Permainingi tie rugsėjo orai – rodos, dar vasara neišėjo, o jau ruduo ant slenksčio stovi. Taip ir stumdosi abu tarpdury – kuris kurį. Tokia metų laikų kaita dažnai tęsiasi visą mėnesį, bet pasitaiko, kad niūrusis spalis kilniaširdiškai leidžia žaliaplaukei dar pasilikti kelias papildomas savaites arba, atvirkščiai, be ilgų ceremonijų užtrenkia rausvaskruostei duris. Tiesa, neretai apsigalvoja ir trumpam vėl jas atveria – būna bobų vasara...

Bet kuriuo atveju dabar orai vės, dienos trumpės – ruduo... Tačiau šįryt stovėdamas prie ežero to net nepastebiu: lapuočiai dar šalnų nepakąsti, oras veikiau gaivus nei vėsus, apsunkusi nuo rasos žaluma ir tirštas rūkas pranašauja giedrą šiltą dieną. Na, ir gerai – aukštas slėgis netrukdo karšių žūklei, ypač ankstyvą rytą. 

Vienintelis dalykas, neduodantis man ramybės, tai žvejybinė įranga – dugninės. Žinau, jog sunkios, jauko prigrūstos šėryklėlės pūkštelėjimas vandenin nuaidės lyg šūvis – suplėšys šio gražaus ryto tylą ir aidu atsikartos paežerės miškuose. Visada taip – jaučiuosi nusikaltęs, kad teks suardyti gamtos harmoniją savo įsibrovimu: nebebūsiu tik stebėtojas, o tapsiu toliau besiklostančių įvykių dalyviu... 

Tačiau užteks tų filosofijų, „arčiau prie reikalo“, kaip pasakytų šiuolaikinei meškeriotojų kartai vienas mažai žinomas literatūros personažas. Taigi rašinio tema gana įprasta šiam metų laikui, sakyčiau, net banaloka, bet niekada neprarandanti populiarumo – karšių gaudymas dugninėmis stovinčiame vandenyje.

 


Jei būčiau neseniai universitetą baigęs ichtiologas ir rašyčiau kokį nors mokslinį straipsnį apie karšių gyvenimo Lietuvos vandenyse perspektyvas, savo rašinį tikriausiai pradėčiau nuo karšinio-sterkinio tipo vandens telkinių, kuriuose plačiašoniams yra optimalūs gyliai, mitybinė bazė, vandens sudėtis ir taip toliau, ir panašiai. Tačiau žiūrint iš paprasto meškeriotojo pozicijų, man visai nerūpi, kaip mokslo vyrai įvardija vieną ar kitą ežerą, tvenkinį. 

Žinau tiek, kad pakankamas maisto kiekis, kuo mažiau konkuruojančių rūšių žuvų (karosų, lynų, karpių, plakių) bei žvejų – tai pagrindiniai veiksniai, lemiantys, ar daug ir didelių plačiašonių dar yra tame telkinyje. Atkreipkite dėmesį, sakau „dar yra“, nes prieš tris ar keturis dešimtmečius savo stambiais karšiais garsėję ežerai ir tvenkiniai šiuo metu ištuštėję arba geriausiu atveju ten, kur plaukiojo šių žuvų būriai, dabar tarpsta įvairi smulkmė arba karosai su karpiais.

O kurgi pasidėjo tikrieji vandenų šeimininkai – bronziniai, lėkštės dydžio plačiašoniai aborigenai, kuriais kažkada garsėjo mūsų vandenys? Jie, lyg tie indėnai Amerikoje, buvo metodiškai išnaikinti. Meškeriotojai prie to taip pat kažkiek prisidėjo (žūklė neršto metu, itin intensyvi mėgėjiška žvejyba kai kuriuose telkiniuose, leistinų imti pagautų žuvų kiekių nepaisymas ir panašiai). 

Ir brakonieriai, be abejonės, atsiriekė savo dalį, bet vis dėlto didžiausi viso to kaltininkai buvo žvejai verslininkai. Tačiau šį sykį aš jų nekaltinsiu nesąžininga besaike žūkle, apsimesiu, jog tikrai patikėjau, kad mokesčius valstybei visi iki vieno verslininkai mokėjo taip, kaip priklauso, ir dalis pinigų teko įžuvinimui. Bet kokia iš jo nauda? 

 


Pagrindiniai laimikiai buvo karšiai, tik, deja, mūsų įžuvinimo įmonės šių žuvų neveisdavo ir neveisia, geriausiu atveju perkeldavo reproduktorius iš vieno vandens telkinio į kitą. Taigi gaudėm karšius, o į jų vietą leidom karosus ir karpius, kurie ir šiaip jau natūraliomis sąlygomis sėkmingai konkuruoja su plačiašoniais. 

Gamtos aruodai taip pat turi dugną, o mūsų kėsinimasis į natūralią jos raidą tik dar greičiau tuština tuos aruodus, ir ar nebus per vėlu, kada tai suprasime? Juk žvejų verslininkų ežeruose jau senokai nebėra, metai eina, bet stambių karšių populiacijos daugumoje vandens telkinių taip ir neatsistato. Ir nereikia man pasakoti apie vaikystėje buvusius didesnius medžius ir kitus niekus, nes tai yra faktas, kuriam pritars ir mokslininkai. Antraip kam buvo griežtinamos mėgėjų žvejybos taisyklės, tarkim, ribojamas plačiašonių meškeriojimo laikotarpis Nemuno žemupyje.

O dabar grįžkim prie to dar nenustekento ežero ir bandykime pasigauti karšių dugninėmis meškerėmis. Jei jau atvykote čia, tai turbūt ne šiaip sau – žinote, jog jo vandenyse plačiašoniai plaukioja: anksčiau pats juos gaudėte, draugai patarė ar vietiniai gyventojai pašnibždėjo. Ir žūklavietę jau tikriausiai iš anksto pasirinkote, nes nepažįstant vandens telkinio itin sėkmingos karšių žvejybos tikėtis sunku. 

Gali nepadėti net echolotas, kuriuo iš vakaro „nusiskenavote“ ežero dugną. Juk šlaitų aikštelės, kurias kai kurie žūklautojai taip mėgsta vadinti „karšių stalais“, nebūtinai yra šių žuvų maitinimosi vietos, ypač jei tų aikštelių daug arba, atvirkščiai – telkinys lėkštas lyg dubuo. Ieškosite, kol plačiašoniai pradės leisti burbuliukų virtines ar švintant kaišioti iš vandens savo nugaras? 

 


Deja, turiu jus nuvilti. Burbuliuoja ne vien karšiai, bet ir lynai, karpiai, karosai arba, priklausomai nuo dugno sudėties, – nė vieni iš jų. Nugaras plačiašoniai kaišioja taip pat ne kasdien. Ir kuprų rodymas – joks faktas, kad karšiai tądien ir toje vietoje būtinai kibs. Man kažkodėl tokiais atvejais būdavo priešingai – laimikį pačiupinėdavau tik akimis... 

Be to, juk ruduo: oras permainingas, vanduo banguotas, galbūt net ir šalta, o šitie požymiai labiau būdingi vasaros laikotarpiu. Tačiau karšiai be galo prieraišūs, ištikimi pamėgtoms vietoms, turi savo maitinimosi takus, ir tuo labai sėkmingai naudojasi gerai telkinį pažįstantys meškeriotojai, brakonieriai, žvejai verslininkai. 

Bet metų laikai daro savo pataisas, dabar tos žuvys vis labiau tolsta nuo krantų (todėl ir siūlau dugnines) ir tik nuolat laikantis šiltesniam orui dažniau užsuka į savo vasarines maitinimosi vietas. Kita vertus, nereikia suprasti, kad kuo toliau nuo kranto, tuo didesnį karšį sugausite, anaiptol – bent jau aš savo stambiausius plačiašonius esu sužvejojęs sąlyginai nedideliame gylyje. Žinoma, antrai rudens pusei ši pastaba negalioja, tada jau iš tiesų tenka ieškoti gilesnių, nuo ežero kranto labiau nutolusių vietų. 

Dabar pereinamasis laikotarpis ir rugsėjį, o kartais – ir spalio pabaigą galima lyginti nebent su puikiu priešnerštiniu kibimu. Skirtumas tik tas, jog palankiu oru karšiai puikiai masalus griebia nuo pat ankstaus ryto ir net naktį. Pavasarį jie aktyvesni antroje dienos pusėje, nes tuomet vanduo šyla, o ne vėsta. 

 


Kur rasti plačiašonių nepažįstamame vandens telkinyje, iš šio straipsnio taip ir nesužinosite. Galėčiau braižyti sudėtingas schemas su žuvų maitinimosi takais, priklausomai nuo metų ar paros laiko, tačiau tai būtų pernelyg abstraktu, kadangi skirtinguose vandens telkiniuose galioja skirtingos taisyklės. 

Esu labai sėkmingai pažvejojęs dumblinuose, lelijomis apaugusiuose ežerėliuose ir tvenkiniuose, kur jaukinimo ir gaudymo plotą tiesiogine prasme teko prasirauti nuplaukus su valtimi. Ilgesnį laiką paliktos likimo valiai, tokios žūklavietės per savaitę dvi vėl užželia, tad įpratinus karšius čia lankytis tenka kaskart vis ravėti dugną. 

Tačiau lygiai taip pat rezultatyviai gaudžiau ir atviruose plotuose, kur kietas žvyruotas dugnas, didelis gylis ir vešlesnių vandens augalų beveik nėra, arba vadinamosiose klasikinėse karšių vietose ties dugno perkritimais prie nendrynų juostų...

Diena dienai irgi nelygi: tai lietutis purškia, tai saulė akina, tai šiaurės vėjas medžius prie žemės lenkia... Žūklė kupina siurprizų, ir nors dažniausiai gerai pažįstančių telkinį karšininkų žodžiai: „Neik – nieko nebus“, – pasirodydavo teisybė, vis dėlto teko išvysti ir iš nuostabos išpūstų akių: „Negali būti...“ O juk kalbu apie karšius, kurie, anot daugelio žvejų, bene lengviausiai „perkandamos“ žuvys. Nesiginčysiu, greičiausiai paaiškėtų, jog tai tiesa, jei apskaičiuočiau visų žūklių statistinį vidurkį.

 


Konservatyvus plačiašonių būdas gerokai trukdo jiems gyventi. Vėl ir vėl kartosiuosi, bet turiu galvoje tai, jog kokio nors kaimo žvejai, pripratinę savo ežero karšius prie kviečių grūdų ar perlinių kruopų, visada nušluosto nosį net ir patiems „kiečiausiems“ atvykėliams meškeriotojams. Tačiau įminus sėkmingos žūklės paslaptį ypatingų pastangų, kad sumeškeriotų stambių karšių, nereikės ir vaikui. Pakanka žinoti, kur ir ant ko gaudyti. Ypač tai pasakytina apie vasarą ir rugsėjo mėnesį, kai plačiašoniai vis dar labiau linksta prie augalinių masalų.

Prieš baigdamas šią rašinio dalį, pasakysiu vieną dalyką, kurį veikiausiai pastebėjo ir kiti meškeriotojai – žuvaujančių dugninėmis ir plūdinėmis meškerėmis gretos retėja, o spiningautojų – gausėja. Turiu savą versiją, kodėl taip yra. 

Žvejoti natūralios kilmės masalais daugelis jaunesnių žūklautojų nebenori, nes pernelyg daug „vazalionės“ su jaukais ir masalais. Juk iki užmesdamas meškerę nemažai sugaišti, kol pasiruoši žūklavietę, pasigamini prievilus, pajaukini žuvis. Neretai įžanga į žūklę būna dar namuose iš vakaro, o gal ir net anksčiau, nes reikia nusipirkti masalų. 

Apie tai, kad, tarkim, teks prisikasti sliekų ar išsivirti žirnių, jau net nekalbu, nes tam yra žūklės parduotuvės. Su spiningu tai kas – šovė mintis į galvą, apsirengei, pasičiupai kotą ir kelias voblerių, blizgių ar guminukų dėžutes – visa gaišatis iki vandens nuvažiuoti. Lygiai taip pat ir grįši – švariomis rankomis ir per tiek laiko, kol namus pasieksi.

Vyresni dugnininkai ir plūdininkai vienas po kito apleidžia pozicijas dėl suprantamų priežasčių – nieko nėra amžino...

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas