Meknes spiningu gaudome palyginti retai. Jei neskaitytume mėgėjų „žaisti“ su ultralait tipo įrankiais, kitiems spiningautojams ši žuvis dažniausiai užkimba atsitiktinai. Iš tiesų būtent minėtieji pačių subtiliausių įrankių mėgėjai ir turi daugiausiai galimybių suvilioti meknes, kadangi joms labiausiai patinka smulkūs masalai, o daugelį tokių vilioklių užmesti bent kiek storesniu valu ir didesnio užmetimo svorio kotu vargu ar pasiseks. O jei ir taip, ne visada tai bus visavertis spiningavimas.

Nors tuoj pat paneigsiu savo paties žodžius, nes aš pakankamai sėkmingai jas žvejoju tuo pačiu spiningu, kuriuo kitąsyk gaudau ir salačius. Ne todėl, kad neturiu kitokių įrankių. Kas mane pažįsta, puikiai žino mano pomėgį plonesniems valams ir liaunesniems, ilgesniems spiningams, kurių užmetimo svoris paprastai būna maksimaliai mažas. Tačiau rašiniuose derėtų orientuotis į daugumą žvejų. 

Turėkite omenyje, jog dabar kalbu apie tikslingą meknių žūklę, nes, kaip minėjau, vieną kitą šios rūšies žuvį yra pagavę ir žvejojantys, tarkim, lydekas ar sterkus. Bet tuomet paprastai pakliūva neeiliniai egzemplioriai, kadangi jie susigundo ir atitinkamo dydžio vobleriais ar guminukais. Visgi tai labiau rudeninės ar vasaros pabaigos realijos, kada meknės pirmenybę atiduoda „mėsiškiems“ patiekalams.

 


Jeigu lyginčiau su šapalu, mano nuomone, meknė yra didesnė vegetarė. Aišku, negaliu daryti apibendrinančių išvadų, nes tai veikiausiai priklauso nuo konkrečių vandens telkinių, nuo atskirų meknių populiacijų, galimai net nuo tam tikrų upės ruožų. Bet kokiu atveju vėstant vandeniui jų prioritetai smarkiai pasikeičia. Bet dabar yra vasara, tad nenukrypsiu į atviro vandens sezono pabaigą. 

Taip pat šiame straipsnyje nerašysiu ir apie pavasarinį meknių gaudymą, nes balandžio mėnesį būna neilgas laikotarpis, kada jos puikiai kimba nedidelėje Nemuno atkarpoje žemiau Kauno HE. Kita vertus, nemažai šiame straipsnyje aprašytų detalių būdinga ir tam metų laikui, ir tai vietai. Juk šios žuvies žvejybos spiningu specifika labai savotiška, o masalai – juo labiau. Galbūt keičiasi tik žūklavietės ir gaudymo gylis, nors ir vėl negarantuosiu, jog vienu metų laiku, tarkim, sukriukė bus kibesnė nei vobleris, o kitu – vobleris pranoks vartiklę. 

 


Kur dingo meknės? 

Žvejybinėje literatūroje dažnai rašoma, kad meknės ir šapalai savotiškai konkuruoja dėl tinkamiausių mitybos vietų upėse. Negalėčiau tvirtinti ar tai tikrai tiesa. Na, taip, jų pamėgti upių plotai yra panašūs. Bet tik panašūs, o ne identiški. Tačiau faktas, kad ten, kur yra daug meknių, nerasime daug šapalų, nors iš principo tokiuose plotuose galėtų gyventi abi žuvų rūšys. Bet juk tai dar neįrodo, kad vienos žuvys išstūmė kitas. Veikiau meknės pasirinko tuo metų laiku labiau sau priimtinas vietas, o šapalai – kitas. Toks būtų mano pasvarstymas.

Labai gaila, ir rašau tai ne pirmą kartą, jog meknių mūsų upėse yra nedaug, nors joms gyventi sąlygos (bent jau teoriškai) čia visai tinkamos. Kame viso to priežastis, sunku pasakyti, kažin ar atsakymą žinotų ir ichtiologai. 

Kaip palyginimą galime imti kitas Europos šalis (bent vienos jų, kur taip yra garantuotai, nevardysiu, nes kai kurie facebook vartotojai tai gali suprasti neteisingai), kur panašios platumos upėse meknių kai kur yra netgi daugiau nei šapalų ir jų žūklė spiningu ten įprastas dalykas. 

Pas mus kiek gausiau meknės gyvena Nemune žemiau Kauno HE ir Neryje žemiau Jonavos, kitose upėse sutinkamos, bet gerokai rečiau. O juk 1970 m. išleistoje R. Kroto knygoje „Lietuvos gėlavandenės žuvys“ rašoma: „Lietuvoje meknės gyvena Kuršių ir Kauno mariose, Nemune, Neryje, Žeimenoje, Šventojoje ir kitose upėse bei daugelyje didesnių ežerų“. Suprask, jog tai nėra kokia retenybė netgi... ežeruose. 

 


Pastarųjų vandens telkinių nekomentuosiu, nors ir galėčiau paskambinti vyresnio amžiaus ichtiologams, kurie patvirtintų ar paneigtų šiuos teiginius. Tačiau turiu tuometinius žurnalus „Mūsų Gamta“, kur atskiri puslapiai buvo skirti žvejybai ir ten kasmet išspausdindavo Kauno marių tyrimų rezultatus. Nustebsite, bet meknės išties sudarė sąlyginai nemažą procentą tenykščių žuvų. Ką ten meknės, jei prie vietinių žvynuotųjų priskirdavo netgi ūsorius.

Beje, tuo metu jau žvejojau ir pats. Nors buvau dar mokinukas, tačiau puikiai atsimenu, kad šių žuvų laimikiai meškeriotojų nestebino. Netgi mano pirmoji savarankiškai sumeškeriota žuvis irgi ne kokia nors aukšlė, o būtent meknė. Įdomu tai, jog geriausiai jos kibdavo ties nutekamaisiais vandenimis, tuometinis „topinis“ masalas – lašiniai su musės lervomis. Ir užkibdavo tikrai ne smulkmė, bet nuo kilogramo iki... svorio žuvys. 

Kas liečia meknių gabaritus, man čia apskritai kažkoks fenomenas, nes, jei lyginsime su šapalais, smulkių šapaliukų gaudant plūdine, dugnine ar spiningu papuola labai daug, tačiau mažų meknių reta. Regis, kaip ir stebėtis nereikėtų, nes jei nedaug yra stambių tos rūšies žuvų, tai bus mažai ir smulkių. Bet jei palyginčiau, kiek man užkimba nuo pusės kilogramo ir stambesnių meknių, tai vargu ar mažesnių esu pagavęs daugiau. O gal tik man taip nutinka...

Tiek to – nesigilinkim, nes nieko nepakeisime – gaudykim tokias, kokios kimba (žvejybos taisyklės meknių dydį riboja, tad nesiūlyčiau kraut į krepšį visas iš eilės) ir kur jų yra. Vėlgi turėčiau įspėti, kad gal ir yra, bet mes net nežinom, jog tai tiesa, nes nemokam šių žuvų rasti.

Gal kiek nukrypsiu nuo temos, tačiau pasakysiu, jog pernai, o ir šįmet, pakilus upių vandenims, meknės kibo ten, kur paprastai jų nebuvo ir tada, kuomet paprastai jos nekibdavo. Turiu omenyje ne upes, o upių atkarpas.

 


Meknių ieškok šalia vandenžolių

Štai jums ir pagrindinis skirtumas, jei lyginsime šapalų ir meknių mėgstamas vietas. Tarkim, rėvos. Meknės taip pat jas labai mėgsta. Tačiau jei šapalui pakaks greitos srovės ir akmenų, tai joms reikia dar ir augalijos. Kažkaip sunkiai įsivaizduoju vietą, kur ilgiau laikytųsi meknės, bet ten nebūtų vandens augalų. 

Nekalbu apie pavasarį arba tuos atvejus, kada šios žuvys pasitraukia į gylį šalia vagos. Dažniausiai ten būna itin stambios vienišės, kurios didelę savo raciono dalį ištisus metus papildo mailiumi ar net šiek tiek paaugusiomis žuvelėmis. Todėl ir pagauna tuomet jas didelėmis vartiklėmis, vobleriais arba džigaudami nemenkais guminukais. 

Tačiau ne visos vandenžolės yra tinkamos meknėms. Lelijos, lūgnės, plūdės ir elodėjos – ne itin jų mėgstamos, o greičiausiai net ir visai ignoruojamos. Manyčiau, kad esmė yra ne patys vandens augalai, bet vietos, kurios tinka tiems augalams augti. Mano suminėti paprastai veša dumblynuose, ten srovės arba nėra, arba ji labai silpna. Taip pat dumblo sluoksnis ten pernelyg didelis. 

 


Taip, šių žuvų galima rasti, mūsų akimis žiūrint, pakankamai dumblėtose vietose. Bet išties ten būna apneštas nuosėdų sluoksniu žvyras ar akmenys. Ir auga čia ilgomis kasomis nutįsę augalai, kurie sugula pasroviui, o tarp jų yra laisvi takai. 

Tai idealios upių atkarpos meknių žūklei. Dažnai čia tų žolių tiek, jog vandeniui nusekus žvejai šias žūklavietes iš tolo apeina, nes užmesti bet kokio (nebūtinai spininginio) masalo neįmanoma. Tačiau, kaip sakiau, tame ir esmė, kad tarp tų žolių visada galima rasti takų, o tuose takuose suvilioti meknių. Turėčiau atsiimti savo žodžius dėl srovės, kadangi nusekus upei šiose vietose tėkmė smarkiai sulėtėja, tad sraunumų mėgėjomis meknių tada nieku gyvu nepavadintum.

Kas kita yra rėvos. Čia netgi sausmečiu vanduo bėga greitai. Ir meknės suplaukia į šias vietas maitintis. Tačiau, kitaip nei šapalai, jos nebūna arti akmenų slenksčio, bet laikosi atitolusios pasroviui, kur prasideda gylis ir yra augalijos. Vėlgi, panašus upės dugnas gali būti ir priešrėvyje, kur srovė po truputį įgauna pagreitį. Tad ieškant šių žuvų reikėtų atkreipti dėmesį į upės gruntą. 

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas