Moliuskai (Mollusca) yra viena didžiausių bestuburių gyvūnų grupių pasaulyje. Jai priklauso labai skirtingos išvaizdos gyvūnai – nuo šliužų ir sraigių iki geldelių, perluočių ar net aštuonkojų bei kalmarų. Tačiau po vandenynus šį sykį gal neplaukiosim, o apsiribosim dviem moliuskų grupėmis, kurias galima sutikti Lietuvos vandenyse ir pakrantėse.

Pirmoji grupė – tai pilvakojai moliuskai (Gastropoda). Jai priklauso sraigės ir šliužai. Šie gyvūnai turi gerai išsivysčiusią raumeningą taip vadinamą „pėdą“, kuria remiasi į gruntą ar kitokį kietą pagrindą, ir taip juda. Veikiau šliaužia, nes, kaip žinia, judėjimas judėjimui nelygu. Be to sraigės nešiojasi apsauginį kiautą, o šliužai jį evoliucijos metu beveik arba visiškai prarado. Dėl to šliužo kūnas minkštas, elastingas, tarsi beformis, gausiai padengtas gleivėmis ir, žmogaus akimis, atrodo tikrai ne pats gražiausias. Biologai šliužą iš esmės laiko ta pačia sraige, tačiau be išorinio kiauto.

Antroji grupė yra dvigeldžiai moliuskai (Bivalvia). Šiai grupei priklauso geldelės, perluotės, bedantės ir kitos panašios rūšys. Jų kūną saugo du tvirti suglaustų delnų pavidalo (na, nebūtinai tokios formos, bet principas būtent toks) kiauto dangalai, sujungti savotišku raiščiu. Kitaip nei sraigės ar šliužai, dvigeldžiai neturi aiškiai išreikštos galvos, aplinkoje padedančių orientuotis čiuopiklių ar akių (tiesa, rega jų prasta). Dvigeldžių gyvenimo būdas taip pat skiriasi. Dauguma šių moliuskų gyvena įsirausę į upių, ežerų, tvenkinių gruntą rinkdami jame esančias maisto daleles ir taip išfiltruoja vandenį.

 


Nors dvigeldžiai taip pat turi jau minėtą „pėdą“, jos paskirtis visai kitokia. Tai tvirtas, raumeningas organas, kuriuo gyvūnas kasasi į smėlį ar dumblą. Dėl šios priežasties geldelės ar perluotės mėsa paprastai būna standesnė ir tvirtesnė negu šliužų ar sraigių.

Taigi žvelgiant į sistematiką, šliužai ir sraigės yra daug artimesni giminaičiai vieni kitiems, negu šliužai ir geldelės. Pirmieji priklauso tai pačiai pilvakojų moliuskų klasei, o dvigeldžiai sudaro atskirą moliuskų klasę. Paprastai tariant, šliužas yra artimesnis sraigei nei perluotei, nors visi jie priklauso tam pačiam moliuskų tipui.

Žuvims tokie skirtumai, žinoma, mažai rūpi. Joms – tai tiesiog baltymų ir maistinių medžiagų šaltinis. Todėl į vandenį patekę šliužai, sraigės, o taip pat dvigeldžiu moliuskų mėsa gali tapti įvairių žuvų maistu. 

 


Nelabai šie faktai domina ir žvejus, nes koks skirtumas iš kokios klasės ar grupės tie padarai – jie tiesiog yra žuvų mitybinis objektas ir meškeriotojų jaukas bei masalas. Kas liečia jauką ir masalą (su visa pagarba, deja, tai faktas kaip blynas), apie jį geriau žino vyresni žvejai. Ypač meškeriojantys Nemune – jie dreisenynuose meškerioja stambias karpines žuvis, nes būtent didžiosios kuojos, karšiai, meknės minta kai kuriais moliuskais. 

Veikiausiai esate girdėję, gal net matę, kaip žuvautojai giliai įsibridę mindo dreisenas, o vėliau į tas vietas meta masalą. Nebūtinai iš kiauto iškrapštytą moliuską, gali ir slieką ar žirnį, bet esmė tame, kad sutraiškytų moliuskų kvapas, sudrumstas vanduo pritraukia į žūklavietę žvynuotąsias. Žodžiu, tai tarsi savotiškas jaukinimas, kuris nekainuoja nė cento. Geldelių mėsą ant kabliuko verdavo šamautojai, nors, kaip ir minėjau, šie masalai yra savotiškas reliktas, nes šiais laikais juos naudoja vos vienas kitas žvejys.

Jei sumanysite taip jaukinti žuvis, įspėju, kad nebandytumėte mindyti kriauklių su membraninėmis bridkelnėmis, nes aštrūs kiautų kraštai gali prarėžti ir kelių sluoksnių medžiagą. Tam jau teks apsiauti PVC ar gumuoto audinio bridkelnes. O smulkintą moliuskų mėsą galima maišyti į bet kurį jauką, tai, beje, anksčiau žvejai irgi praktikuodavo.

 


Bet aš norėčiau pakalbėti apie dar retesnius vilioklius – sraiges ir šliužus. Sraiges esu išbandęs ne sykį ir, reikia pasakyti, kad visai sėkmingai. Ne, tai nebuvo tos invazinės vynuoginės sraigės, kurios užplūdo Lietuvą. Šitų tikrai nemėginau, nors teoriškai jos irgi turėtų tikti. O praktiškai gaudžiau ant įvairių (jų yra didesnių, mažesnių – gal nesigilinsiu į rūšių įvairovę, nes straipsnis bus pernelyg ilgas) vandenyje ir šalia vandens, tarkim, ant augalų ropinėjančių sraigių. Kas kibo? 

Tvenkinyje šį masalą ragavo karosai, esu pagavęs net lynų, o upėje, priklausomai nuo masalo dydžio, juo gundydavosi aukšlės, kuojos, šapalai, meknės. Tiesa, nepasakiau, kad sraiges išimdavau iš kiauto, bet jei ir likdavo kokia nuoplaiša – nieko baisaus – žuvims tai netrukdė ryti masalo. Tiesa, ant kabliuko, kitaip nei dvigeldžiai moliuskai, sraigės laikosi gana prastai, todėl labiau tinkamos meškerioti plūdine, kuomet į kibimą galima reaguoti akimirksniu.

 


Šliužų irgi nesu bandęs. Gal kai kurie jaunesni žvejai nežino, kaip jie atrodo? Na, tai tie gleivėti pilkšvi, rudi, pilkai žalsvi slidūs, padengti gleivėmis sutvėrimai, kuriuos randate ant daržovių, grybų, kartais pamatote kur nors ant kitų augalų lapų, ypač drėgnose vietose. Kaip jau sakiau, jie labai panašūs į sraiges, tačiau be kiauto. 

Dabar siūlau paskaityti, ką rašo apie šliužus Ričardas Adamonis, kuris cituoja žinomą Didžiosios Britanijos meškeriotoją ir knygų, straipsnių apie žvejybą autorių Tony Miles. 

„Kada aš bičiuliams pasakoju, kad šliužai yra mano mėgstamas masalas, pastebiu jų skeptiškus žvilgsnius. Kai kurie net susiraukia, tai išgirdę. Bet kada aš parodau savo laimikių nuotraukas, jie negali atsistebėti. Itin godžiai šliužus griebia stambūs šapalai. Šiuo masalu sėkmingiausiai šapalai sugundomi upeliuose ir nedidelėse upėse, nes lietus čia dažniausiai nuplauna į vandenį šiuos moliuskus ir žuvys prie jų pripranta.

Stambūs šapalai mėgsta tūnoti tarp dugno žolių, po lūgnių ir vandens lelijų lapais ir laukti praplaukiančio grobio. Negalima praleisti vietų po palinkusiomis medžių šakomis, nors tenai ir negilu. Ypač karštomis vasaros dienomis, nes tokiose vietose vandenyje tada yra daugiau deguonies. Ne kartą esu sugavęs stambų šapalą vos 20 cm gylyje. O juk dauguma meškeriotojų karštomis dienomis žuvų ieško gilumoje ir nesėkmingai.

 


Gaudau laisvu valu. 4–6 numerio kabliuką rišu prie 0,22 mm valo, o kur labai daug žolių, kartais naudoju dar storesnį valą, nes plonu sunku išvilkti žolėse įsivėlusį šapalą. Ant kabliuko dažniausiai smeigiu kelis šliužus. Kad po kiekvieno kibimo netektų ieškoti naujo masalo, šliužų reikia prieš žūklę prisirinkti pievose ar pakrantėse. 

Jei šapalai didelės porcijos nenori, kabinu vieną šliužą. Tačiau tokiu atveju reikia per 30 cm nuo kabliuko užspausti poros gramų šratelį, kad masalas nusileistų iki dugno. Šitokiu būdu meškeriojant šapalus, netenka sėdėti vienoje vietoje ir laukti žuvies malonės – atsargiai braidant, reikia masalą permesti vis į naują vietą. Tad patogiausia užsimesti kuprinę, kurioje viskas būtų po ranka. 

Valas tarp meškerykočio viršūnėlės ir masalo neturi skęsti, nes tada sunku pastebėti žuvies kibimą, o valas dažnai klius už dugno. Kuomet valas yra vandens paviršiuje, aiškiai matosi, kaip šapalas, sugriebęs masalą, su juo sprunka. 

Kad valas neskęstų, kelis jo galinius metrus sutepu riebalais. Jei masalą reikia nuplukdyti po vandens paviršiuje esančiomis šiukšlėmis ar žemai nukarusiomis medžių šakomis, valą tenka nuriebinti.

 


Nužiūrėjus tinkamą vietą, reikia gerai pasiruošti, kad iš pirmo karto masalas pakliūtų tenai, kur gali būti šapalas. Paprastai šapalai laikosi galvomis prieš srovę, nes taip jiems lengviau pastebėti srovės nešamą maistą. Jei meškeriotojas bandys pasroviui prisėlinti prie žuvies, ji pirma pamatys žvejį ir pabėgs.

Gaudoma tarp žolių ar properšose tarp augalų, masalą reikia paprasčiausiai nuleisti ant vandens. Tai daryti patogiausia 3,0–3,3 m ilgio meškerykočiu – srovė pasigauna masalą ir ima nešti, traukdama jį gilyn. Kadangi gaudoma be plūdės, reikia akylai sekti valą ir jam ėmus plaukti į šoną ar skęsti, staigiai pakirsti.

Kartais pavyksta pastebėti šapalus, įsitaisiusius ant dugno tarp žolių. Tada reikia pasistengti masalą jiems pametėti, bet ne tiesiai panosėn, o šiek tiek į šoną. Šliužui nusileidus ant dugno, palaukiu 20–30 sekundžių ir, šapalui nereaguojant, palengva patraukiu į jo pusę. Masalą pajudinus, nuo dugno pakyla šiek tiek drumzlių ir tada šapalas dažniausiai puola. Jei šis manevras neišjudina šapalo, imu masalą šokdinti ant dugno ir tai dažniausiai sudomina net labai sotų plačiaburnį. 

Po liūčių upių paviršiumi plaukia įvairių šiukšlių kilimai. Po jais – mėgstamos šapalų ganyklos, tad masalą leidžiu srovei tempti po kilimais ir dažnai sulaukiu kibimo. Tačiau dabar jau reikia skęstančio valo. Jei žuvis iš karto nesugriebia, leidžiu masalui pagulėti ant dugno ir po to imu jį šokdinti. 

Pabandykite šitaip apgauti plačiaburnį – esu tikras, kad jūsų meškerykotis ne vieną kartą staigiai sulinks lanku...“