Nedaug pažįstu žūklautojų, kurie specializuotųsi gaudydami šamus. Vienas mano geras pažįstamas dzūkas, dabar šamus viliojantis anapilio vandenų platybėse, buvo tikrai užkietėjęs šamininkas. Ilgaūsius žvejodavo tik spiningu Nemuno duburiuose aplink Alytų. Pasirinkęs duburį, jis, sėdėdamas ant kranto, nuosekliai vartiklėmis šukuodavo jo dugną, kol neišlaikydavo šamo nervai. Per sezoną išvelėdavo 5–10 ilgaūsių. Didžiausias svėrė 18 kg. Gi šiaip daugiausiai šamų sugaunama spiningais bandant suvilioti kitas žuvis.

Ukrainoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Rusijoje daug ūsuotųjų sumeškeriojama juos viliojant kvakle – specialiu įrankiu, skleidžiančiu šamus viliojančius garsus. Teko pačiam išbandyti tokį žūklės būdą su kaimynais latviais Dauguvoje – yra tokių mėgėjų kaimyninėje šalyje. Manau, kad ir pas mus yra žvejų, taip mėginančių sugundyti ilgaūsį, tik labai nesireklamuoja. Gal dabar atsilieps? O jei dar nėra bandžiusių, gal perskaitę susigundys?

Kvaklę mūsų kalbininkai taip apibūdina: „prietaisas išgauti garsams, panašiems į varlės kvaksėjimą (gaudyti šamus su kvaklėmis)”. Dėl to varlės kvaksėjimo nesutaria nei žvejai, nei mokslininkai. Vieni teigia, kad ilgaūsius gundo jau minėtos dainininkės solo partija, kiti – kad kvakle išgautas garsas šamui primena varlės pliumptelėjimą į vandenį ar net nardančių vandens paukščių sukeltą šurmulį. Žinomas vengrų šamininkas pagal dominuojančių paukščių rūšį netgi parenka specialiai tam padarytas kvakles. 

 


Tačiau įtikinamiausia hipotezė, kad šis garsas jiems primena besimaitinančių gentainių skleidžiamus garsus. O tai duburio savininkui signalas, kad į jo valdas įsibrovė neprašytas svečias, kurį reikia sutramdyti. Gal todėl, kaip teigia kvaklininkai, šiuo būdu sugauti šamai būna labai agresyvūs? Bet vėlgi kodėl nardytojai dažnai užtinka kelių ar net keliolikos ūsuotųjų kompaniją? Man pačiam teko pamatyti taikiai šalia vienas kito gulinčius du didelius šamus.

Bet palikime tai išsiaiškinti mokslininkams, o mes pabandykime suvilioti šamą šiuo labai archajišku žūklės būdu – dar Homeras 25-ojoje „Iliados” giesmėje apdainavo ragu išgaunamą garsą žuvims vilioti. Beje, lietuviams šamų gaudymas su kvakle taip pat žinomas seniai. Nemuno žvejai dar 18-ajame šimtmetyje su kvakle iš karvės rago sėkmingai gundė ilgaūsius.

Taigi pirmiausia reikia kvaklės. Dabar jų galima nusipirkti, bet savomis rankomis darytos visada bus geresnės. Kodėl? Nes tokią turėsite vienintelę, o ir įsitikinimas, kad savadarbis daiktas visada geresnis už „serijinį“ bus ne paskutinėje vietoje. 

 


Geriausios kvaklės išdrožiamos iš sauso uosio, riešutmedžio, buko, obels medienos ir primena bumerangą. Medinę kvaklę būtina gerai impregnuoti, kad neįmirktų, nes tada keičiasi išgaunamo garso tembras. Jos daromos 30–35 cm ilgio, o lėkštutė (kalpokėlis) – nuo 2 iki 10 cm skersmens. Lėkštutė gali būti lygi, išgaubta ar įgaubta – svarbiausia, koks garsas išgaunamas. Tačiau pagrindinis reikalavimas, kad lėkštutės kraštai būtų aštrūs. Daromos ir kombinuotos – rankena medinė, o lėkštutė metalinė ir atvirkščiai. 

