Upėse meškeriotojui nelengva pasirinkti žūklavietę, nes žuvys laikosi tokiuose ruožuose, kur gali tikėtis daugiau atnešamo maisto ir mažiau reikia eikvoti jėgų norint išsilaikyti sraute. Net ūsoriai, tikri sraunumų gyventojai, iššniukštinėję savo pamėgtą ruožą kildami prieš srovę, vėliau nusileidžia žemiau rėvos ir kurį laiką ilsisi. Jei rėvoje pasitaiko didesnių riedulių, jie dažnai apsistoja už jų ar net po jais (ypač karštymečiu), jei srovė yra išplovusi nišas.

Anksčiau, kada buvo leidžiama žvejyba „šniūrais“, vietiniai žvejai puikiai žinojo vietas, kur galima tikėtis gero laimikio: statydavo, o tiksliau – guldydavo „šniūrus“ žemiau didelių riedulių. „Šniūras“ – tai 10–15 m ilgio upinė ūda su dviem akmenimis galuose ir 10–12 kabliukų ant pavadėlių. Pavasarį pagrindinis masalas – graužavirbos, rudenėjant – šlyžiai, o po pirmųjų šalnų – šiųmetės varlikės. 

„Šniūras“ būdavo tiesiamas iš luoto skersai srauto vakarėjant, o traukiamas – auštant. Jais daugiausia sugaudavo ūsorių, pasitaikydavo šapalų, o ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį – vėgėlių.

 


Kadangi likimas lėmė ne tik gimti ir gyventi prie Neries, bet ir nuo mažų dienų pasigauti meškeriojimo virusą, daugiausiai dienų praleidau žūklaudamas upėse, ypač Neryje. Apskritai man upėse patinka meškerioti ir dėl to, kad, pažvelgęs į upės ruožą, galėdavau neklysdamas pasakyti, kur, kokioje vietoje galima tikėtis vienokių ar kitokių žuvų. Turiu omenyje tuos laikus, kai Neris ir kitos upės buvo tokios švarios, kad užsigeidęs gerti, neieškodavai šaltinio ir gerdavai upės vandenį.

Paskui viskas pasikeitė – didžiosios upės tapo dvokiančiomis kloakomis. Likusios gyvos žuvys stengėsi rasti šiek tiek švaresnį vandenį ir telkėsi prie mažiau užterštų intakų, užimdavo ruožus atokiau kolektorių. Džiugu, kad palengva vanduo Neryje švarėja, vešliau auga tipiška švaraus vandens augalija, gausėja upinių žuvų.

Kur ieškoti upėse žuvų pirmą kartą atvažiavus prie upės? Nemuno žemupyje iki Rusnės tilto beveik aišku – yra išlikusios, nors gerokai apgriautos, senosios dambos – taigi prieš jas ir už jų. Skirvytėje ir Atmatoje taip pat gerą vietą rasti nesunku, nes čia žuvų visada gausu.

  


O aukščiau Kauno marių? Čia jau meškeriotojas turi būti apdairus ir pasirinkti sietuvas, vietas žemiau sraunumų ir, be abejo, už didesnių riedulių, kur srovė, atsimušusi į akmens kaktą, ima sūkuriuoti, sulėtėja. Keista, kad šioje Nemuno dalyje žvejų nėra daug, veikiausiai pagrindinė kliūtis – ne visur arčiau vandens galima privažiuoti su automobiliu.

Tokiose vietose jau galima bandyti pajaukinti ir neblogai pameškerioti. Jei riedulys silpnesnės srovės ruože ir pakankamai gilu, galima suvadinti karšius, šapalus, kuojas, atplaukia ir viena kita meknė. Paprastai tuoj už akmens būna išsukta didesnė ar mažesnė, pasroviui seklėjanti duobė. Tai mėgstamos žuvų laikymosi vietos, nes čia daugiau susikaupia srovės nešamo maisto, nereikia galynėtis su srove.

Tikriausiai dažnas meškeriotojas pastebėjo, kad sūkuriuose už akmenų dažnai muša salačiai, nevengia apsistoti lydeka, sukinėjasi ešeriai. Tai dar kartą parodo, kad tenai laikosi daugiau žuvų, nei sraute.

  



Turiu pamėgęs kelis tokius riedulius Nemune žemiau Punios, ties Randamonių girininkija ir, be abejo, Neryje – tos vietos dar nė karto neapvylė – sugaunu gražių kuojų, šapalų, meknių ir karšių. Už akmens dažniausiai meškerioju boloniška palaidyne su 2–3 g plūde ir slankiojančiu svareliu, nuleidimo aukštį nustatęs taip, kad masalas vilktųsi dugnu.

Neryje pavasarį, kada vanduo dar pakankamai aukštas ir užlieja akmenų pakaušius, ir srovė už jų būna nors ir sūkuriuota, bet pakankamai stipri, patogiau gaudyti judria dugnine. Tai gali būti ta pati boloniška palaidynė, tik be plūdės ir su sunkesniu slankiojančiu svareliu. Pavadėlis, galima naudoti ir du, – iki pusmetrio ilgio. 

Geriausias tuo metu masalas – apsiuvos ir dėliukės nuo dugno akmenų, pastarųjų nesunku prigrandyti nuo jų apatinės pusės. Dėliukes reikia laikyti dėžutėje su drėgnu smėliu – bus lengviau sugraibyti, o ir ilgai išbus gyvos. Ant kabliuko kabinamos dvi trys apsiuvos arba penkios šešios dėliukės.

 


Gaudoma einant krantu pasroviui ir užmetant į sūkurius už akmens. Meškerykotis laikomas truputį palenktas pasroviui taip, kad valas būtų įtemptas ir kuo mažiau jo būtų po vandeniu. Kibimas gerai jaučiamas ranka. Kadangi tokį masalą žuvys iš karto praryja, pajautus timptelėjimą, reikia užkirsti. 

 Tokia žūklė įdomi ir tuo, kad pavasarį arba rudenį galima sugauti ir kuoją, ir žiobrį, ir ūsorių. Nesulaukus kibimo po pirmo užmetimo, reikia kelis kartus permesti, vis taikant į naują vietą. 

Tinka tokia judri dugninė ne tik žūklei už akmens, bet ir vietose, kur sietuvos vanduo susilieja su pagrindiniu srautu – čia taip pat mėgsta laikytis žuvys. Jau trečią sezoną bandau tokioje žūklėje naują masalą – virtų krevečių gabaliukus. Juos griebia ne tik minėtos žuvys, bet ir stambūs šapalai ir karšiai.

Vasarą, vandens lygiui nusistovėjus, tai pačios žuvingiausios vietos, jei rieduliai yra toli nuo kranto ir nematyti jų viršūnių. Mat vasarą seklius upių pakraščiai uždumblėja ir žuvys būriuojasi tolokai nuo kranto pagrindinėje srovėje. Tačiau rudeniui įpusėjus. Kuomet pakyla upės vanduo, tokios žūklavietės vėl atgyja. Tada bene pagrindinis laimikis būna stambūs šapalai ir ūsoriai, kurie net ir šaltame vandenyje nevengia stipresnės srovės.

 


Aišku, kad be boloniškos palaidynės nieko doro nepadarysime, tad geriau rinktis ilgesnius, 5–7 m meškerykočius – jais lengviau pakelti valą iki plūdės ir prilaikyti jos plaukimą. Masalas paprastai velkasi dugnu ir plukdomas gana toli.

Daugelis plūdžių viršutinėje korpuso dalyje turi kilputę valui įverti, o prie kylio jis prispaudžiamas kembriko vamzdeliais. Toks tvirtinimas nepatikimas – kadangi užkertama gana stipriai ir plūdė velkama prieš srovę, labai greitai minėtas žiedelis išplėšiamas iš korpuso. 

Kad taip nenutiktų, valą virš žiedelio prie plūdės antenos dera prispausti plastmasiniu žiedeliu – jis ne tik apsaugos kilputę, bet bus lengviau išlaikyti įtemptą valą, plūdė be pasipriešinimo slinks traukiama prieš srovę, nesukels pasipriešinimo užkertant, o vėjuotą dieną nepersimes per valą.

 


Tokiai žūklei reikia tinkamai pasiruošti. Kadangi gaudyti dažniausiai tenka įsibridus, reikia žvejybinės striukės su daug kišenių, nepamaišo dar ir liemenė, bridkelnių, perpetinio krepšio jaukui, masalams, atsarginiams reikmenims, graibšto ant guminio amortizatoriaus, tinklelio laimikiui ir jauko laidynės. Viskas turi būti gerai pritvirtinta ir tokiame aukštyje, kad nesiektų vandens.

Naudojami tipiški karpinių žuvų augaliniai jaukai, o masalai turi būti įvairūs. Pagrindiniai tokie: šutinti kviečiai, kukurūzai, perlinės kruopos, žirniai, krevetės, kvietinio blyno kubeliai.  Sumetus pagrindinio jauko gniužulus, reikia iššauti kelias porcijas ant kabliuko kabinamo masalo. 

Gundant šapalus blyno gabaliukais, masalas turi plaukti virš dugno, retsykiais paliesdamas iškilesnes dugno vietas, o į jauko gniužulus verta primaišyti avižinių dribsnių – srauto išplauti, jie plauks pasroviui ir suvadins šapalus. Viliojant kitokiu masalu, jis turi vilktis dugnu.

Ričardas Adamonis