Vasara. Popietė. Jokio vėjo ir tvanku iki apalpimo. Einu miško keliuku, kuris jau seniai pavirto į apžėlusį taką – kuo toliau į tankmę, tuo daugiau žole, samanom apaugęs, vis siauryn, siauryn... Ramu. Taip ramu, kad net nejauku darosi – bent koks paukštelis čirptelėtų ar gegutė sukukuotų ir metus paskaičiuotų. Tiesą sakant, vargu ar tas skaičiavimas čia turi prasmę, nes giria tiek laiko pragyvenusi, kad turbūt nė pati neatmena, kada gimė. Gal net amžina, ir ar aš praeisiu, ar skruzdėlės praropos – jai vienas ir tas pats. Todėl žiūri iš aukšto nuo pušų viršūnių mėlyno dangaus akimis...

Tokios mintys kyla, kol skubu pasiekti „pasikėlusios“ girios širdyje esantį pelkėtą ežeriuką. Žūklavietę man parodė pamiškėje esančio vienkiemio gyventojas. Jis nežvejoja, tiesiog kažkada į šias vietas grybaudamas užklydau, sutikau žmogų, išsišnekėjom. Nebūčiau net įtaręs, kokių neatrastų lobių miške esama – jokio meškeriotojo nebandytas telkinys, kur plaukioja barzdoti lynai ir nuo senatvės pajuodę karosai.

Na, gerai, perdėjau – lynams barzdos neauga, o karosai tamsų atspalvį įgauna, jei vanduo būna rudas, durpingas. Kita vertus, ežerėlis labai skaidrus, kadangi vandenžolių jame tiek, kad mano gido karvė galėtų ištisą vasarą maitintis. Jei varlių neišsigąstų, kurios tarp plūdžių lapų įsitaisiusios uodus ir visokius mašalus gaudo. 

Artėju prie tikslo, nes girdžiu tolimą jų kurkimą – žalios kūdrinės varlės giedrą dieną saulėje jaučiasi puikiai. Vakare dar puikiau – ima choru giedoti. Žodžiu, net ir tokią alsią dieną gyvenimas prie vandens, ant vandens ir, neabejoju, kad po vandeniu, priešingai nei sausumoje, veiksmas vyksta visu pajėgumu. 

Kaip kitaip – juk čia yra begalė veikėjų. Apie visus juos nepasakosiu, nes rašinys visgi apie žvejybą ir žuvis. O žuvų tarpe populiariausias herojus, sutikite, bus karosas, kurį galima rasti beveik visuose panašaus tipo vandens telkiniuose.

 


Pačios ištvermingiausios

Karosas pelnytai laikomas viena atspariausių mūsų gėlavandenių žuvų. Jis ne tik geriau už daugelį kitų žuvų pakelia deguonies stygių, bet ir puikiai jaučiasi rūgščiuose, durpinguose, pelkėtuose vandenyse. Šiuo požiūriu jam nedaug nusileidžia lynas, kuris taip pat labai dažnai sužvejojamas panašaus tipo telkiniuose. 

Gal kai kam netikėta, tačiau rūgštų vandenį stebėtinai gerai toleruoja ešerys. Tarkim, Skandinavijos šalių ežeruose ešeriai neretai lieka viena paskutiniųjų žvynuotųjų rūšių, kurios išgyvena telkiniams rūgštėjant. Beje, rastume ir pas mus tokių ežerėlių. Kiek jautresnė minėtoms sąlygoms yra lydeka. 

Mažiausiai rūgštų vandenį mėgsta raudė, nors ją irgi galima priskirti prie durpynų ir pelkynų gyventojų. Kita vertus, pats faktas, kad telkinyje gyvena raudės, dažniausiai reiškia, jog vandens rūgštingumas nėra toks didelis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes ji šiuo atžvilgiu gerokai lepesnė nei karosas ar lynas.

Nepaminėjau dar vijūno ir dyglės. Pirmasis savo išgyvenimo lygiu prilygsta karosams ir lynams, o antrąją aptiksime beveik visur, kur yra neišdžiūstantis vanduo. Bet šios žuvys meškeriotojams neįdomios.  

 


Apie žuvų paplitimą, remiantis vien telkinio rūgštingumu, spręsti nereikėtų. Būna juk ne vienas miško ežerėlis, kuriame puikiai gyvena, tarkim, lynai ar raudės, tačiau karosų ten nerasime. Taip yra todėl, kad žuvų prisitaikymą lemia ne vien vandens pH. Ne mažiau svarbūs ir kiti faktoriai. Pavyzdžiui, labai reikšmingas veiksnys yra maisto bazė, telkinio pratakumas, deguonies kiekis, įtaką turi konkurencija su kitomis žuvų rūšimis ar netgi paprasčiausias atsitiktinumas, kokios žvynuotosios į tą ar kitą „balą“ kadaise pateko.

Dabar kalbėjau apie karosą apskritai. Tačiau nereikia pamiršti, kad mūsų vandenyse gyvena dvi rūšys – aborigeninis auksinis ir atvykėlis sidabrinis. Nors iš pirmo žvilgsnio jie panašūs, bet turi nemažai ir skirtumų.

Jei kalbėsime vien apie atsparumą rūgščiam vandeniui, tarp jų aiškaus nugalėtojo nėra. Vis dėlto senesniuose durpiniuose ežerėliuose, pelkėtuose ir kituose skurdesniuose vandens telkiniuose dažniau aptinkamas auksinis karosas, kadangi jis nuo seno prisitaikęs prie tokių sąlygų. Sidabrinis karosas taip pat puikiai pakelia rūgštų vandenį, tačiau dažniau vyrauja šiek tiek  produktyvesniuose ežerėliuose ar tvenkiniuose. 

 


Ant paukščių kojų ar iš žmonių rankų?

Beje, kas liečia karosų patekimą į vandens telkinius. Anksčiau buvo labai paplitusi nuomonė, kad karosus, o kartu ir kitas žuvis, į naujas buveines perneša vandens paukščiai. Aišku, ne paėmę už pakarpos. Buvo manoma, kad prie ančių, kragų, narų, kirų ar kitų sparnuočių kojų bei plunksnų prilimpa žuvų ikrai, kurie vėliau patenka į kitą vandens telkinį. Nustebinsiu – dalis tiesos čia yra. Tačiau viskas vyksta gerokai sudėtingiau.

Pasirodo, kai kurių žuvų ikrai gali trumpam prilipti prie vandens paukščių kojų ar plunksnų. Tiesa, dauguma jų greitai nukrenta arba išdžiūsta ir žūsta, todėl toks plitimo būdas nėra dažnas. Bet dar labiau stebina, kad nedidelė dalis karpinių žuvų ikrų gali išlikti gyvybingi net perėję paukščių virškinamąjį traktą. Tikimybė labai maža, tačiau gamtoje kartais pakanka ir tokios.

Apie tai gana atsargiai sprendžiu iš vieno paprasto fakto. Kaip kitaip atsirado žvynuotosios kur nors vidury girios esančiame nepratakiame ežerėlyje? Ir ne šiaip atsirado, o gyvena ten nuo neatmenamų laikų. Vargu ar kailiais apsidangstę mūsų protėviai keliavo po miškus specialiai žuvinti tokių vandens telkinių. O ir vėlesniais laikais abejoju, ar kam nors tai labai rūpėjo. Žmonės tiesiog ateidavo prie miško ežerėlio ar pelkės ir rasdavo ten žuvų – gal karosų, gal lynų, gal lydekų, o gal visas jas kartu.

 


Aišku, negalima atmesti ir kitos versijos. Galimai dalis tokių telkinių kadaise jungėsi su kitais vandenimis, o vėliau tapo visiškai atskirti, nes nuseko, užpelkėjo ir panašiai. Nors tai labiau panašu į tiesą, bet vargu ar taip buvo visais atvejais. O žuvys tuose Dievo pamištuose vandenyse juk plaukioja...

Šiais laikais svarbiausias karosų plitimo veiksnys, mano nuomone, yra žmonės. Žvejų ir tvenkinių savininkų tyčia ar netyčia paleidžiamos žuvys išplito naujuose vandens telkiniuose žymiai greičiau, negu kada nors perneštos paukščių ar kitu minėtu būdu. Ypač tai liečia sidabrinius karosus.

Todėl, jei kalbame apie visiškai izoliuotą miško balą, neatmesčiau nė vieno varianto. Tačiau jeigu tokiame telkinyje staiga atsiranda didelis kiekis sidabrinių karosų, pirmiausia įtarčiau žmones. Deja, jie neįvertina kai kurių įžuvinimo niuansų, bet apie tai kalbėsiu vėliau...

 


Nykštukų gimimas

Nors karosas garsėja nepaprastu atsparumu, jam, kaip ir bet kuriai kitai žuviai, galioja tie patys gamtos dėsniai. Jei nedideliame, uždarame vandens telkinyje gyvena beveik vien karosai, po kurio laiko dažniausiai prasideda arši konkurencija dėl maisto. Žuvų sparčiai daugėja, tačiau maisto ištekliai lieka riboti. Todėl karosai ima auti lėčiau ir pamažu susiformuoja vadinamoji nykštukinė populiacija.

Tokiuose vandens telkiniuose neretai galima pagauti dešimt ir daugiau metų gyvenantį karosą, kuris bus vos sprindžio dydžio. Priežastis elementari – per didelis jų tankumas, menka maisto bazė ir plėšrūnų stoka, todėl konkurencija tarp šių žvynuotųjų kasmet tik didėja.

Užtenka tokiame telkinyje atsirasti lydekoms ar stambesniems ešeriams ir padėtis gali iš esmės pasikeisti. Karosų sumažėja, tačiau likusiems lieka daugiau maisto, todėl po kelerių metų jie užauga vėl gerokai stambesni. 

 


Žinoma, jei vandens telkinyje maisto pakanka, tuomet ir be didesnio plėšrūnų kiekio karosai gali pasiekti visai įspūdingą dydį. Tačiau tai veikiau išimtis iš bendro konteksto. Daug dažniau mažose, uždarose kūdrose ar miško ežerėliuose plaukioja gausybė smulkių, lėtai augančių karosėlių...

Galbūt kai kam kyla ir kitas klausimas – per kiek laiko tokia populiacija tampa nykštukine? Tikslaus atsakymo nėra. Viename telkinyje tai gali įvykti greičiau, kitame – gerokai vėliau. Viskas priklauso nuo daugybės veiksnių: telkinio dydžio, maisto gausos, žuvų tankumo, palankių ar nepalankių nerštui sąlygų, plėšrūnų kiekio ir kitų aplinkybių. Visų šių kintamųjų neįmanoma tiksliai susumuoti, tad mokslininkai vengia nurodyti konkretų žuvų „sunykštukėjimo“ laikotarpį. Jie veikiau kalba ne apie metus, o apie žvynuotųjų kartas. 

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas