Sukriukėmis spiningauju ne itin dažnai, todėl ir meknes mieliau gaudau vobleriais. Jie turi ir vieną esminį privalumą. Dabar turiu omenyje tik plaukiančiuosius modelius, kuriuos galima nuplukdyti jau mano minėtais takais tarp vandenžolių. Kitas pliusas – floating rūšies vobleriai patogesni manipuliacijoms nedideliuose gyliuose, todėl mažiau kabinasi už augalų. Tačiau kuomet reikia juos užmesti toli ir „nutupdyti“ į laisvesnius plotus tarp augalijos, susiduriu su panašiomis problemomis, kaip ir spiningaudamas labai lengvomis sukriukėmis.

Praktiškai visi vobleriai, kuriais anksčiau gaudydavau meknes, būdavo 2–3 cm dydžio ir crank tipo. Žodžiu, nors ir smulkūs, bet agresyvoki, jei tokio nedidelio masalo virpesius galima būtų vadinti agresija. Įdomu tai, jog panašių gabaritų modelių šiais laikais nėra didelio pasirinkimo, anksčiau jų buvo daugiau. O gal čia tik aš nerandu?..

Kita vertus, su 3,0–4,0 cm dydžio šiuolaikiniais vobleriais pasiekiu ne ką prastesnius rezultatus. Dviračio neišradinėju, vienais kibesnių įvardyčiau Jackall ir Lucky John Chubby modelius (pradedant SSR ir baigiant DR versijomis), taip pat Salmo ir Lucky John „tinius“. Lucky John Pro Tiny pastaruoju metu itin dažnai naudoju, ypač kai atsirado naujieji SR versijos modeliai.

Būtina dar paminėti Salmo Hornet mažylius ir keletą Siek’M voblerių, jų nevardysiu. Pastarieji dabar „atnaujinti“ ir nors tebegaminami iš balzos, tačiau jų liežuvėliai jau nebeiškrenta ir kabliukai yra geresnės kokybės. Bet šių masalų mūsų žūklės parduotuvėse nemačiau, galima nebent atsisiųsti.

 


Deja, tai tik istorija

Su skęstančiaisiais ar neutralaus plūdrumo vobleriais dažniausiai gaudau rėvose ir tuomet, kada masalus tenka toliau užmesti. Kažko ypatingo apie žūklę tais viliokliais negalėčiau pasakyti. Nebent, kad žvejodamas stipresnėje tėkmėje kai kuriais anksčiau gamintais modeliais, būdavau priverstas juos traukti skersai upės ar bent jau didesniu kampu tėkmei, pasroviui, nes tuos mažylius kartais vandens srautas išstumdavo į paviršių arba jie paprasčiausiai nedirbdavo.

Kils klausimas, kodėl jais apskritai žvejodavau? Todėl, kad juos mėgo meknės. Tarkim, 2,8 cm dydžio ir 2 g masės dydžio Strike Pro modeliukai. Nebepamenu tiksliai, kaip jie vadinosi, berods Strike Nano, bet tikrai žinau, kad jau negaminami. Užsimesdavo labai prastai, tačiau kibūs nors tu ką, nors netgi anais laikais, švelniai tariant, jie buvo ne pačios aukščiausios klasės gaminiai su itin bukais kabliukais. Nereikia pykti (aš čia kreipiuosi į gamintojus), bet daiktus įpratęs vadinti savais vardais. 

Rėvose šiais vobleriukais nepaspiningausi, nes, kaip sakiau, neišlaikys traukimo horizonto, virs, nebent vestum pasroviui. Bet ramesnėse vietose lėtai traukiami yra padovanoję ne vieną pakankamai solidžią meknę. Užmetimui pagerinti kartais prie trišakio užspausdavau švino šratelį. Jei bandydavau gramzdą tvirtinti ant valo, kas būtų logiškiau, masalo žaidimas beregint išsibalansuodavo. 

 


Panašiai pasakyčiau apie 3 cm dydžio ir 3 g svorio Yo-Zuri Aile Kill Fish ir Aile Goby. Puikūs, kas liečia meknių žvejybą, bet su jais galėdavai spiningauti ne visur ir ne visada. Būdavo trauki atsargiai tarsi jie pagaminti iš krištolo, bet kai įgundi, o tada faktiškai dirbi tik pačiu spiningu, tai panašiau į guminuko vedimą, – velniškai kibūs masalai. Tiesa, tekdavo keisti trišakius (aštrumas – „nerauk rūtųׅ“), nes Yo-Zuri ligi šiol nesugeba savo gaminiams įtaisyti normalių kabliukų, nors tos firmos voblerius mėgau ir tebemėgstu. 

Ypač šie modeliai man pasiteisindavo nedidelėse upėse, suprantama, ne itin srauniose. Dubysos žemupio posūkiuose, kur tėkmė lėtėdavo ir anais laikais rasdavau neblogų vietų meknėms, tai buvo masalai „Nr. 1“. Tačiau Aile Kill Fish ir Aile Goby jau senokai negaminami, o aš dar prieš tris ar keturis metus nutraukiau paskutinį iš šių masalų.

Man gana keista, kad jie apskritai išimti iš gamybos, nes, kiek teko kalbėtis ir su kitais žvejais, kurie išbandė tuos voblerius, atsiliepimai – tik patys geriausi. Dabar šitie modeliai tapo kolekciniais, jų galima įsigyti nebent eBay parduotuvėje už nerealią kainą.

 


Kadangi pasakoju apie senuosius voblerius, kas dabar aktualu nebent istoriniu požiūriu arba tiems spiningautojams, kurie kažkokiais būdais dar galėtų gauti tokių masalų, verta paminėti Alex Ritmo voblerius. Tai serbiški rankų darbo gaminiai iš balzos, tačiau pati firma savo veiklą jau nutraukusi. Dar turiu keletą tos bendrovės modelių, bet jie skirti ne meknių ar šapalų gaudymui, nes gerokai didesni. 

Kitaip nei anksčiau minėti masalai, Ritmo puikiai užsimesdavo, buvo dviejų plūdrumo versijų (plaukiantieji ir skęstantieji), kelių dydžių, bet kas svarbiausia – labai gerai dirbo tėkmėje. Jie net šiais lakais, jei tik būtų gaminami, galėtų drąsiai konkuruoti su geriausiais japoniškais vobleriais. Patikėkit, žinau, ką kalbu. Esu matęs internetinėse „išparduotuvėse“ tų masalų, suprantama, kaina buvo nežemiška.

Su firma Alex netiesiogiai susijusi ir Ugly Duckling bendrovė. Na, bent jau figūruoja tas pats įkūrėjas ir ta pati šalis gamintoja. Ji kurį laiką buvo dingusi iš akiračio (sklido paskalos, kad neva gamykla sudegė), apie tai esu kažkada rašęs, bet dabar vėl „apsireiškė“. Tiesa, jau su kitokiais, nors kažkiek panašiais vobleriais. 

 


Maždaug prieš penkiolika metų jos rankų darbo balziniai vobleriai buvo labai vertinami mūsų spiningautojų, gaudant meknes, šapalus, ešerius. Jau dabar nepasakysiu modelių pavadinimų (kalbu tik apie pačius mažiausius, nes didesni, kaip nekeista, savo kibumu jiems neprilygo), tačiau šie masalai išsiskyrė labai savita forma ir animacija. Užsimesdavo, priklausomai nuo modelio ir plūdrumo, sakyčiau, vidutiniškai. Tėkmėje dirbo irgi ne visi modeliai vienodai gerai, bet meknėms buvo labai patrauklūs viliokliai. Deja, juos turiu tik nuotraukose, tačiau ne masalinėje...

Galėčiau minėti dar daug modelių, nors, atvirai pasakius, kai kurių net tiksliai neidentifikuočiau. Bet gal užteks tos praeities, grįžtam į dabartį.

Voblerių spalvoms galioja panašūs principai, kaip kalbant apie sukriukes. Ir vėl pabrėžčiau jų margumą. Keista, kad kilograminė meknė sugeba skirti taškelius ir dryželius ant tokio mažo masalo ir pageidauja, jog jie būtų tokie, bet ne kitokie. Gal net turi savo mėgstamą skaičių. Juokauju. Tačiau faktas, kad toje pat vietoje vieną dieną tuo pat metu meknės nori vienokio spalvinio varianto masalo, o kitą – jau kitokio. Tenka vis bandyti ir bandyti... Patiko – čiupo nieko nelaukusi, ne – siūlyk nors ir visą parą. 

Galbūt išskirčiau gelsvas, žalsvas voblerių spalvas, meknėms taip pat patinka rausvi bei oranžiniai šių masalų pilveliai.

 


Dar šis tas

Pernelyg įsijaučiau pasakoti apie senus voblerius ir visiškai nenoriu rašyti dar ir ketvirtos straipsnio dalies apie vartikles. Tiksliau – apie vartikliukes, nes meknių žvejybai labiausiai tinka iki maždaug 5 cm dydžio besivartančios blizgės. 

Pasakysiu tik tiek, kad šias plėšrūnes tokiais masalais mūsų spiningautojai gaudė nuo senų laikų, kada žūklės parduotuvėse mažų vartiklių niekas nesiūlė. Todėl gamindavosi patys. Ir viliodavo meknes net labai sėkmingai. Suprantama blizgių nedažė, o iš trijų pagrindinių metalo spalvų pačia kibiausia laikė „auksinę“. Sekanti pagal kibumą buvo varinė. 

Dabar mažų vartiklių asortimentas milžiniškas, nors pastaruoju metu, kiek stebiu spiningautojus, susidomėjimas šiais masalais atslūgo. Siūlyčiau nemesti į kampą besivartančių blizgučių, juo labiau, kad kai kurios jų spalvinės variacijos (dauguma mažų šiuolaikinių vartiklių dengtos emale) ypač tinkamos vilioti meknes. Kitaip nei renkantis sukriukių ar voblerių kibiausius masalų „piešinius“, vartiklėms margumas nėra būtinas. Nespėliosiu, kodėl taip yra, bet faktas lieka faktu.

Meknes galima sėkmingai gaudyti smulkiomis cikadomis, mažais ratlinais ir vibais. Tačiau tokius masalus, kaip ir vartikliukes, tikslinei šių žuvų žvejybai kol kas naudoja nedaug spiningautojų. Sakau „kol kas“, nes net neabejoju, jog ateityje išvardyti viliokliai tik populiarės ir meknėms bus ne pyragai...

Romualdas Žilinskas