Ir auksiniai, ir sidabriniai karosai lytiškai subręsta gana anksti – dažniausiai dvejų–trejų metų amžiaus, o palankiomis sąlygomis – kartais dar anksčiau. Tyrimai taip pat rodo, kad labai gausiose populiacijose, suprastėjus anoje straipsnio dalyje išvardytoms gyvenimo sąlygoms, jau pirmoji gausi jauniklių karta gali augti lėčiau negu „motininės“ žuvys. 

Tačiau tai dar nereiškia, jog telkinyje susiformavo nykštukinė populiacija. Bet jei žuvys kelis sezonus iš eilės sėkmingai išneršia ir ima ryškiai stigti maisto, tuomet augimas sulėtėja jau ne pavienėms žvynuotosioms, bet beveik visai populiacijai. Štai dėl ko viename telkinyje tai gali įvykti po penkerių ar septynerių metų, kitame – prireiks dešimtmečio ar dar daugiau.

Beje, kartais žvejai sako, kad karosai „išsigimsta“. Išties taip nėra, nes šiuo atveju įvyksta ne genetiniai pokyčiai, o paprasčiausias žuvų augimo sulėtėjimas. Jei tuos „nykštukinius“ karosus perkeltume į kitą vandens telkinį, kuriame daug maisto, jų palikuonys ir vėl galėtų užaugti normalūs.

O dabar apie tai, kas nutinka, kai žmonės persistengia. Ir taip būna neretai, nes mes nuolat skubame. Iškasėme tvenkinį – reikia kuo greičiau įleisti žuvų. Kuo daugiau, tuo geriau...

Deja, naujame vandens telkinyje ekologinė pusiausvyra dar nesusiformavusi. Vandens gali būti iki valiai, deguonies irgi pakanka, tačiau natūralaus maisto yra labai mažai, nes įvairūs bestuburiai tik pradeda kurtis, vandens augalija dar neįsitvirtinusi ir gausiai įleistiems karosams paprasčiausiai nėra kuo maitintis.

Tokiu atveju dalis žuvų gali žūti. Tačiau net ir išgyvenusios neišvengs didelės konkurencijos dėl maisto. Jei žvynuotosios sėkmingai išnerš, kita jų karta nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų jaus maisto stygių. Tokiame telkinyje nykštukinė karosų populiacija dažniausiai atsiranda gerokai greičiau negu natūraliame ežere ar sename tvenkinyje, nes žmonės patys pagreitina šį procesą.

 


Blogi ir geri kaimynai

Dabar vėl sugrįžkime prie to paties seno, užpelkėjusio ežerėlio, kuriame gyvena karosai. O kad jiems vieniems nebūtų nuobodu, draugiją palaiko ir lynai. Atvirai pasakius, draugystės tarp šių žuvų mažoka. Veikiau vyksta nuolatinė konkurencija dėl maisto, nerštaviečių, gyvenamosios erdvės, netgi deguonies. Žodžiu, kiekviena rūšis siekia įsitvirtinti ir, jei tik pavyksta, užimti dominuojančią padėtį vandens telkinyje.

Kas tokioje konkurencinėje kovoje laimi? Vienareikšmio atsakymo nėra, tačiau jei maisto nedaug, pranašumas dažniausiai atitenka karosams. Jie greičiau subręsta, sparčiau dauginasi ir gali sudaryti labai gausias populiacijas. Dėl to maisto telkinyje ima stigti dar labiau ir tai pirmiausiai pajunta lynai – jų jaunikliams vis sunkiau išgyventi...

Tačiau tai dar nereiškia, kad lynas visada pasmerktas pralaimėti. Jei vandens telkinys produktyvus, t. y. jame gausu natūralaus maisto, daug vandens augalijos, o plėšrūnai nuolat praretina mažus karosus, situacija gali būti visai kitokia. Tuomet abi rūšys sugeba išlaikyti savotišką pusiausvyrą, o lynai užauga tikrai įspūdingo dydžio.

 


Taigi mažame, uždarame ir maisto stygiaus kamuojamame vandens telkinyje karosai paprastai nurungia lynus. Bet ten, kur natūralaus maisto pakanka, o plėšrūnai neleidžia karosams pernelyg „įsijausti į rolę“, abi rūšys gali sėkmingai gyventi daugelį metų.

Betgi karosų pas mus yra dvi rūšys. Ir jų santykiai su lynais nebūtinai vienodi. Mano supratimu, mažesnį pavojų lynams kelia mūsiškis aborigeninis auksinis karosas. Sidabrinis šiuo požiūriu bus gerokai rimtesnis konkurentas.

Kodėl taip manau? Pirmiausia todėl, kad sidabriniai karosai greičiau auga, yra vislesni, dažniau anksčiau subręsta ir jų kiekis labai sparčiai didėja. O kuo daugiau žuvų vandens telkinyje, tuo greičiau senka maisto ištekliai. Tokiomis sąlygomis konkurencija dėl kiekvieno kąsnio darosi ypač arši, kas lynams ne į naudą – situaciją jau aprašiau, nesikartosiu.

Su auksiniais karosais lynų santykiai susiklosto kitaip. Mūsiškiai aborigeniniai karosai paprastai nesudaro tokių gausių populiacijų, kaip atvykėliai iš Rytų, todėl ir maisto tiek daug nesunaudoja. Dėl šios priežasties senose užpelkėjusiose kūdrose ar miško ežerėliuose auksiniai karosai ir lynai neretai kartu gyvena dešimtmečius, nors konkurencija tarp jų, be abejo, vyksta nuolat.

 


Žinoma, tai daugiau asmeninė hipotezė, paremta biologiniais skirtingų karosų rūšių ypatumais ir ilgamečiais stebėjimais, o ne ichtiologų pateikti faktai. Man net būtų įdomu, ką ta tema mąsto mokslininkai, nes apie tai medžiagos neradau. Gal pernelyg susireikšminau paminėjęs „ilgalaikius stebėjimus“. Bent vieną pavyzdį papasakosiu. 

Kažkada vaikystėje vasaras praleisdavau vienkiemyje pas senelius. Netoliese buvo sena kūdra, kur žvejodavau karosus, pakliūdavo ir lynų. Tiek karosai (o jie visi buvo tie tikri lietuviški auksiniai), tiek lynai užkibdavo nemenki. Tiesa, ne kasdien, nedaug, gal porą trejetą vienetų, tačiau tai būdavo ir kur kas labiau, nei aš, patyrusio žvejo verti laimikiai. 

Bet per keletą metų viskas apvirto aukštyn kojomis, kai vieną vasarą sumeškeriojau delno dydžio sidabrinį karosą. Kaip sidabriniai karosai ten pakliuvo, liko paslaptis iki šiol, manau, jų kažkas ten įleido, nors niekada nebuvau prie kūdros matęs nė vieno žvejo. Žodžiu, naujakuriai ėmė kibti vis dažniau ir dažniau, o auksinių karosų sugundydavau vis mažiau ir mažiau. Galop pastarosios žuvys kažkur dingo, ant kabliuko pakliūdavo vien sidabriniai. Deja, vis smulkesni...

Ar šie mano prisiminimai ką nors įrodo? Žinoma, ne. Vieno vandens telkinio pavyzdžio per maža daryti kategoriškoms išvadoms. Tačiau kartais tokie įvykiai leidžia pamatyti tai, ko nepastebėsi per kelerius metus trunkantį mokslinį tyrimą. Todėl, mano akimis, išvada apie lynų ir auksinių karosų sąlyginį „sugyvenamumą“ atrodo pakankamai logiška.

 


Ir susimuša, ir pasibučiuoja

Yra senas posakis: mušk savus, kad svetimi bijotų. Tai labai tinka, kuomet tarpusavio santykius ima aiškintis sidabriniai ir auksiniai karosai. Faktiškai situacija būna panaši, kaip lynų bei sidabrinių karosų – didesnis pastarųjų žuvų ekologinis plastiškumas, spartesnis augimas, ankstesnis brendimas ir didesnis vislumas mažame, uždarame vandens telkinyje suteikia jiems pranašumą prieš auksinius karosus.

Gal mano pasakojimas atrodo kaip koks „apokaliptinis“ scenarijus, tačiau sidabriniai karosai elementariai nukonkuravo auksinius karosus ir lynus, tai aiškiai matyti daugelyje mūsų vandens telkinių. Tačiau čia yra vienas labai įdomus faktas. Pasirodo, auksiniai ir sidabriniai karosai tarpusavyje gali ne tik konkuruoti, bet ir kryžmintis.

Tiesa, ir čia motulė gamta pateikia ne vieną staigmeną. Kai viename vandens telkinyje gyvena abiejų rūšių patinai ir patelės, gali atsirasti hibridų, kuriuos kartais sunku atskirti net specialistams. Tačiau tuo viskas nesibaigia.

 


Sidabriniai karosai turi dar vieną neįprastą savybę. Daugumoje jų populiacijų vyrauja patelės, kurioms kitų karpinių žuvų patinų sperma reikalinga tik tam, kad būtų pradėtas embriono vystymasis. Tokiu atveju patino genetinė medžiaga palikuoniams nepersiduoda ir jaunikliai iš esmės būna motinos kopijos. Mokslininkai šį reiškinį vadina ginogeneze.

Todėl gamtoje kartais susidaro labai painus vaizdas. Viename vandens telkinyje gali gyventi gryni auksiniai, gryni sidabriniai karosai, įvairūs jų hibridai ir skirtingos sidabrinių karosų linijos. Dėl šios priežasties kai kuriose Europos šalyse surasti genetiškai gryną auksinį karosą darosi vis sunkiau.

Grįžtant prie sidabrinių karosų dauginimosi, iškyla vienas visiškai logiškas klausimas. Jei daugelyje sidabrinių karosų populiacijų vyrauja patelės, kaip tos žuvys apskritai gali daugintis naujame vandens telkinyje?

 


Atsakymas elementarus. Jei į visiškai tuščią kūdrą patektų vien tik sidabrinių karosų patelės ir nebūtų nė vieno patino ar kitos karpinės žuvies, ten būtų savotiškas vienuolynas, kur, nesulaukusios palikuonių, tos „moteriškės“ gyventų tol, kol ateitų laikas „išleisti dūšią“. Tačiau gamtoje ar žmogaus įžuvintuose vandens telkiniuose tokia situacija pasitaiko labai retai. 

Dažniausiai tarp įleistų sidabrinių karosų būna bent keli patinai arba vandens telkinyje jau gyvena kitos karpinės žuvys. To visiškai pakanka, kad populiacija sėkmingai įsitvirtintų ir pradėtų sparčiai gausėti. Tikriausiai būtent dėl šios priežasties ir atsirado plačiai paplitęs mitas, jog sidabriniams karosams patinų visai nereikia. Išties jų reikia, tik nebūtinai savos rūšies. 

Iš to išplaukia dar viena įdomi išvada. Jei vandens telkinyje jau gyvena kitos karpinės žuvys, tikimybė, kad ten pakliuvę sidabriniai karosai tęs savo giminę, yra praktiškai šimtaprocentinė. Tačiau visiškai izoliuotoje kūdroje viskas gali susiklostyti ir kitaip.

Įdomiausia, kad žmogus, įleisdamas į tokį vandens telkinį kelis atsitiktinai sugautus sidabrinius karosus, dažniausiai nė nenutuokia, ar tarp jų yra patinų. O gal vien patelės? Nuo to gali priklausyti ir tolimesnis šių žuvų likimas.

Romualdas Žilinskas