Nemuną galima būtų skirti tarsi į dvi atskiras nelabai panašias upes: žemiau ir aukščiau Kauno HE. Aukštutinę jo dalį pažįstu prasčiau ir nepradėsiu kalbėti kitų žvejų lūpomis. Na, nesu visiškas liurbis tuose vandenyse, tačiau ten paprastai žuvauju spiningu vasarą ir rudens pradžioje, o šis straipsnis juk ne apie tai.
Tačiau nuo Neries santakos iki Nemuno žemupio vėlų rudenį meškeriojau begalę kartų. Gilių duobių, kur būriuojasi karšiai, kuojos, plaukioja šapalai, čia pakanka, o nuo dambų žuvis galima pasiekti ir plūdine meškere. Bet neverta susižavėti vien dambomis, kurių per pastaruosius keletą metų laivybos specialistų iniciatyva pristatyta bele kiek. Juk yra ir lygių ruožų (tai Neries variantas pridėjus dreisenų kolonijas), kur plūdine įmanoma žvejoti iki pirmojo ledo.
Deja, šiose atkarpose tenka bristi (reumatas, sąnarių skausmai – profesinė žvejų liga). Kam bristi? O kaip kitaip žuvis pasieksi su plūdine, jei čia žuvys nutolusios nuo krantų. Tiesą sakant, taip meškeriojančių kasmet vis rečiau matau. Reikia manyti, kad dalis jų jau tuose vandenyse, kur kada nors visi mes žuvausime, žvejoja. O jaunesni savo sveikatą labiau saugo.
Susidaro paradoksali situacija – mažesnėse upėse žuvų mažiau, nes dalis jų pasitraukė į didesnes ir gilesnes upes. Tačiau žuvauti plūdine patogiau būtent mažesniosiose, nes gali patogiai ant kranto atsisėsti ir nebūtina meškerę nuolat rankose laikyti.
Ir dar vienas paradoksas – didelės žvynuotųjų sankaupos būna miestuose arba šalia jų, nes čia uostai, krantinės, Nemuno ir Neries vanduo šiltesnis dėl žmonių veiklos, upės įspraustos į betonines krantines, nuo kurių gal ir nelabai patogu žvejoti, tačiau bent jau masalo toli mesti nereikia. Puikus pavyzdys – Kauno miestas, kur nuo Žalgirio arenos iki Aleksoto tilto dešiniajame krante kasmet vėlyvą rudenį ir žiemą pamatysi dešimtis plūdininkų.

Tiek Nemune, tiek ir Neryje prie Kauno populiariausi du žūklės palaidyne būdai. Pirmasis – dažnesnis tarp vyresnės kartos žvejų – vadinamasis „rožančius“. Apie jį irgi rašyta ne kartą, nematau prasmės vėl kartotis. Pasakysiu tik tiek, kad tai aktyvaus gaudymo būdas. Ant valo tvirtinama tam tikrais tarpais išdėstytų šratelių girlianda. Atstumas nuo palyginti masyvios verpstės formos plūdės iki galutinio svarelio daromas gerokai didesnis nei esamos žūklavietės gylis, ir visa ši sistemėlė rieda dugnu.
Pakertama vos panirus plūdei, bet dalis „kibimų“ būna tiesiog užsikabinimai už dugno kliuvinių. Nelabai mėgstu šį būdą, tačiau nereiškia, kad jo nebandau, nes būtent taip pagaunama daugiau stambesnių žuvų.
Gerokai subtilesnė žūklė, kai plūdė prilaikoma srovėje, o dugną liečia tik masalas ar mažas apatinis svarelis. Čia valai ploni, plūdelės lengvos, ir jei nesitiki įkirsti apsimiegojusio sazano, ūsoriaus ar stambaus šapalo, bent jau man, pats gaudymas gerokai rezultatyvesnis. Ypač Neryje, jei tik nereikia toli mesti masalo, o srovė žūklavietėje ne itin smarki. Tuomet pakanka (o dažnai net ir reikia!) gramo svorio ar dar lengvesnės plūdelės, ne storesnio nei 0,12 mm (geriau plonesnis) pavadėlio ir „žieminio“ kabliuko, ant kurio užmaunu tik vieną trūkio ar musės lervutę.
Būna dienų, kai net ir tokios plūdės žuvis nenardina, tik vos prilaiko. Įdomu, jog aukšlės, kurios šiaip jau nepraleidžia tokio smulkaus kąsnelio, vėlai rudenį užkimba retai. Ir kai kurių vietinių meškeriotojų posakis, kad net aukšlės nekimba (suprask, diena „nulinė“), man dažniausiai didesnio įspūdžio nedaro. O kartais netgi priešingai – puiku, bent masalų nenutampys...

Tačiau jei reikėtų rinktis upę, kur pažvejojus, mano manymu, daugiausia galimybių išsisukti nuo katino, – važiuočiau prie Nevėžio. Atkarpoje nuo santakos su Nemunu iki Babtų plūdine meškere galima sėkmingai žuvauti ištisus metus, kai tik nėra ledo. Vėl paradoksalu, bet po pirmųjų šalnų į šias vietas suplaukia žuvys ne tik iš Nevėžio vidurupio, bet ir iš Nemuno. Tuomet, kaip ir pavasarį, čia pilna žvejų: plūdininkų, dugnininkų, prisideda ir spiningautojai.
Ypač jų gretos gausėja pastarąjį dešimtmetį. Ir dabar jau guminukus, voblerius, vibus ar kitus dirbtinius masalus į šią upę mėtančių žvejų veikiausiai net daugiau nei tų, kurie nepatingi jauko pasigaminti ir nebijo nelakuotais nagais žuvauti. Aš kartais pagalvoju, kad garsioji Nevėžio duobė „Ties posūkiu“ būtų bent pusmetriu gilesnė, jeigu visus jų nutrauktus vilioklius iš dugno dumblo išgraibytum.
Spiningautojai tyko iš aukščiau atplaukusių lydekų ir iš Nemuno sugužėjusių ešerių. Matyt, vis dar aktyvūs plėšrūnai ne veltui čia atklysta. Tiesa, ir gylis toje upės atkarpoje visur solidus, srovė visai tyki, tad žuvims žiemoti sąlygos idealios.

Įdomu, kad vėlų rudenį ar žiemą, kai nėra ledo, ir ankstyvą pavasarį Nevėžyje nepakeičiami masalai – tai manų tešla ir perlinės kruopos. Netgi batono gabalėliu (taigi ne vien Vilniuje) tuo metu gali sumeškerioti šapalų.
Tiesa, apie tešlą, kuria švirkštais (be adatų, suprantama) kabliukus apraitydavo, galbūt labiau derėtų kalbėti būtuoju laiku, nes dabar ja rečiau žūklaujama. Neaišku, kodėl – ar žuvų skonis pakito, ar švirkštai pagal paskirtį dažniau naudojami...
Nors dauguma žvejų, kurie gaudo natūraliais masalais, – dugnininkai, aš su palaidyne pagaunu ne ką mažiau. Su plūdine linksmiau ir šilčiau, juolab kad nei mano, nei dugninės gerbėjų laimikiai nesiskiria, kimba kuojos, plakiai, retkarčiais ištraukiu karšį ar kokį šapalą. Vėlgi pastaraisiais metais čia meškeriojantys įniko (ar galiausiai išmoko?) plačiaburnius gaudyti žirniais, kukurūzais iki pat užšąlant upei.

Dažniausiai sunkesnės nei 3 g plūdės dabar nenaudoju, nes ne vasara – žuvys vangios. Žvejoju prilaikydamas ar leisdamas laisvai, masalui duodu liesti dugną arba pakeliu keletą centimetrų virš jo. Be to, nelabai mėgstu terliotis su kruopomis ar tešla, todėl dažniausiai vilioju žvynuotąsias trūkliais, musių lervomis, sliekais arba „pindarakais“. Kimba taip pat, tačiau yra buvę dienų, kai, be „dietinių“ masalų, daugiau į nieką žuvys nė žiūrėti nenorėjo. Nesuprantu, ar jas taip žvejai išpaikino, ar viršsvorio priaugti vengia...
Visai kitaip meškeriojami šapalai pačiame Nevėžio viduryje ant vagos, duobių šlaitų. Čia jau reikia didesnės masės gramzdų (dažniausiai naudojamas vienas) ir stambesnės plūdės. Užmetamas masalas gana toli, gylis ten nemenkas, todėl su klasikine 4,20 m ilgio match meškere žuvauti būna problemiška.
Galima būtų naudoti slankiojančią plūdę, bet yra tėkmė, o ir plačiaburniai ne visada nardina plūdę – kartais kimba gana atsargiai. Žiūri, ji lyg į šoną pavažiavo, dėl visa ko pakerti – ojė, ten kilograminis gražuolis kabliuką nuraut bando! Todėl geriausia naudoti ne trumpesnę nei 5 m boloninę meškerę.

Beje, šįmet, kaip nė vienais metais, labai smagiai kibo lynai. Net iki šios dienos konservuotus kukurūzus arba sliekus ragauja. Dar daugiau – ne vieną spiningaujantys mikromasalais ištraukė. Ne, ne už pakarpos – prarijo silikoną tarsi kokie ešeriai. Lynai Nevėžyje nėra retos žuvys, bet stebina jų kiekis ir pasiryžimas kibti tokiu metų laiku.
Ir dar dydis, nes ne „delniniai“ masalus ragauja, o gerai įmitę stambūs auksašoniai. Man irgi nuostabu: žinau, kad kelerius metus paeiliui į šią upę lynų žuvininkai vis paleisdavo, tačiau kuo šie metai tokie ypatingi – tik patys lynai atsakytų.
Pažuvauju čia ir dugninėmis, bet paprastai tuomet, kai vandens lygis aukštas ir srovė smarki – tada plūdės toliau nuo kranto neišlaikysi. Įdomu tai, kad upės sraunumą dažnai lemia ne pabjuręs oras, bet Kauno HE – staigiai kyla Nemunas, o tada ima ir pasisuka Nevėžio tėkmė priešinga kryptimi. Na, gal kažkiek perdėjau – veikiau sustoja kažkur ties Henytės Daktaro vila. Keistas sutapimas – toks įspūdis, kad net belangėj būdamas geba savaip „eismą“ reguliuoti.
Tokios štai vėlyvo rudens realijos Neryje, Nemune ir Nevėžyje. Tikiuosi, šįmet dar ilgai galėsim žuvaut plūdine, nė viena iš upių greitai neužšals ir juo labiau neišdžius. Tik netikėkite, kad lapkritį žuvys kimba puikiai – tiesiog jų galima pagauti, tad jei nebijote drėgmės ir vėsos, bandykite tęsti meškeriojimo plūdine sezoną.
Romualdas Žilinskas





































































