Apie tai, jog žuvys įpranta prie vienos rūšies masalų ir ilgainiui pradeda jų vengti, susiedamos tai su pavojumi gyvybei, rašyta ne kartą. Tačiau dažniausiai – kalbant apie spininginius masalus. Tačiau ir karpiai per keletą mėnesių ima suvokti dažniausiai naudojamų jų gimtajame vandens telkinyje konkrečių baltyminių kukulių pavojų. Laimei, žuvų atmintis neilgalaikė, tad, žiūrėk, praėjus metams kitiems, jos ir vėl godžiai kimba ant tų pačių, kažkada įtartinų ar pabodusių masalų. 

Taigi viskas tartum eina ratu (tiesa, tas ratas vis plečiasi), nes grįžtama prie to, kas visai neseniai atrodė nebemadinga, sena, kas, šiuolaikinio žvejo nuomone, tapo tiesiog beviltiška atgyvena, tikru reliktu iš kurio juoksis visi ne vieną tūkstantį eurų žūklės meno tobulinimui paaukoję bendraminčiai.

Bet neskubėkite, nes juokiasi tas, kas juokiasi... iš žvejybos grįžęs su pilnu krepšiu žuvų. Štai kad ir ta kadaise senelio dovanota blizgė geležėlė, kurią atsitiktinai radote užsimetusią stalčiaus kamputyje ir į žūklę pasiėmėte vien tam, kad parodytumėte draugams. Argi ne ji visą sezoną rodė stebuklus ir gelbėjo iš pačių beviltiškiausių situacijų? Ar ne ji „į vienus vartus padėjo“ visus poperius, cokerius ir kitus „džiokerius“? 

Todėl imkime ir gaudydami karpius pabandykime sugrįžti prie bulvių, tešlos, sliekų. Man dingojasi, jog meškeriotojų „nugultuose“ vandens telkiniuose šie masalai gali pateikti netikėtų siurprizų. Bet šį sykį pakalbėkime tik apie tešlą.

 

Kad smulkmė neapžiotų

Tešla – puikus masalas visų rūšių karpinėms žuvims. Kažkada, kai karpinė žūklė tik pradėjo formuotis kaip specializuota mėgėjiškos žvejybos pakraipa, tokiu masalu meškeriojo kone visi šio gaudymo būdo entuziastai. Tačiau tešla turi bjaurią savybę tirpti vandenyje sutraukdama tuntus visuomet alkanų kuojų, plakių, karosų ir kitų tikrų karpių gaudytojų niekinamų žuvų. Netgi tuomet, kai žvejai ant kabliuko užmaudavo graikiško riešuto ar dar didesnį tešlos rutulį, suvilioti stambų karpį pavykdavo nebent per pirmąsias dvi valandas po masalo užmetimo. 

Tai vis dėl minėtos priežasties – kabink nors kokoso dydžio gabalą, bet tik laiko klausimas, kada jis ims tižti vandenyje. Svarbiausia, jog tešla netirpsta it koks muilas, o net ir geriausiai išminkyta tartum iškorija ir pavirsta lengvai smulkioms žuvims atkandamų mažų gumulėlių krūva. Įsivaizduokit, kaip visa tai viliojančiai atrodo pro šalį plaukiantiems karosėliams ar kuojoms: į visas puses sklindantis patrauklus kvapas, balzgano vandens šleifas ir gardžių vienas su kitu sulipusių kąsnelių sauja... 

 


Taigi karpininkams, norint pagauti taip geidžiamą laimikį, teko pasirinkti: arba, rizikuojant išgąsdinti atsargiuosius storalūpius, kas valandą keisti ir vėl iš naujo užmesti įrankius, arba pasukti smegeninę ir tešlą padaryti tokią, jog ji atitektų tik karpiams. Viena tikrai buvo aišku – masalas turi būti tokio dydžio, kad jo negalėtų apžioti ne tik kuoja ar plakis, tačiau toks vilioklis negalėtų tilpti ir į karšio arba lyno gerklę. 

Kažkas pastebėjo, kad padžiūvusi ant saulės tešla pasidengia plutele, kuri prailgina jos tirpimo laiką vandenyje. Tačiau tykant užsispyrusio stambaus karpio, to pasirodė per maža – masalas vis viena gana greitai ištiždavo. Imta eksperimentuoti su tešlos sudėtimi įdedant įvairių ją kietinančių priedų: natūralios kilmės klijų, maltų avižinių dribsnių ir panašiai. Šie bandymai dalinai pasiteisino, juolab tešla tapo įvairesnė savo skoniu bei kvapais. 

Visgi žvejų patirtis parodė, kad karpiai, nepaisant savo sąlyginai kietų žiobtų, mieliau griebdavo minkštesnės konsistencijos tešlą, o ne tuos kietus į dabartinius baltyminius kukulius panašius rutulius.

 

Apsauginė plėvelė

Išeitis iš padėties pasirodė daug paprastesnė nei buvo tikėtasi. Kaip ten atsitiko iš tiesų, nežinau, galbūt koks nors žvejys bevalgydamas ant kranto sumuštinį sviestuotomis rankomis sukočiojo tešlos rutulį, tačiau meškeriotojai pastebėjo, jog riebalai padengia masalą apsaugine, neleidžiančia į jį skverbtis vandeniui, plėvele. Dėl šios priežasties ant kabliuko pasidarė įmanoma mauti pakankamai minkštą, tačiau ilgai netyžtančią tešlą. Ankstesni mažiau vykę eksperimentai irgi davė naudą, nes masalai tapo skirtingų skonių bei kvapų. Tiesa, riebalinė plėvelė stabdė tų kvapų plitimą po vandeniu, tačiau tuo pat metu neleido jam kvapus išskalauti iš tešlos. 

Taip pat buvo nustatyta, kad jau patys masalą dengiantys ir jame esantys riebalai gali būti kaip papildomas kvapų bei skonio priedas. Kad ir visiems žinomas nerafinuotas saulėgrąžų aliejus arba žuvies taukai vilioja praktiškai visas žvynuotąsias neišskiriant ir karpių. Prekybininkai irgi nesnaudė ir specializuotose žūklės parduotuvėse pasirodė aibė visokiausių riebalinių žuvims kvapių bei skanių priedų arba iš anksto karpių gaudymui paruoštos tešlos. Pastaroji, suprantama, skirta jauniems, tingiems arba visur skubantiems meškeriotojams (karpiams – irgi), na, bet tai jų bėdos...

 


Tačiau gerokai gardesnę tešlą nesunkiai galima pasidaryti ir namuose. Sąnaudos šiam masalui bus labai minimalios: kvietiniai miltai ir malti avižiniai dribsniai santykiu 4:1, šaukštas arba šaukštelis (priklausomai nuo miltų kiekio) paprasto mažai kvapaus margarino. Visa tai minkoma po truputį papilant vandens iki tešla taps norimos konsistencijos. Šio masalo „vinis“ bus medus, kurį ant sukočioto tešlos rutulio užtepsime jau žūklės metu. Beje, medus medui nelygu – kvapas, skonis, net spalva gali skirtis, todėl rekomenduotina išbandyti įvairias rūšis ir išsirinkti geriausią.

Tai vasarinei žūklei skirtas karpių masalas, kadangi medus tirpsta ir skleidžia savo kvapą tik šiltame vandenyje. Rudenį ar pavasarį stambiažvyniams rekomenduojama siūlyti ką nors aštresnio, pavyzdžiui, į tešlą įdėti trinto česnako ar įlašinti kokios nors skystos žūklės parduotuvėje pirktos „mikstūros“. Kadangi riebaluota tešla vandenyje ilgai nesuyra ir išlieka lipni, ją galima dar labiau pagerinti – įminkyti konservuotų kukurūzų, žirnių ar smulkintų jų gabalėlių.




Kaip žvejoti

Šiuo metu populiari karpių žūklė maunant masalą ant plauko gaudant tešla tiks tik tuo atveju, jei ji bus labai kieta, t. y. su specialiais kietinančiais priedais. Tačiau tokio vilioklio siūlyčiau atsisakyti (kam tada baltyminiai kukuliai?) ir pasinaudoti senelių patirtimi – mauti masalą tiesiog ant kabliuko. Jo dydį pasirinksite pagal tešlos rutulio apimtį. 

Atsiminkite tai, kad tešla, nors ir minkšta, tačiau tuo pat metu ir lipni, todėl kabliuko gylys pakirtimo momentu ne visuomet tvirtai įstringa į žuvies žabtus. Norint išvengti nesėkmių, gylio smaigalį teks „apnuoginti“. Karpiai į tokius niekus dažniausiai nekreipia dėmesio ir masalą ryja užtikrintai. Išimtis gali būti daroma smarkiai apžėlusiuose vandens telkiniuose, kur visgi rekomenduojama paslėpti kabliuko smaigalį tešloje – neužklius už žolių. Pakertama ne išsyk, o leidus stambiažvyniui nuvynioto nuo ritės būgnelio kelis metrus valo

Žvejojant tešla karpius, tinka ne visos jiems skirtos sistemėlės. Aklinai užspaustų svarelių naudoti nederėtų, nes žuvys nespėjus pakirsti spės nutraukti nuo kabliuko minkštą masalą. Tad teks gaudyti slankiojančiais svareliais. 

 


Tačiau, mano nuomone, pats našiausias būdas vilioti karpius – žvejoti juos apskritai nededant jokio svarelio. Stambus tešlos gumulas pakankamai sunkus, kad užmestume jį kokius 20–30 m, be to dar išvengsime papildomo gramzdo kliuvimo už vandens augalijos ar šiekštų. Karpiai atsargūs, todėl bet kokios papildomos sistemėlės dalys jiems gali pasirodyti įtartinos. Tiesa, tokiu atveju teks masalą sviesti atsargiau nei esame pratę, kadangi staigus dugninės mostas gali numušti tešlą nuo kabliuko. 

Deja, ne su kiekvienu specializuotu karpiniu kotu taip toli masalą nusviesti pavyks, teks naudoti „minkštesnį“ ir ilgesnį meškerykotį, mesti plastiškiau. 

Jaukinimas, kaip ir visada, reikalingas. Tačiau masinimui skirti tešlos rutuliukai gali būti kiek mažesni bei kietesni. Jei į tešlą bandysime įminkyti žirnių ar kukurūzų, galima jaukinti vien tik jais. Tačiau skubėti berti į vandenį prievilą nereikėtų. Pirmiausia derėtų išsiaiškinti tikslias žuvų maitinimosi vietas, galbūt pirma užmesti masalą ir tik po kurio laiko jaukinti.

Karpiai tešlą dažniausiai čiumpa ilgai nesvarstę, todėl galimas daiktas, kad iki suberiant prievilą jau turėsite pirmąjį laimikį. Itin efektyvus šis masalas komerciniuose tvenkiniuose. Įskaitant, jog jūs jau sumokėjote nemažą pinigų sumą už teisę gaudyti juose, sutaupysite bent jau nepirkdami masalo. Beje, taip žvejoti kuo puikiausiai galite ir plūdine meškere – gal net bus įdomiau...

Vilmantas Liekus