Lapkritį vis rečiau bepamatysi prie vandens telkinių žvejojantį plūdininką. Orai šaltyn, o šio žūklės būdo mėgėjų – mažyn. Pagrindinis laimikis – karpinės žuvys vangios, į masalą reaguoja labai nenoriai, todėl nieko nuostabaus, kad šiuo metų laiku plūdės gerbėjai jau „džiauna“ meškeres. Ar ne per anksti? Juk net ir visą žiemą, jei tik vanduo neužšalęs, galima žvynuotąsias vilioti. Sakoma, jog nepagauna tik tie, kurie žvejoti nemoka, o tikras meškeriotojas net ir šulinyje žuvį sugundys. Juokas juokais, bet šiame posakyje šiek tiek tiesos yra. 

Vis dėlto tokiu metų laiku laimikių gausą gali nulemti ne meistriškumas, o paprasčiausias vandens telkinio, kuriame ruošiatės meškerioti, pažinimas. Šiaip ar taip, šalta, žiema ne už kalnų, ir žvynuotosios, į būrius susitelkusios, nusnūsti ar bent jau savo energiją pataupyti ruošiasi. Gilesnėse vandens telkinių vietose temperatūra pastovesnė, aplinkos veiksniai turi mažiau įtakos, tad ir žuvims ten jaukiau. 

Bet, kita vertus, štai dvi duobės lyg du vandens lašai panašios, bet viena tuščia, o kitoje net kelių rūšių žvynuotosios susirinkusios. Ir kodėl gi taip? Kas lemia žuvų pasirinkimą? Matyt, ne vien pati buveinė, bet ir tai, kas yra šalia jos. Juk net ir šilumamėgiai karosai ar karpiai lapkritį kartais užsimano ko nors krimstelėti. O jei šalia „valgyklos“ nėra, trenktis kur nors toliau vargu ar apsimoka – tingu, šalta, be to, kažin ar kelionei sunaudotos kalorijos atsipirks. 

 


Nors kai paskaitai kitų autorių rašinius, pažiūri YouTube, tai, rodos, kur masalą bemesi – ten žuvį pagausi. Aš didesnis pesimistas, gal todėl, kad labiau linkęs savo asmenine patirtimi remtis, o ne semtis išminties iš bala žino kieno rašytų tekstų (kai tiek metų pats rašau, skiriu gyvą nuo negyvo) ar neaišku, kokiu tikslu (tikslus neretai atspėju) rodomų laidų. Argi galima, sakysim, JAV žvejų patirtį taikyti mūsų vandens telkiniuose? Jiems hamburgeriai, mums – cepelinai, ir prašom nekimšti į lietuvišką skrandį to, ko jis suvirškinti negali.

Viena taisyklė, galiojanti šimtmečius ar tūkstantmečius, sako: daugelis karpinių žuvų rudeniop ima migruoti į žemupius, iš mažesniųjų suplaukia į didesniąsias upes. Pavasarį, kaip žinome, judėjimas vyksta priešinga kryptimi. 

Žemupiai gilesni, ne tokie sraunūs, vandens plotai didesni. Mažos upės žiemą greičiau užšąla, jei ruduo pasitaiko lietingas, smarkiau ištvinsta, o su srove šaltame vandenyje galynėtis žvynuotosios (netgi tokie greitų tėkmių mėgėjai kaip ūsoriai, gružliai, strepečiai) neturi jokio noro. Šapalai dar anksčiau gilesnius ir ramesnius ruožus pasirenka ir šonais su lėtapėdžiais karšiais glaustosi. 

 


Visas šias sraunumų žuvis galima pagauti ir žiemą (jei ji lietuviška, o ne sibirietiška), tačiau ūsorius ar strepetys bus tik atsitiktinis, labai retas laimikis, o štai šapalas ar gružlys nieko per daug nestebins. Tačiau apie žuvis pašnekėsime kiek vėliau. 

Dabar sugrįšiu prie upių. Beje, man artimiausių. Ne todėl, kad žvejui, kaip ir žuviai, lapkričio orai ne prie širdies, bet tokiu metų laiku dienos trumpos ir kažin kur važiuoti mažai prasmės – geriau meškerioti tuose vandenyse, kurie šimtus kartų bandyti – čia jokių eksperimentų nereikės, tad brangaus laiko daug nesugaiši. 

Taisyklė, kurią minėjau, yra bendra, visgi kaip ir visos žvejybinės tiesos, ji galioja tik papildyta savais niuansais ir turi išimčių. 

Imkime konkrečią Neries upę. Jei kaunietis žvejys pasišnekėtų su vilniečiu apie žuvavimą lapkričio mėnesį savo gimtojo miesto ribose, nelabai vienas kitą suprastų. Sostinės plūdininkams tokiu metu pats „derliaus nuėmimas“, o Kauno meškeriotojai plūdine į Nerį dažniausiai tik ranka numoja. Aš jau girdžiu, kaip vilniečiai aiškina, kad reikia išmokti kuojas ir šapalus batonu bei „žole“ gaudyti ir viskas eis kaip sviestu patepta. Jonaviečiai tikriausiai patvirtintų tą patį. 

 


Mokam, mokam, nepergyvenkit. Deja, ne masalai ir gaudymo būdas sudaro esmę, bet žuvų kiekis. Kai kurie Neries vidurupio ruožai vėlų rudenį daug dosnesni (norėjau pasakyti, jog ten laikosi žuvys) nei žemupys. Aukščiau upėje esama atkarpų, kur rasi ne tik puikių rėvų, bet ir gilių plotų su palyginti lėta, vos sūkuriuojančia srove. Ten smulkaus žvyro, molio dugnas, o štai Kaune seklu, sraunu, dugne daug akmenų arba smėlis ir visai šalia laipsniu ar dviem šiltesnis, lėtesnis bei gerokai gilesnis Nemunas teka...

Galbūt tik prie pačių Neries žiočių, galima sakyti, vos ne santakoje su Nemunu, yra kiek geresnis puskilometrio ruoželis. Jame galbūt dar sugundysi kuojų, meknių, vieną kitą karšioką ar plakį, bet šiaip jau dauguma žuvų sprunka į Nemuną. Nors šįmet ir iš šių vietų žuvys „slides patepė“ Kauno merui paliepus. 

Aš čia apie pėsčiųjų tilto statybą, kuomet Neries vagą ekskavatoriais išrausė ir pusę upės smėline damba užtvėrė. Būtinai būtinas tas tiltas – juk šalies gyventojų amžiaus vidurkis nesulaikomai didėja, tad vargas pensininkei Onutei iš Vilijampolės pas pensininkę Petrutę iš Centro aplinkkeliais vaikščioti – durs tiesiai...

 


Apskritai Neris unikali tuo, jog net ir vasarą čia pasitaiko kelių kilometrų ilgio atkarpų, kur ištisomis savaitėmis, sunku plūdine meškere pagauti ką nors stambesnio už aukšles ar kitų karpinių žuvų jauniklius. Nesakau, kad didesnių žvynuotųjų ten nėra (o gal ir iš tiesų nebūna?), bet jei ir yra, tai jos lindi netoli vagos vidurio, iš kur plūdine meškere ar dugnine „iškrapštyti“ labai sunku. Vėlų rudenį toks atsitraukimas į vagą dar dažnesnis, nes upė palyginti sekli ir teoriškai žuvims ten vienintelė vieta žiemoti.

Tačiau, pažįstant upę, net ir tuose nesėkminguose ruožuose įmanoma rasti vietų, kur žuvys priartėja prie kranto ir maitinasi. Galbūt „žuvys“ – per platus žodis, nes 90 procentų laimikio sudarys kuojos. Laimei, ne kuojytės, o visai padorios rausvaakės, kurias katinams dalinti būtų gaila. Kaip jau minėjau, toks dosnesnis ruoželis bus ten, kur rami, vos sūkuriuojanti srovė, dugnas iš smulkaus žvyro ir molio mišinio, laipsniškas nuolydis vagos vidurio linkui. 

 


Paradoksalu, bet tai ne upės posūkis ar įlanka (juk teoriškai tokios vietos žuvingiausios), o tiesi jos atkarpa. Tiesiojoje upės srovė labiau vienalytė, visuose vandens sluoksniuose vienoda, ir jei ji ne itin greita, kai kurių rūšių žuvims tokia aplinka tinkama. Kita vertus, čia kaip ir su įžangoje minėtomis duobėmis – vienur plūdę dar kokia nors apsimiegojusi žvynuotoji sukrutins, o paėjus krantu dešimt metrų į šalį, gali į ją spoksoti visą dieną, kol akys išvarvės – nė kepšt... 

Tiesa, yra vienas būdas, kurio derėtų mus Neryje mokinantiems meškerioti pasimokyti. Beje, netgi pas mus jį net ir šiltesniu metų laiku naudoja tik retas meškeriotojas. Tai pusdugninė, nors realiai artimesnė plūdinei nei dugninei. Apie ją esu publikavęs atskirą straipsnį, tačiau esminius dalykus priminsiu.

O esminiai – paternoster sistemėlė su sunkesniu, nei išlaiko plūdė, slankiojančiu svareliu, kada gylis nustatomas didesnis už realų esantį žūklavietėje. Svarelis tvirtinamas ant sprindžio dydžio valo atkarpos. Tokia sistema galima žuvauti ir smarkesnėje tėkmėje, nors naudojama sąlyginai lengva (2,5–5,0 g) apversto ir ištęsto lašo ar šeivos formos plūdė. 

 


Dažniausiai taip meškeriojama gerai žinomose vietose, kur netoli kranto yra bent šioks toks dugno įdubimas. Vėlyvam rudeniui gal ir ne pats geriausias variantas, nes šiam montažui visgi trūksta jautrumo. Bet užtat gali žuvauti ten, kur įprastinę plūdinę nespėsi užmetinėti. O čia sėdi sau atsipūtęs, kada žuvys nekimba, tai valandą gali meškerės nejudinti, juolab ne spalio pradžia ir vanduo žolių ar kitokio šlamšto už valo nekabina. Dar vienas pliusas – turi galimybę gaudyti netoli kliuvinių, jei žūklavietės dugną esi išsistudijavęs keliolikos centimetrų tikslumu ir užsikabinsi pakankamai svarų gramzdą.

Tokia įranga – rimta paraiška rimtam laimikiui. Deja, dabar jų čia trūkumas. Visgi devynias dienas tuščiai prasėdėjęs, dešimtą vis tiek kažką suviliosi – gal karšį, gal meknę ar šapalą, o gal net ir ūsorių. Jei pastoviai jaukinsi, šansai padvigubės arba bent stambių kuojų būrelį prisikviesi. Todėl jaukinam – nejau, manot, esam kokie atsilikėliai...

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas