių vis daugėja. Mat vėgėlė yra savotiškas vandens švarumo indikatorius – užterštame vandenyje negyvena. Tiesa, derėtų atsižvelgti į Mėgėjų žvejybos taisykles, nes ne visuose šių upių ruožuose vėgėliavimo laikotarpiu galėsite užmesti meškerę, juolab naktimis.

Menu, vieną rudenį su bičiuliu, aistringu marmurinių plėšrūnių gaudytoju, nutarėme patikrinti „vėgėlines“ vietas Neryje. Tris naktis meškeriojome dugninėmis skirtingose vietose ir be laimikių negrįždavome – ne po maišą, bet po kelias varliagalves sugundėme. Kartą priedo gavome dar ir ūsorių – susiviliojo varlyte.
Kitąsyk, atvažiavęs per vėjuotą šlapdribą, dar temstant užmečiau dvi dugnines su dviem kabliukais ant kiekvienos. Viena buvo su tradicinėmis varlikėmis, kita – su virtomis išlukštentomis krevetėmis. Sušlapau, sušalau ir prieš vidurnaktį nuėjau į šalimais stovintį automobilį pasišildyti. Prisipažinsiu – užsnūdau.
Bet neilgai – gal pusvalandį, gal vos daugiau. Šokęs iš miegų grįžau prie meškerių. Vieną dugninę radau ištiestą išilgai kranto. Teko stiprokai patampyti pintą valą, kol išlaisvinau nuo kliuvinių – ant vieno pavadėlio rangėsi kilograminė vienūsė, susigundžiusi krevete.
Grobuonių įmanoma pasigauti ir kitose upėse, net upeliuose, ypač šaltiniuotuose upėtakinio tipo – vasarą tūnojusios po medžių šaknimis, kranto įdubimuose, ruošdamosi nerštui vis dažniau net dieną išplaukia į atvirus plotus, čia varliagalvės ėda upėtakių ikrus, net jų mailių. Kelis kartus Lokyje mačiau stovinčias srauto pakraštyje prie dugno akmenų. Tačiau Lokys ir kiti tikri upėtakiniai upeliai įtraukti į Mėgėjų žvejybos taisyklių 2 priedą, todėl tuo metu ten žvejoti draudžiama. Visgi rastume panašių šaltavandenių nedidelių upių intakų, kur vėgėlių yra, o upėtakių veikiausiai jau nebelikę...

Upeliuose pasalūnę galima pabandyti sugundyti ir dieną – tai labai įdomu, nes visas kibimo procesas gerai matomas. Tokiai žūklei tereikia lengvučio spiningo su pintu valu, svarelio ir kabliuko. Pintas valas tam, kad užkibusią grobuonę būtų įmanoma per jėgą ištraukti iš kerplėšyno, kur pakirsta žaibiškai sprunka. Gaudoma tyliai vaikštant upelio krantais ir nuleidžiant masalą prie spėjamų vienūsės slėptuvių. Jei tenai tūno vėgėlė, masalo kvapas ją išvilios – palengva iššliauš ir, tarsi lapė, sėlins prie masinančio kąsnelio.
Galima netgi paerzinti – patraukti masalą. Dar patogiau šiuo būdu žuvauti prie valo pririšus didoką avižėlę ar galvakablį. Masalai įvairūs, bet turi būti švieži ir skleisti kvapus: negyvi gružliai, pūgžliai, kepenų gabaliukai, naktiniai sliekai, krevetės. Žinoma, neatsisakys jos ir varlių bei gyvų žuvelių, vis dėlto su pastarosiomis daugiau vargo.
Menkių pusseserių žūklei ypatingų įrankių nereikia. Tai įvairiausių modelių dugninės su garso ir šviesos kibimo signalizatoriais. Pastaraisiais metais tykojantys vėgėlių Nemuno žemupyje teigia, jog vienūsės tapo atsargesnės, masalą dažnai tik pajudina ir palieka, tad meškeriotojai retsykiais jas gaudo netgi laikydami valą tarp pirštų, kad galėtų laiku pakirsti. Gal ir taip, vis dėlto nesu tikras, jog tai lemia žvejybos sėkmę – gal tik emocijų gausiau.
Paprasčiausia dugninė su slankiojančiu svareliu, lengvai keičiamu pavadėliu su ilgakočiu vienšakiu kabliuku, o kibimo signalizatorius išsirenkamas pagal savo skonį. Pavadėlių atsargoje reikia turėti daugiau (vėgėlės giliai įryja masalą su kabliuku) ir į skiaurę geriau mesti atsegus pavadėlį.

Žuvaujant upėse galima pajaukinti – ant virvutės įmesti metalinį tinklinį maišelį su žuvies, kepenų gabaliukais. Blogiau tikrai nebus, o ar geriau – parodys žūklės rezultatai.
Sudėtingiau vėgėlių takus rasti ežeruose – reikia gerai pažinti ežerą arba pasikliauti vietinių žvejų patarimais. Deja, tokių specialistų dabar mažai sutiksi. Kasmet žiemą aplankau keliolika ežerų, tačiau nesutikau nė vieno vietinio, kaip, beje, ir miestiečio, specialiai meškeriojančio marmurines plėšrūnes po ledu. Gal kuris ir palieka po ledu šakotines, bet jos paprastai skirtos lydekoms. Anksčiau varliagalvių žiemą sugaudavo verslininkai kai kuriuose giliuose šaltavandeniuose ežeruose.
Sykiniuose kalnų ežeruose, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Austrijoje, vėgėlės sužvejojamos net 100 m gylyje. Taigi norint patirti šių žuvų žūklės malonumus, panašius vandens telkinius ir dera pasirinkti. Ruošdamosi nerštui, sykinių kalnų ežerų naktinės pasalūnės traukia į seklesnius pakraščius, kur gylis 2–5 metrai, kietas akmenuotas ar smėlėtas dugnas. Tai dažniausiai palengva gilėjantys pakrančių ruožai, salų, povandeninių kalnelių šlaitai, kur jos sukinėjasi beveik iki vasario pabaigos.
Patogiausias ir paprasčiausias įrankis užšalus vandens telkiniams – poledinė dugninė. Masalas turi gulėti ant dugno. Siekiant lengviau užtikti vėgėlių takus, porai meškeriotojų naudinga išdėstyti dugnines keliose vietose. Tačiau reikia gerų bičiulių kompanijos...

Beje, atkreipkite dėmesį, kad vėgėlių žūklė draudžiama nuo gruodžio 15 d. iki sausio 31 d., todėl poledinę žvejybą galima trumpai išbandyti nebent anksti užšalus ežerams ir žiemos pabaigoje.
Gaudomos plėšrūnės ir blizgėmis (panašiai kaip ešeriai), tik blizgė turi būti prie pat dugno, o jei sąlygos leidžia, ir pagulėti ant jo. Mostas aukštyn stiprus ir staigus. Blizgės sunkios, ilgokos. Daugiau kibimų pasitaiko, jei ant jos trišakio užverta kas nors normalaus ėdamo – žuvies gabaliukas, sliekas.
Vieną žiemą, meškeriodamas sterkus Kuršmarėse, ant blizgės kabliuko, kaip ir dera, užkabinau stintos galvutę su tįsančiais viduriais. Sterkai nekibo, tad paguldęs ant dugno blizgę meškerykotį padėjau ant ledo ir išsitraukiau termosą. Baigdamas gerti kavą žvilgtelėjau eketės link – mano nuostabai, meškerykotis palengva slinko į eketę.
Sugriebęs pakirtau ir eketėje netrukus pamačiau varlišką vėgėlės galvą – ant ledo pradėjo raitytis beveik kilogramą sverianti vienūsė. Tądien dažnai taip darydavau: pamosikuoju ir paguldau ant dugno blizgę su masalu. Besiruošiant į krantą meškerytė dar kartą sujudėjo – antroji, kiek smulkesnė ėdrūnė išsirangė ant ledo.
Neblogą efektą duoda dviejų blizgių tandemas. Viena, pagrindinė, turi būti didesnė už kitą. Mažoji – šiek tiek lengvesnė už didžiąją. Pavadėlis rišamas prie didžiosios blizgės žiedelio. Jis reikalingas tokio ilgio, kad mažoji sklęstų per 7–12 cm prieš didžiąją. Vėgėlės dažniausiai atakuoja mažąją.
Pasiteisina ir prie blizgės su 5–6 cm ilgio pavadėliu pririštas vienšakis kabliukas, ant kurio užnertas žuvies, slieko gabaliukas.
Tvenkiniuose vėgėlių dera ieškoti netoli upelių žiočių – į tas vietas jos suplaukia neršti.
Rimantas Arminas





































































