Upėse gyvenantys karšiai kur kas didesni avantiūristai nei jų broliai stovinčiame vandenyje. Bet gamta kartais pakoreguoja žuvų įpročius. Sakysim, kuomet vasara lietinga, daugumoje vandens telkinių plačiašoniai noriau čiumpa gyvūninės kilmės masalus, kas labiau būdinga šaltesniajam metų laikotarpiui. Na, bet į sliekus ir musių lervas plačiašoniai „nespjauna“ iš esmės kiekviename vandens telkinyje. Tai masalai, kurių visada verta turėti tikintis pagauti šių žuvų; gal ir nebus jie patys kibiausi, tačiau kritiniu atveju dažniausiai nenuvils.
Beje, sliekai, net ir vasarą, kai jaukiname bei žvejojame beveik vien augalinės kilmės gardėsiais, kažkodėl labiau patinka patiems stambiausiems egzemplioriams – ir nebūtinai riebūs naktiniai, gali būti maži mėšliniai sliekeliai ar jų kuokštas. Matyt, mums jaukinant po vandeniu vyksta savotiška maisto atranka – smulkesni karšiukai, kurie dar nėra savo įpročių vergai, šiaip visokia smulkmė (kuojos, plakiai ir panašiai) pirmiausia sureaguoja į prievilą, pirmieji ragauja ir lig tol retai matytus ar apskritai neregėtus masalus.
Didieji karšiai atsargesni: jie atplaukia vėliau (kartais tai žymu, kai smulkios žuvys nei iš šio, nei iš to nustoja kibti) ir pasitenkina tuo, kas lieka. Žinoma, jei iš viso dar ko nors lieka. Net jei ir taip, neaišku, ar didieji plačiašoniai išdrįs ragauti naują patiekalą. Galbūt labai atsargiai, vos vos krimstels. O štai sliekas – įprastas maistas, reikia praryti!

Kad karšiai greičiau susipažintų su lig tol nematytais masalais, galima naudoti sumuštinius, pavyzdžiui, kukurūzą su musės lerva, žirnį su slieku ir panašiai. Beje, pastovus jaukinimas nežinomoje vietoje taip pat gali duoti teigiamų rezultatų, net jei tai nėra „patentuota“ karšinė žūklavietė.
Plačiašoniai išsuks iš tiesaus kelio ir į klystkelius, jei tik visada ten ras maisto ir nereikės plaukioti ilgu neįprastu maršrutu. Suprantama, būtina sąlyga – didelis karšių tankumas vandenyje, nes jei ežere ar tvenkinyje jų reta, vargu ar tai duos didelės naudos. Tada jau tikrai reikės vietinių gidų paramos.
Smulkių karšiukų gaudymas tėra preliudija tikrųjų plačiašonių žūklei. Man jau geriau „delninis“ plakis nei kelių šimtų gramų puskaršis – tokį nei imt, nei paleist... Aišku, tegul paauga, bet jei ežere didesnių beveik ir nėra? Jei prasta mitybinė bazė, gal didesni sunkiai ir išauga. Nors kartais dėl smulkių karšiukų apgulties kalti patys meškeriotojai, pasirenkantys netinkamus prievilus.
Na ir kas, kad ant pakuotės karšis pavaizduotas – jos turinį labai greitai suvirškina bet kuri „balta“ žuvis, nesvarbu, kokio dydžio. Reikia priedų: granulių, žirnių, saldžių konservuotų kukurūzų, kapotų sliekų, musių lervų ir panašių „apčiuopiamesnių“ ingredientų – ypač jei jaukas birus, greitai pasiskleidžia ir jo smulkias daleles kaip mat praryja aplinkinė smulkmė.
Stambesnio kąsnio apžioti ji nepajėgia, tad vėliau atplaukę plačiašoniai taip pat turi ką veikti. Stambesni anksčiau išvardinti komponentai sudaro trečdalį ir daugiau viso mano karšiams siūlomo prievilo tūrio – kartais vos įmanoma suformuoti rutulį. Realiai mąstant, tai kas yra pakuotėse – veikiau dėl lipnumo ir kvapo. Gaudant dugninėmis su šėryklėlėmis rutuliai nebūtini, todėl ir prievilą galima daryti visai kitokį.

Beje, kvapas – anyžiai, česnakas... Kauno mariose pasiteisinęs, ežeruose gali būti lygus nuliui. Kam karšiui česnakinis padažas, jei yra įpratęs ryti saldžius kukurūzus? Įdomu, jog kai kuriuose vandens telkiniuose žymiai geresnių rezultatų pasiekdavau jaukindamas karamele kvepiančiu kuojiniu prievilu nei firminiu karšiniu. Gal nemokėjau išsirinkti, nes pakuočių su etiketėmis „Bream“, „Brasem“ ar tiesiog „Karšis“ yra devynios galybės ir kiekviena jų, jei tikėsime gamintojais, kažkuo išskirtinė.
Pastaruoju metu mažiausiai abejoju, kad raudona jauko spalva – labiausiai vykęs pasirinkimas ir gaudydamas karšius stengiuosi įmaišyti bent jau raudono biskvito. Galbūt tai kažkuo jiems primena uodo trūklio lervas. Apie šiuos jauko priedus dar nebuvau užsiminęs, nes kol šilta, jie itin traukia smulkmę, bet antroje rudens pusėje ir žiemą trūkliukai – būtinas karšinio prievilo komponentas ir vienas iš pagrindinių masalų.
Vėlgi galima smarkiai ir prašauti su tokios spalvos jauku, galbūt reikės juodo arba geltono. Beje, už pastarąjį veikiausiai balsuotų dauguma karšininkų, tačiau aš turiu savo nuomonę. O ir prievilo spalva, tai neretai tarsi kaklaraištis prie kostiumo einant į rimtą pobūvį – dera prie aprangos arba nelabai, tačiau visa esmė – esi apsirengęs „į temą“. Turiu omeny, kad spalvinis „apipavidalinimas“ po jauko sudėtinių dalių, jų skonio ir kvapo, prievilo rupumo, yra gal tik penktoje vietoje. Vėlgi, kas nors dėl to ginčytųsi...

Stambių plačiašonių gaudymą atrankos būdą pirmieji pradėjo propaguoti anglų ir vokiečių karšininkai dar tada, kai mūsiškiai žvejai žvejojo su inercinėmis „Nevskaja“ ritėmis. Egzemplioriai pakliūdavo tikrai stambūs: 3, 4, 5 kg ir didesni. Nors gal aš čia ne visai teisus, manding, kad tokiai atrankai pradžią davė karpininkai, pastebėję, jog patys didžiausi karšiai neatsisako ir karpiams skirtų baltyminių kukulių.
Dabar gaminami specialūs karšiniai (lynams taip pat), kurių dydis paprastai neviršija 10 mm, nors pasitaiko, jog šios žuvys griebia ir didesnius. Sistemėlės, aišku, karpinės (ant „plauko“). Nors tokį masalo tvirtinimą esu bandęs meškeriodamas karšius ir žirniais, kukurūzais – puikiausiai tiko.
Rinkdamiesi dugninę meškerę karšių (ir bet kurių kitų žuvų!) žūklei, pirmiausia įsitikinkite, ar ji atitiks visus žūklavietės reikalavimus. Pas mus vis dar gaji nuomonė, jog dugninė – tai bet koks meškerykotis su šiek tiek lankstesne ryškiai dažyta viršūnėle. Nors šią pastabą labiau taikyčiau savo kartos ar vyresniems meškeriotojams.
Tai būna pigus „teleskopas“, kitąsyk naudojamas kaip palaidynė ar spiningas, žodžiu, kaip įrankis „visiems gyvenimo atvejams“. Kiek pastebėjau žūklės parduotuvėse, jų paklausa tebėra nemenka. Suprantu tuos meškeriotojus, kurie žuvauja tris kartus į metus per atostogas. Tačiau kada sėdi prie vandens aštuonias dienas į savaitę...

Gal nevarkime su šitais kokybės ir kainos santykio stebuklais ir įsigykime tikrai padorius įrankius, kurie mums tarnaus keletą ar keliolika kartų ilgiau, o malonumas žvejoti bus apskritai nė nepalyginamas. Kaip jau sakiau, ne žūklavietę deriname prie įrankio, o atvirkščiai, todėl verta turėti keletą tipų dugninių, kurių pritaikymas labai smarkiai skiriasi.
Jaunesni žvejai, kurių, kaip sakiau, sutiksi vis rečiau, naudos tik šiuolaikinę įrangą ir dėl to jiems galiu dėti riebų pliusą.
Kalbant apie įrangos suderinamumą, reikėtų dar „pripliusuoti“ ir laimikio gabaritus. Nelabai seniai, menu, buvo į padebesius keliamos jautrios ir labai menko užmetimo svorio picker tipo dugninės. Na, čia kaip visada – mados (hm, jau nepirmąsyk susimąstau – o kuo žvejys skiriasi nuo moterų?) reikalas...
Bet mados praeina – žvejojant lengvu „pikeriuku“ labai dažnai atsiduriama paradoksalioje situacijoje. Paaiškinsiu. Sakysim, meškeriojame kur nors sekliame ežerėlyje tarp lelijų „akių“. Užmesti masalą reikia netoli, bet taikliai. Karšiai vangūs, atsargūs, todėl pageidautini ploni valai, subtilios sistemėlės.
Plūdinė meškerė gal būtų geriausia, bet vėjas plūdę taikliai užmesti trukdo, neša, traukiant ji už žolių kabinasi. Regis, „pikeris“ dabar būtų pats tas įrankis. Gaudai juo ir karšiai kimba. Pakerti sėkmingai, tik, deja, ištraukti šansų nėra. Lanksto stambus plačiašonis tokią meškerę lyg vytelę ir plaukia tiesiai į lelijų tankumyną. Imi standesnę dugninę – kibimo nesimato...

Čia, aišku, toks retas „kritinis“ variantas, veikiau šiek tiek mano stiliuje „išpūstas“ pavyzdys. Bet jei išties picker įrankis – tik iš bėdos vilioti stambius karšius ir tik esant atitinkamoms žūklės sąlygoms. Vėlgi net ir „pikerių“ yra įvairių, tad nereikia visų mano išmąstymų visada suprasti tik tiesiogiai, dabar kalbu labiau bendrine prasme. Beje, ką su tokia meškere veikti didesnėje upėje, kur smarkesnė srovė, aš nelabai suvokiu, nors gal kas ir įsigudrina. Na, panašiai, kaip spiningauti avižadrėbiu Nemuno rėvoje...
Kad karšis yra labai lengvai įveikiama žuvis, aš suabejočiau. Taip, plačiašonis nėra aršus ir galingas kovotojas, bet daug kas priklauso nuo konkrečių vandens telkinių, galimai ir nuo metų laiko. Faktas, kad upėje traukti stambų karšį nelengva jau vien dėl jo kūno formos – juk ne tas pats, kuomet tenka tempti prieš tėkmę arba skersai jos lentą ar keptuvę.
Bet ir ežeruose esu susidūręs su pakankamai stipriais plačiašoniais, kuriuos lupti iš kokių 7–10 m gylio buvo ką veikti. Todėl tipiniai patarimai apie tai, kad reikia kelti karšį į vandens paviršių (taip, taip – vos pakerti, jis tiesiog šoka į paviršių...), kad plačiašonis įkvėptų oro (aha, Nemuno srovėje karšis tik ir laukia, kada įsisegs kabliukas, tuomet išsižios bei giliai giliai įkvėps...), o tada parvilksi vandens paviršiumi be jokio vargo, yra tik teoriniai paistalai.
Tikroji karšinė dugninė, o šiais laikais tam prieštaraujančių tikrai nebus, yra feeder tipo meškerykotis. Sekliuose, mažuose stovinčiuose vandenyse pakanka iki 80 g užmetimo svorio „fyderių“, tačiau labai dideliuose ežeruose, Kauno mariose ir Nemune pageidautini didesnio testo, tačiau svarbiausia, kad būtų pakankamai ilgi – ne mažiau kaip 3,60 m.
Aišku, kur nors po medžiais su tokiais kotais žuvauti nepatogu, bet jei reikia užmesti toli, trumpas įrankis bevertis. Faktiškai čia galioja kelios taisyklės, kurių derėtų paisyti. Kuo toliau mesi masalą, kuo tas masalas (veikiau sistemėlė) bus sunkesnis, kuo stipresnė tėkmė, tuo galingesnė ir ilgesnė reikalinga feeder dugninė – viskas čia logiška ir elementaru.

Normalios kokybės „fyderis“ dabar kainuoja ne kažin kokius pinigus, turi 2–4 keičiamas viršūnėles (populiariausias variantas – trys viršūnėlės) ir gali būti labai sėkmingai panaudotas žūklaujant tiek upėje, tiek ežere, su šėryklėle ir be jos. Viršūnėlių spalvos paprastai ženklina jų standumą. Nors nėra kokio nors bendro susitarimo tarp firmų, raudonai dažyta dažniausiai būna standžiausia, žalia – kiek minkštesnė, po jos pagal minkštumą eina geltona arba balta.
Ne visada tokia tvarka „išrikiuotos“ viršūnėlės, bet maždaug 8–9 atvejais iš dešimties yra būtent taip. Kita vertus, rastume feeder dugninių su zebro margumo viršūnėlėmis, galimai ir kitaip nudažytų, čia konkretaus susitarimo firmos gamintojos nesilaiko. Solidesnės bendrovės ant dugninių viršūnėlių pažymi jų jautrumą svarais (lbs).
Viršūnėlės standumas priderinamas prie dugninės testo, lankstumą lemia medžiaga, iš kurios toji viršūnėlė pagaminta. Storesnysis galas (kurį suduriame) nedažytas ir jei jis juodas – greičiausiai ji bus iš anglies pluošto ar bent jau iš didelę jo dalį turinčio „kompozito“. Skaidrus galiukas rodo, jog viršūnėlė labai minkšta, nes pagaminta iš stiklo pluošto.
Apie karšines sistemėles šiame rašinyje nekalbėsiu. Jei straipsnį rašyčiau prieš kokius dvidešimt metų, galimai jį pratęsčiau dar viena dalimi. O šiais laikais jau tektų plėstis labai smarkiai, nes žvejyba dugninėmis tiek ištobulėjo, kad apie kiekvieną sistemėlę reikia pasakoti išsamiai ir su visais niuansais.
Romualdas Žilinskas





































































