Liepos mėnesį daugelis spiningautojų skundžiasi prastais laimikiais. Ir blogiausia būna ne tada, kai nusistovi karšti orai, o kuomet jie yra nepastovūs. Tokiu atveju net ešeriai, kurie meškeriotojus dažniausiai gelbsti nuo žvejybinio fiasko, nusuka nosis ir tampa visiškai nenuspėjami. Tačiau vasara persirita į antrą pusę, ateina rugpjūtis ir dryžuotieji, netgi nepaisant prastų meteorologinių sąlygų, ima kibti vis geriau ir geriau, vis dažniau pasitaiko normalaus dydžio dygliapelekių. Tiesa, nežinau, kam kokio dydžio ešerys atrodys „normalus“, nes čia vertinimai gali būti labai skirtingi. Bet gal apie tai nediskutuosim...
Paprastai vasarinei ešerių žvejybai pasirenku (ir jums patariu taip daryti) įvairaus dydžio tvenkinius, kuriuose nuo seno yra šių žuvų. Tokių vandens telkinių Lietuvoje visa galybė, tad kiekvienam atrasti dosnią žūklavietę neturėtų būti sunku. Netgi ten, kur, atrodo, viskas išgaudyta, ima ir pasiseka aptikti ešerių (nors ir ne pačių didžiausių) eldoradą.
O kuo netiks ežerai ir upės – galite paklausti. Ir iš dalies būtumėte teisūs, bet man tokiu metų laiku labiau prie širdies tvenkiniai – dėl įvairesnių jų gylių, statesnių krantų ir, žinoma, labiau nuspėjamo laimikio. Aišku, ir upėse, ir ežeruose tokiu metų laiku galima išties šauniai paspiningauti, tačiau, pavyzdžiui, upėje tenka nemažai pavaikščioti, kol atrandi didesnį žuvų susibūrimą.
Be to, dažnai taip sugaunami tik keli dryžuotažvyniai, nes upė yra upė ir žuvys priverstos migruoti daug sparčiau negu stovinčiame vandenyje. Ežeras ežerui nelygus, bet čia paprastai vyrauja tolydžio gilėjantis dugnas ir pakrantes dengiantys meldai, todėl žuvys būriuojasi tam tikrose vietose, kurios galbūt iš pažiūros nelabai skirsis nuo kitų, esančių šalia.

Taigi, kad ir kur nuspręstumėte važiuoti, manau, esate užtikrinti savo sprendimu ir vargu ar kas jus perkalbės, visgi jei pasirinksite iš pažiūros „simpatiškai“ atrodantį gana nedidelį tvenkinėlį, esu tikras, nenusivilsite. Taigi šiame straipsnyje norėčiau trumpai pakalbėti apie kai kuriuos tokios žūklės aspektus.
Dėl tvenkinių specifikos (didelio kiekio nuskendusių šakų, buvusios upelio vagos) ir savotiško išskirtinumo, manau, čia šiek tiek didesni šansai pagauti daugiau 150–250 g ešerių, kurie sudaro vos 10–20 proc. kitur sužvejojamo laimikio dalį. Aišku, viskas priklauso ne tik nuo vietos ir laiko, bet ir, žinoma, nuo paties spiningautojo patyrimo bei mokėjimo vietoje įvertinti padėtį.
Ešerio (to truputį didesnio, o ne saujoje telpančio) gyvenimo būdas pradeda panašėti į sterko. Tie patys kalneliai, kietesnis dugnas ir giminingoms abiejų rūšių žuvims būdingas seklių vietų vengimas. Kita vertus, kiekvienas save gerbiantis plėšrūnas stengsis pasirinkti kuo didesnę ir patogesnę slėptuvę.
O tokių vietų tvenkiniuose — devynios galybės: įvirtę medžiai, gilokos įdubos, esančios šalia įlankėlių, ir įvairūs statiniai (lieptai, liepteliai, prieplaukos ir panašiai). Tik visa bėda, jog tokie plotai dažnai patiria nemažą spaudimą iš mūsų, meškeriotojų, pusės ir žuvys dėl nesuvokiamų priežasčių pradeda tykoti neatsargių žuvelių netipinėse vietose. Kokios jos?

Tai ir prie pat kranto esantis labai staigus gylio perkritimas, ir betoninės krantinės, ir netgi visai nedideli, tačiau gana gilūs kranto iškyšuliai. Suprantama, tokiuose ruožuose turėtų būti ir mailiaus, nes kitaip vargu ar čia plaukios bent kiek padoresni dryžuotieji. Jei tik yra noro ir jėgų, apskritai verta nors keliais „kontroliniais” metimais patikrinti kiekvieną, netgi iš pažiūros ne itin viliojančiai atrodančią vietą. O gal?
Kas jau kas, bet ešerys ir jo gaudymo būdas gali pareikalauti netgi keleto skirtingo ilgio ir galingumo meškerykočių. Visiems puikiai žinoma, kad neilgi spiningai tiks žuvaujant iš valties, ilgesni – braidant ar nuo kranto. Vienokį įrankį naudosime žūklaudami mažomis sukriukėmis, kitokį – vidutiniais guminukais. Kadangi turėti keletą spiningų specialiai vien rainuotiesiems – daugiau negu prabanga, manyčiau, jog reikėtų pasirinkti šiek tiek ilgesnį ir maždaug iki 10–12 g užmetimo svorio.
Jei tvenkinys nėra didelis, nematau jokio reikalo naudoti valtį. Tam užteks ir paprasčiausių ilgaaulių ar braidymo batų. Jei vandens telkinys nemažas, daug patogiau plaukti valtelę. Tada visos vietelės tampa pasiekiamos ranka. Turint echolotą lengva surasti gylio perkritimus ir tuos ruožus kantriai patikrinti vidutinio dydžio guminuku. Jei lydės fortūna, tai ir drumstaakis sterkas neatsispirs tokio vilioklio judesiams...

Mėgstantiems eksperimentus patarčiau nusivežti ir vieną kitą jauko pakelį. Taip, būtent jis sukviečia galybės smulkių žuveliokų, paskui kuriuos atplaukia ir plėšrūnai. Užtenka keliose ramiose įlankose įmesti biraus prievilo ir po keliolikos minučių jau galima tikėtis aršios atakos. Žinoma, būna ir taip, jog netgi jaukas nepadeda, bet šansus padidina keleriopai.
Turbūt daugeliui spiningautojų ešerių žūklė asocijuojasi su mažais masalais. Tai tiesa, nes mažas kąsnelis patinka ir pakrantės „patruliui“, ir solidesniam kupriui. Apie pačias tvisterių ir riperių spalvas prirašyta be galo daug, tad kartotis nesinorėtų. Visgi paminėti klasiką bus ne pro šalį, ypač pradedantiesiems: „tepalas“, rusvi su brokatu, geltoni, „gintariniai“, skaidrūs raudoni, pilkšvi ir daugelis kitų masalų, „nužudžiusių“ begales smalsių žuvų.
Tačiau maži masalai turi ir šiokių tokių minusų: juos dažniau griebia smulkesni plėšrūnai, toks masalas negali pasiekti gilesnių vietų, esančių toliau nuo kranto. Kai sąlygos nepalankios, naudojant lengviausius vilioklius įmanoma sugauti keletą žvynuotųjų, taip numalšinant žvejybinį alkį.

Jau senokai pastebėjau, kad norint suvilioti kur kas daugiau ešerių reikia nemažai, tikrąja to žodžio prasme, dirbti. Po tokios žūklės jaučiuosi tarsi išsunktas. Pirmosios žuvys sumeškeriojamos paprastai, bet užėjus nekibai arba dryžuočiams pripratus prie nuolatos matomo vilioklio tenka pasukti galvą, kaip atakai išprovokuoti daugiau žuvų.
Pradedu žaisti ir spiningo viršūnėle (aukštyn žemyn, „drebinu“), keičiu masalo plaukimo trajektoriją ir „patiekalo“ spalvą, kitaip gudrauju. O kad už vargą būsiu dosniai apdovanotas, supratau jau po kelių žvejybų. Žinoma, ypač dabar, kada plėšrūnai aktyviai maitinasi, atsarginio plano dažnai nereikia: vos užmeti masalą į žuvų būrį – iškart sulauki kibimo.
Kai kada netgi už silikoninius masalus puikiau pasirodo ir įvairios Nr. 00–0 sukriukės su sidabriniais ar gelsvais lapeliais, ypač jei kabliukas papuoštas rausva musele ar siūlais. Galima netgi panaudoti kraujo plazmą. Situacijų fantazijai reikštis niekada nepritrūks, juk ešerys – smalsumo etalonas.

Nr. 2–3 sukriukes, ir guminukus iki 6 cm ilgio vadinti dideliais būtų tikrai neprotinga, bet jeigu kalbame apie gaudymą mažaisiais masalais, tai šie iš tikrųjų gali atrodyti nemenki. Visiems suprantama, jog kuo didesnis esi, tuo ir stambesnį kąsnį nori apžioti. Ne išimtis ir dryžuočiai, stveriantys auką, ne ką mažesnę už juos pačius.
Kartais tikrai nusibosta vieną po kito traukti tokias žuvis, tada į darbą paleidžiu stambesnę „artileriją“. Ir nepasakyčiau, kad jos plėšrūnai nemėgsta. Anaiptol, kerta su didesniu agresyvumu, tik, žinoma, ešeriai būna kur kas solidesnio dydžio.
Iš sukriukių patarčiau išbandyti aglia, comet tipo, beje, panašių spalvų kaip ir mažesniųjų besisukančių blizgių: sidabrines, žalvarines, su įvairiais taškeliais ir brūkšneliais. Norint sugauti išties gražų ešerį verta pamėginti ir dvilapes sukriukes, ir su ilgomis muselėmis (pavyzdžiui., Mepps Streamer). Trokštantiems konkretumo siūlyčiau paeksperimentuoti su Mepps, Lucky John, Pontoon21 gaminiais.
Kai audringas oras, lyja ar pučia stipresnis vėjas, sukeliantis bangas, geriausiai tiks spindinčio metalo blizgutės. Visais kitais atvejais reikėtų vengti įkyraus, akį rėžiančio blizgesio. Kas natūraliau atrodo, ešeriams nesukelia įtarimo.

Ne pro šalį į spiningavimo krepšį įsidėti ir silikoninių vilioklių. Tiks visos pagrindinės spalvos, pavyzdžiui: balta, geltona, žalsva. Kiek pastebėjau, didesni ešeriai ypač vertina tradicinį pilkšvą riperį su juoda nugarėle. O jei dar galvakablis nudažytas raudonai, tai geriau nieko ir nerasi.
Tokį masalą bandys čiupti ir lydekos, tik bėda, kad ne kiekvieną pavyks pritraukti prie kranto ar valties. Nors gaudydamas išverstakius nenaudoju pavadėlio, bet, kiek leidžia prisiminti mano patirtis, vandens telkiniuose, kur drumstesnis vanduo, vidutiniams masalams, jų „žaidimui“ tai įtakos neturi. Ir ešeriai nesibaido metalinio vilioklio, ką jau kalbėti apie lydekas. Labai efektyvūs ir tvisteriai. Svarbu tik tinkamą spalvą atrasti. Dominuoja oranžinė, pilkšva, gelsva ir žalsva bei jų deriniai. Optimalus dydis, kaip ir riperių, – 5–6 cm.
Norint patikrinti toliau nuo kranto esančias tikėtinai geras vietas, į darbą vertėtų paleisti ir nedideles vartikles. Stambesnių ešerių potraukis blizgėms ir jų keliamiems virpesiams jau seniai nestebina spiningautojų, ypač vyresnės kartos.

Prieš kokius dvidešimt penkis metus nepatingėjau ir ėmiau eksperimentuoti su masalų dupletais. Rezultatai šiek tiek suintrigavo ir paskatino susimąstyti. Dažniausiai gaudžiau nedideliuose tvenkiniuose naudodamas du riperius: didesnį (apie 5,5 cm) tvirtinau apačioje, o dvigubai mažesnį – aukščiau.
Taip žuvaujant apie 80 proc. pasitvirtino, kad didesnis ešerys vaikosi stambesnį kąsnį. O juk rinktis turėjo net iš dviejų masalų pasiūlos. Sakysite – lėmė spalva. Visgi naudodavau ir identiškai dažytas!
Tačiau dienomis, kai žuvys vangiau domėjosi jas supančia aplinka, veiksmingas, nepriklausomai nuo laimikio dydžio, buvo būtent mažasis silikoninis „mailiukas“.
Kitas aspektas – sužvejotos lydekos. Šios be išimties domėjosi didesniuoju masalu. Ką tuo bandau pasakyti? Ogi nieko konkretaus, paprasčiausiai norėjosi paskatinti naudoti šiek tiek didesnius masalus negu įprasta, juk rugpjūtis – puikus mėnuo sugauti didelį vidutinių (o ne smulkių) ešerių kiekį.
Nerijus Rimkūnas





































































