Čia Lietuva, čia lietūs lyja. Lyja, lyja ir dar kartą lyja... Upėse vanduo toks aukštas, jog atvykęs prie upių tėvo Nemuno pamanai, jog atsidūrei čia ankstyvą pavasarį. Ir kaipgi taip nepagalvosi, kuomet žvelgi į stiprią srovę, apsemtus pakrantės krūmus ir užlietas pievų teritorijas. Tik kaitriai plieskianti saulė ir aplinkui svirpiantys pievų smuikininkai primena, kad dabar pats vasaros vidurys.

Kol visi keiksnojo, išrankų žvynuotųjų skonį, „nesąmoningus“ orus ir neprieinamas pakrantes, aš džiaugiausi galimybe pažūklauti ten, kur vasarą paprastai nebūna ką veikti.

Prisiminkim, kad ir Šventąją – įdomią ir tuo pačiu paslaptingą upę. Joje dažniausiai žūklauju iki gegužės mėnesio vidurio. Vėliau čia suveša vandensžolės, vanduo stipriai nusenka ir tenka ieškoti kur kas perspektyvesnių plotelių. 

Pernai situacija buvo visiškai priešinga, todėl net esant vadinamajam nekibos metui buvo tikrai įdomių įvykių. Kadangi vasaros laikotarpiu tampu tikru pelėda, o ir rytinės žūklės valandos, kuomet saulė spigina visu pajėgumu, labai trumpos, Šventosios paslaptims įminti rinkdavausi popiečio laiką, kada oras po truputį vėsdavo (jei taip galima pavadinti trisdešimties laipsnių karštį). Apie išvykas galima būtų rašyti be galo, be krašto, tačiau apsiribosiu tik viena konkrečia žūklaviete, kurioje dėjosi įdomūs dalykai... 

 


Dar vieną sezoną prieš šiuos įvykius visai netikėtai atradau puikią vietelę, kurią pamėgau iš karto. Ir kaip gi to nepadarysi, kuomet žuvų atakų sulauki vos ne kiekvienu metimu...

Tąsyk grįždamas iš eilinės upėtakių medžioklės (laimikiu tegalėjau laikyti tik nedidelius upėtakiukus, kurie be jokių ceremonijų keliavo atgal į vėsius upelio vandenis), sustojau ties Šventąja. Kadangi buvo apniukusi popietė ir atrodė, jog tuoj iš dangaus pradės čiurlenti vanduo, nutariau, jog visai ne pro šalį išsitraukti spiningą. Upė, mano džiaugsmui pastebimai pagyvėjo: tai ten, tai šen nuvilnijo vienas kitas ratilas, o už nedidelės sraunumos išgirdau ir salačio mušimą. 

Apetitas kyla bematant, todėl šokęs į guminius batus pasileidau nuo skardžio į man dar nežinomas vietas. Žvilgsnis užkliuvo už nedidukės salelės. Tokiose vietose žuvies nebūti tiesiog negali. Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kuomet žūklavietę pamačiau iš arčiau: ties salele įtekėjo mažutis upelis, suformuodamas savotišką liežuvį, kurio kraštai staigiai leidosi į gelmę. Vienoje pusėje srovės visai nebuvo, o kitoje kylančius lelijų lapus pleveno vos juntama tėkmė. 

 


Tik pamečiau nedidelį vobleriuką link srovės, iškart pajutau smūgį. Ir pasirodo, jog vilioklį užpuolė ne tokia jau maža žuvis. Iš akies apie keturiasdešimties centimetrų upėtakis, pritrauktas prie kranto, vikstelėjo uodega ir net nepasisveikinęs nuplaukė tolyn. Visą dieną braidžiojus po nedidelę upelę, sukorus tiek kilometrų ir atkabinus tik smulkias žuveles, tai buvo kažkas tokio. Ir dar pirmu metimu... 

Paėjau keletą metrų pasroviui, kad masalą galėčiau pravesti pro pradedančias kilti vandenžoles. Kai vobleriukas jau plaukė palei krantą, šastelėjo sidabrinis žuvies siluetas ir smūgis privertė įsitempti. Nesitikėjau dar vienos puikios atakos jau kitu metimu. O žuvis, aiškiai nepatenkinta esama situacija. plaukė gelmėn. Valas nestoras, todėl įvykių skubinti negalėjau. Metras po metro, neskubant laimikį pritraukiau prie kranto. Pusantrakilograminė meknė atgulė į vešlią žolę. Rankos, prisipažinsiu, tikrai virpėjo... 

Net ir šis laimikis nebuvo didžiausias dienos siurprizas: po dešimties minučių pailgos formos, iš balzos išdrožtą medinuką čiupo šlakis. Puikus laimikis, kurį išvydau tik po ilgokos kovos (o ji buvo tikrai įspūdinga: teko tiek krantu pabėgėti, tiek ranka stabdyti įsismarkavusį ritės būgnelį), mane įveikė netikėtai: atsilenkė kuklias apkrovas atlaikantis segtukas...

Apmaudas tiek sieloje, tiek veide buvo begalinis. Bet nieko čia nepadarysi, tiesiog ne tokie įrankiai tooookiai žuviai... Po poros savaičių oras dar labiau sušilo, vanduo nuseko ir įdomią vietelę teko palikti ateičiai.

 

Lietus, „kakava“ ir upėtakiai


Tą pavasarį žūklauti Šventojoje susiruošdavau gana dažnai. Visgi iki minėtos paslaptingos vietos taip ir nepavyko nuvažiuoti. Tik tuomet, kada orai tikrąja to žodžio prasme užkaito, nejučiomis prisiminiau senąją, gerąją pažįstamą – salelę. 

Savaitgalį oras, kaip tyčia, keitėsi. Saulė ir šiluma užleido savo pozicijas stipriam lietui bei niūriems debesims. Visgi, kuomet pora savaičių pabūni be žūklės, norom nenorom esi priverstas nekreipti dėmesio į jokias negandas. Daiktai sukrauti, šoku į mašiną ir pirmyn prie upės. Jau beriedant asfaltu, ant automobilio stiklo nukrenta rimtesni lietaus lašai. Abejonės dar labiau sustiprėja. Bet negi apsisuksi viduryje kelio?.. 

Puikiai pažįstamas miško keliukas, ir netrukus aš jau stoviu prie upės kranto. Vaizdas akių nedžiugina. Upė pakilusi, purvina ir tiesiogine to žodžio prasme negyva. Tik srovė ir nieko daugiau. Matyt, prieš pora dienų praūžusi liūtis paliko savo piktus pėdsakus. Susimontuoju spiningą ir lėtai einu prie žūklavietės. Nors vanduo ir stipriai pakilęs, tačiau atpažįstu dosniąją salą. Keista, bet pavasarį praūžę stiprūs potvyniai vietos visiškai nepakeitė. Tas pats upeliukas, ta pati forma, net tie patys akmenys riogso, lyg laiko nuovoką praradę.

 


Pesimistinėmis mintimis dairausi po masalų dėžutę, ieškodamas to stebukladario, kuris paniręs į purviną vandenį sugebės bent kiek matytis. Visgi net ir blizgančią dangą turintis vobleriukas po vandeniu matomas geriausiu atveju tik kokius dešimt centimetrų. Pusvalandis bevaisio šukavimo ir suprantu, jog vargu ar pavyks suvilioti nors sprindinį ešerioką. 

Nejučia prieinu prie įtekančio upelio. Šis kadaise matytas mažas griovys šiandien mane pasitiko gerokai patvinęs ir, kas keisčiausia, visiškai skaidrus. Kadangi turiu silpnybę tokiems upeliūkščiams, neatsispiriu pagundai dirstelti, kas darosi už krūmais apžėlusio posūkio. Praskleidus tankiai išsišakojusias šakas, akis išvysta puikią vietą: upokšnio veržlumą pristabdo akmenų sangrūda, už kurios susiformavusi giluma.

Lietus dar labiau įsismarkauja ir tenka slėptis po striukės gobtuvu. Susirandu sidabrinę sukriukę, kuri, mano manymu, niūrią dieną labai tinkama. Vos tik užmetu, kažkas instinktyviai susmūgiuoja. Kertu – tuščia. Na, negaliu tuo patikėti. Dar vienas metimas – ir vėl toje pat vietoje scenarijus kartojasi. Tikrai koks kliuvinys... 

 


Trečias metimas lemtingas – ant valo kratosi, spurda ir visaip bando nuo jo išsilaisvinti taškauodegis. Nedidelis, iki legalumo jam dar šiek tiek trūksta, tačiau pasipuošęs nuostabiomis spalvomis, kurios ypač išryškėja lietingu oru. Žuvis greitai pradingsta stiprioje srovėje.

Atsižvelgiant į teoriją, skelbiančią, jog upėtakiai laikosi po vieną, mesti į tą pačią vietą tikrai nereikėtų. O aš, nusižengęs šioms nuostatoms, nusviedžiu nedidelį masalą ten pat. Imk, žmogau, ir netikėk sava nuojauta. Spiningas sulinksta, žuvis pasiduoda pasroviui ir man nieko kito nelieka, kaip tik šokti vandenin. Dar pora stiprių manevrų ir tenka įvykius forsuoti, kadangi galiu likti ir be masalo, ir be laimikio. Viskas, kaip bebūtų keista, įvyksta sklandžiai ir margaspalvis plėšrūnas jau mano rankose. Kokios fantastiškos spalvos!.. 

Negaliu net žodžiais nupasakoti ir netikiu, jog šioje bevardėje upelėje plaukioja puikios žvynuotosios. Tenka atsiprašyti Šventosios ir likusį žūklės laiką paskirti jos intako apžiūrai. Praėjimas sunkus, tenka bristi, tačiau noras, dar ir dar kartą pajusti širdį veriantį smūgį, begalinis. Atrodo, ir oras daug skaidresnis, ir lietus nebe toks šaltas, kuomet gyveni puikiais prisiminimais. Daugiau rimtesnių kibimų taip ir neišvystu, tačiau monotoniją paįvairina vienas kitas nedidukas upėtakiukas, sugebantis pademonstruoti kuo tikriausius akrobatinius sugebėjimus...

 


Po šios žūklės padariau išvadą, jog kuomet didelėje upėje pakyla ir totaliai susidrumsčia vanduo, upėtakiai ieško skaidraus vandens. Matyt, daug maloniau, kuomet pro žiaunas prateka ne tikrų tikriausias purvas, o šaltas ir deguonies prisotintas gyvybės eleksyras. 

Galbūt tik stebina faktas, jog tokiame juokingai mažame vandens telkinyje, kuris karštomis vasaromis, matyt, visai nustoja tekėjęs, gali sugauti dėmesio ir pagarbos vertų žuvų. Kad ir kaip besvarstysi, bet ta mano pamėgta salelė vienaip ar kitaip be laimikio manęs nepaliko. O ir brangia gyvenimiška patirtimi pasidalino, kurios už jokius pinigus nenusipirksi.

Bus daugiau.

Nerijus Rimkūnas