Po geros savaitės upėse vandens lygis ir skaidrumas tapo pakenčiamas. Eilinė tvanki popietė, o aš kraunuosi daiktus į mašiną. Draugiją man palaikys tėtis ir dar vienas bičiulis. Riedame įkaitusiu iki beprotybės asfaltu ir mąstote, į kurią pusę geriau pasukus. Smalsumas nugali ir patraukiame link salos. 

Kaitrios popiečio valandos nėra pats geriausias metas žūklei, ypač jei danguje nė vieno debesėlio. Prakaitas varva upeliais, o alkani ir pikti vabzdžiai priverčia nuolatos mosuoti rankomis. Visgi atvykęs visada tikiesi nors menkiausios kruopelytės sėkmės. 

Su kolega patraukiame į priešingą pusę, negu stovi „manoji“ sala. Tiesiog esu tokia asmenybė, kuriai nuolatos reikia naujų potyrių. Norisi matyti kuo daugiau vietų, pažinti čionykštes apylinkes ir praplėsti savo pažinimo ribas. Nors aplinkui tikra Sachara, tačiau žuvys masalais domisi. Nediduką voblerį papurto keli šapaliukai, bet tuo viskas ir baigiasi. Akies krašteliu matau, kaip tėtis pamažu artėja link salos.

 


Ties rėva vobleriuką kapteli ešeriokas. Daugiau dryžuotašvarkio giminaičių aptikti nepavyksta. Arba jie tūpi apatiškai nusiteikę, arba jų čia paprasčiausiai nėra. Einame toliau. Kolega tegali pasigirti tik atsargiais kepštelėjimais per sukriukes. Vietos iš pažiūros daug žadančios, tačiau taip laukiamo rezultato vis negali parodyti. Saulė po truputį leidžiasi link medžių viršūnių. 

Pagaliau pavyksta apgauti sprindinį šapaliuką. Tik džiaugsmo begalinio jis toli gražu neteikia. Paėjus keletą metrų žemyn, dar vienas iš plačiaburnių giminės godžiai stveria tankiai virpantį „vabalą“. Raktas į sėkmę kaip ir rastas: tereikia susirasti gilesnę priekrantę, kur žolės nusvirusios link vandens. Tokių žūklaviečių – į valias, nes aukštas vanduo dalį augmenijos pasiglemžė į savo stichiją. 

Tik va, kad susidomėjimą vobleriais išreiškia tik nebrandūs plėšikėliai. Kur tūno tie didieji, sunku pasakyti. Galbūt visai netoliese, tik būk toks gudrus ir atrask tą skanėstą, kuris plačiaburniui bus tinkamiausias... 

Tolimesnis žūklės laikas praleidžiamas atkabinėjant nelegalius laimikius.

 


Kažkokia vidinė jėga mane traukia link salos. Nors iki jos nueiti bus nemažas kelio gabaliukas, tačiau tingumą nugaliu ir patraukiu link tikslo. Besiskindamas kelią tarp aukštesnių už save dilgėlių, priešpriešais matau šmėžuojantį siluetą. Tėtis. Iš akių matau, jog sekėsi neprastai. 

Pasirodo, jį pradžiugino pusantrakilograminė lydeka (privertusi paprakaituoti: valas plonas, pavadėlio nebuvo), dar viena mažesnė, legalus šapalas ir porelė ešerių. Viskas pagauta prie salos. Atsižvelgiant į vos poros valandų laiką, ne itin aktyvias žuvis, galima teigti, jog rezultatas fantastiškas.

Nutariu bent keliais metimais patikrinti paslaptingąją žūklavietę. Tuo tarpu kompanionai, išvarginti kaitros, pūkšteli į vis dar vėsų vandenį.

Kabinu tekančios saulės šalyje pagamintą brangų voblerį ir sviedžiu į upės pusę, kur srovė žymiai stipresnė. Pora ritės pasukimų ir smūgis. Rimtas. Keli susivartymai po vandeniu ir valas gailiai pokšteli. Kas keisčiausia, tai ne lydekos darbas, nes gija trūko netoli spiningo viršūnės. Neapsakomai gaila tiek žuvies, tik ir masalo. Matyt, valą bus pasižeidusios kriauklės.

Pėdinu nuleista galva prie automobilio. Upę jau dengia sutemos. Bevažiuojant atgalios paaiškėja, jog sėkmės formulė labai paprasta: tinkama vieta, laiku pamestas masalas ir... viskas. Tiesiog to visiškai pakako. Tėtis toliau nei ėjo, nei mėtė „Jokio reikalo nemačiau tai daryti...“ Ir jis buvo teisus.

 


Nejau tik atsitiktinumas?