Galima pasidaryti ir labai paprastą – prie medinės rankenos pritvirtinus plastikinį ar stiklinį puodelį. Kvaklių pavyzdžiai yra brėžiniuose. Kad ir tokia galima suvilioti šamą, pats įsitikinau. 

Kartą, nakvodamas ant Nemuno kranto prie Smalininkų, pavakare išgirdau charakteringus šamų vartymosi garsus. Įsibridęs aukščiau kelių, plastikinė stiklinaitė įdomumo dėlei bandžiau išgauti kvaklės garsus – stačiai panėręs dugnu į viršų, staigiai traukiau iš vandens. Pokšėjo panašiai kaip kvaklė. Užsižaidęs pajutau, kad kažkas baksnoja į koją. Paspyriau. Vandens verpetas buvo gana didelis. Neabejoju, kad buvo priplaukęs šamas. Gerai kad už kojos kaip reikiant nesugriebė...

 


Kvaklę jau turime. Kaip išmokti kvakinti, žodžiais apsakyti sunku. Labiausiai paplitęs būdas – kvaklės traukimas puslankiu vis didėjančiu greičiu. Pradžioje dirba visa ranka iš peties be jokios įtampos, o paskutinėje (išėjimo) fazėje – tik riešu. Galima mokytis ir vonioje, bet tikras garsas išgaunamas tik sėdint valtyje, nes vonios sienelės rezonuoja. Kaip, beje, ir valties bortai – vienoks garsas sklinda sėdint pūstinukėje, kitoks – plastmasinėje valtyje. Labiausiai šamams „patinka” kvaklės balsas, kada kvakinama sėdint medinėje valtyje. 

Kokiu greičiu ir kaip tankiai reikia tai daryti, vieningos nuomonės nėra. Vieni, du tris kartus sudavę, daro minutės pertrauką, kiti kvakina be perstojo. Teigiama, kad pertraukos reikalingos tam, kad šamas, išgirdęs kvaklės skleidžiamą garsą, turėtų laiko susiorientuoti, iš kur tas garsas sklinda, ir greičiau užtiktų masalą. 

Taigi stovinčiame vandenyje tikslingiau kvakinti su pertraukomis, o tekančiame tos pertraukos turi būti labai trumpos, nes šamui bus sunku pasivyti srovės genamą valtį. Tokiomis sąlygomis patariama po 10–15 smūgių daryti 15–20 sekundžių pertraukėlę. Galima valties plaukimą pristabdyti dugnu velkamu inkaru, bet tai gali baiginti šamus. Stiprioje srovėje geriau vilioti dviem valtimis plaukiant – pirmoje kvakinama, o antroje, kuri nuo pirmosios plaukia atsilikusi per 25–30 m, sėdi meškeriotojas su nuleistu masalu. 

 


Galima, ypač taip patogu gaudyti Nemuno žemupyje tarp dambų, pririšus stiprią ilgą virvę prie dambos galvutėje įkalto kuolo ar didesnio akmens, palengva atleidžiant virvę nudreifuoti žemyn per visą virvės ilgį. Kvakinti patogiau dviese – vienas dirba su kvakle, kitas vairuoja valtį ir laiko masalą. 

Ar žūkiaujama tekančiame, ar stovinčiame vandenyje, būtina akylai stebėti vandens paviršių. Kylantys oro burbulai, vandens verpetai paviršiuje byloja, kad ilgaūsis susidomėjo kvaklės garsais ir ieško jo šaltinio, kartais net baksnodamas snukiu į valties dugną. Tokioje vietoje dera ilgiau pakvakinti.

Šamai greičiau užkimba, jei iš valties į skirtingą aukštį nuleidžiami keli masalai. Pavyzdžiui: pirmas – per 1 m nuo dugno, antras per 2/3, trečias – per 1/3 gylio. Vengrų, slovakų patirtis byloja, kad patys didieji ilgaūsiai susidomi arčiausiai dugno esančiu masalu. Beje, daugumoje Vakarų Europos šalių draudžiama šamus kvakinti naudojantis echolotu – žuvų ieškikliu.

Masalai labai įvairūs. Tai gali būti nedidelės žuvelės, žuvų išpjovos, naktinių sliekų kuokštas. Vengrų, rusų šamininkai itin vertina kurklius (Gryllotalpa), kurių galima prisikasti daržuose, derlingame paupio juodžemyje. Kur jų yra, vakarais girdisi gana garsus kurkimas. Padirbėti teks gerokai, nes jų urveliai gana gilūs. Bene labiausiai šamams patinka nedidelės vėgėlės, šlyžiai, unguriukai. Nespjauna jie ir į varles, perluočių „mėsą“.

 


Dirbtiniai masalai dažniausiai siūlomi pagaminti iš silikono, bet yra ir specialių, kurie kitur nenaudojami. Vienas tokių – ryškia spalva nudažyta šimtą ar daugiau gramų sverianti kūgio ar užapvalinto kūgio formos metalinė galvutė su apačioje esančių silikoninių ar kitokių „plaukų“ kuokštu. Toks vilioklis nuleidžiamas vertikaliai per bortą ir lėtai kilnojamas – siūlų kuokštas tada savotiškai pulsuoja ir vilioja šamą. Kartais galvutėje įtaisomas ir papildomas „barškutis“.  

Įrankiai, be abejo, turi būti patikimi ir tvirti, nes negali žinoti, koks ilgaūsis užkibs. Didelės tvirtos neinercinės ritės arba multiplikatoriai bene labiausiai tinka, nes leidžia ilgai ir patikimai kovoti su stambiu šamu.

Valas geriau pintas, kabliukai dvišakiai ar vienašakiai, 6/0–8/0 ir dar didesni. Svarelių reikia tiek, kad valčiai dreifuojant masalas išliktų nustatytame aukštyje. 

Patogiausia kvakinti dviese, bet galima ir vienam. Tokiu atveju po kelių ar keliolikos smūgių kvaklė padedama, į ranką imamas spiningas ar tik valas ir masalas pakilnojamas. Po to vėl serija smūgių. Galima, jei sąlygos leidžia, valčiai dreifuojant dešine ranka kvakinti, o kairėje laikyti meškerykotį. Spiningui, jei jis nelaikomas rankoje, reikia padaryti patikimus laikiklius, iš kurių jį būtų galima greitai ištraukti. 

 


Anksčiau kurie šamininkai valą tiesiog suvyniodavo ant lanktelio, o masalą tampydavo ir laikydavo paėmę už valo. Tokiu atveju daug sunkiau kovoti su užkibusia žuvimi ir šamui užkibus būdavo patartina plaukti prie kranto ir tenai galynėtis su juo. Jei tenka kovoti su dideliu ūsuotuoju valtyje, reikia stengtis, kad valas būtų prie valties pirmagalio ar paskuigalio – mažiau šansų apvirsti. Šamauti derėtų su gelbėjimosi liemene, nes kovojant su dideliu ūsuotuoju būna visokiausių netikėtumų.

Prityrę šamininkai į pasirinktą vietą išplaukia po pusiaudienio ir gerai ją apžiūri, numato plaukiojimo maršrutus, stebi vandens paviršių, o kvakinti pradeda pavakariais.

Su kvakle šamus galima gaudyti ir be valties – nuo kranto ar įsibridus spiningu, sutemoms leidžiantis. Blizgės ar dideli guminukai turi būti šviesių tonų arba ryškūs. Atlikus kelias „arijas“ kvakle, masalas užmetamas ir palengva traukiamas prie savęs. Labai toli sviesti nereikia – jei šamas sureaguos, jis plauks garso link. Masalą ištraukus, vėl pakvakinama.

Ričardas Adamonis