Norėdamas galutinai įsitikinti „magiškosios“ žūklavietės egzistavimu, nutariau dar kartą čia sugrįžti. Vėl kaitri popietė, o aš jau riedu į slaptąją vietelę. Dar būdamas namuose nutariau, jog pirma pažūklausiu prie salos (kuomet žvynuotųjų apetitas nėra itin didelis), o vėliau, kuomet saulė perkops į miško pusę, patikrinsiu kitas iš anksčiau nužiūrėtas perspektyvesnes vietas. 

Upė mane pasitinka šiek tiek nuskaidrėjusi ir su mažesniu vandens kiekiu. Pro poliarizuojančius akinius puikiai matau, kaip po vandeniu plevena vandenžolės. Keista, bet aplink jas šmirinėjančių šapaliukų nematyti. O šie visuomet mėgėjai tokiose vietose patruliuoti ir laukti, kol ką skanesnio upė atneš.

Tiesiu taikymu (dilgėlės, dilgėlės ir dar kartą dilgėlės...), braunuosi link salelės. Ši mane pasitinka kaip sena pažįstama. Tik vandenyje augančios žolės labiau pasklidusios po visą teritoriją. 

 


Užbridęs nueinu į srauniąją pusę. Prakaitas, kaip jau tapo įprasta šią vasarą, plūsta ir kunkuliuoja po visą kūną. Nors jau gerokai po pietų, tačiau rodos, tarsi žūklaučiau vidurdienį. Negelbsti net debesėliai, retsykiais pritemdydami vaiskią šilumos ir šviesos skleidėją. Prie segtuko kabinu toliašaudį voblerį ir, kiek turiu sveikatos, sviedžiu jį į kunkuliuojančią seklumą. Bumbt. Sėdi. Žuvis, jaučiu, nedidelė, bet tikrai malonu, kai jau pirmu metimu kažkas domisi tavo masalais. Šapaliokas. 

Kiti keli metimai nieko neatnešė. Pereinu į priešingą salos pusę, kurioje gilu, o srovė minimali. Naudodamas tą patį vobleriuką, palei žoles sugundau porą ešerių. Trenkiu kuprinę žemėn, išsitraukiu šalto gėrimo skardinę ir pasislepiu aukštoje žolėje. Regis, žmogui tiek nedaug tereikia: numalšini troškulį ir atrodo, jog gyvenimas nušvinta visai kitomis spalvomis...

Kiek pailsėjęs, kylu į kovą. Masalas tas pats, tik virš jo nusprendžiu užkabinti plonytį volframinį pavadėlį. Visgi šiose vietose esama ir aštrius dantis turinčių grobuonių. Ir netikėk sava nuojauta: keletas metimų prieš srovę ir žemiau stūksančio kliuvinio pajuntu švelnų kepštelėjimą. Mintyse jau rezgiau planus, kaip čia iš naujo pateikus vilioklį nežinomam priešininkui, kai spiningėlis sulinko. 

 


Gailus stabdžio prasisukimas ir kova prasideda. Pakrantė giloka, po vandeniu matyti lelijų liekanos. O žuvis kaip tyčia taikosi link jų. Po vandeniu sublizga kūnas, keli staigūs judesiai ir valas nukara...

Negaliu tuo patikėti! Vėl mano taip mėgstama gija, nuvilia antrą kartą iš eilės. Teks parvykus namo tuojau pat ją pasikeisti. Pyktis gerokai aptemdo pakilią nuotaiką. Nieko nepadarysi, didžiausios žuvys, kaip visuomet, lieka neištrauktos...

Neskubėdamas susirišu naują sistemą ir segu kur kas pigesnę alternatyvą. Per tuos japoniškus masalus gali ir subankrutuoti. Po dešimties minučių, beveik toje pat vietoje dar vienas kibimas. Šį kartą lydekaitė kur kas smulkesnė ir greitai atkabinta nuplaukia į tamsią gelmę. 

Iš esmės žūklauti čia galėčiau iki vakaro: įtekantis upelis ir jo šaltas vanduo pritraukia begalę smulkmės ir kur kas rimtesnių egzempliorių. Darydamas pertraukas, ko gero, galėtum čia sėkmingai žvejoti gerą pusdienį. Visgi, vardan eksperimentų ir savo įsitikinimų, nusprendžiu planų nekeisti ir patraukiu į kitas vieteles. Juolab, saulė jau žemai ir upė pastebimai atgijo.

Tikrinau ir rėveles, kuriose praeitą sezoną sugaudavau padorių šapalų, ir gilią sietuvą, kurioje plaukioja ne vienas „krokodilas“ ir... nieko. Net palei krantą, kur visuomet gali prilupti krūvas šapalų, suviliojau tik vieną nedidelį plačiaburnį. Mistika.

Dievaži, stebuklinga ta salelė...

Nerijus Rimkūnas