Meknės tiesiog „dievina“ įvirtusius į vandenį medžius ar vienišus akmenis. Čia vienalytė tėkmė (nesakau labai greita) skyla, lėtėja. Tokios vietos būna išskirtinės dar ir tuo, jog tikėtina, kad yra kažkoks dugno pakilimas, nes kitu atveju vargu ar matytume virš vandens iškilusius kliuvinius. O už jų dugnas staigiai „krenta“ žemyn. Nebūtinai ten bus didelė duobė, gal tik duobelė, bet to pakanka, kad ši vieta patiktų meknei – gali ir pati pasislėpti ir kitus iš pasalų užpulti. 

Nors aišku, tokios vietos tinka tiek lydekai, tiek stambesniam ešeriui ar juo labiau šapalui. Tai, galima sakyti, yra klasikinė priebėga plėšrioms žuvims, kurios aukas atakuoja staigiai ir iš pasalų.

Mažesnėse upėse labai perspektyvios vietos yra ties jų posūkiais, jei ten yra pasvirusių virš vandens medžių. Po šakomis visada galima tikėtis vandenin įkritusio vabzdžio, tad meknės to ir laukia. Taip būna Dubysos, Verknės žemupiuose. Bet tose vietose jau porą metų nežvejojau, tad nenoriu „prisičiulbėti“. Beje, kada vasarą būna aukštas vandens lygis, panašių žūklaviečių galima rasti ir Neryje, o gal net Nemune.

Veikiausiai apie meknių mėgstamas vietas nieko naujo nepasakiau. Visgi norėčiau dar kartą akcentuoti: joms patinka tam tikros augalų rūšys, kiek gilesnės nei šapalams vietos (ne visada) ir lėtesnė tėkmė.

 


Geriausias paros metas

Nemanau, kad verta labai plėstis apie geriausią paros metą vasarinei meknių žūklei. Faktas, kad tai bus ankstyvas rytas ir vėlyva popietė iki sutemstant. Bent jau tada, kai dienos yra šiltos ir giedros. Jei tektų rinktis rytinį ar vakarinį laikotarpį, aš pirmenybę atiduočiau antrai paros pusei. 

Čia gal labiau suveikia psichologinis faktorius, nes atėjęs ankstų rytą vos brėkštant tikiesi geriausio kibimo, o sulig kiekviena valanda, jei žuvys ignoruoja masalus, tikėjimas, kad jos dar užkibs, tik blėsta. Vakarais nutinka priešingai – kuo saulė žemiau, tuo daugiau galimybių, kad neaktyvios žuvys staiga „sujudės“. Jeigu ne, galimai jos ims maitintis sutemus, nes meknės tada irgi nemiega.

Kiek pastebėjau, daugiausiai galimybių sulaukti kibimo protrūkio yra maždaug valanda ar pusantros iki sutemstant. Saulė tuo metu jau prisiplojusi prie medžių viršūnių, paskui dingsta, bet kurį laiką dar šviesu. Tas visas laikotarpis paprastai būna našiausias. Jei užsitęsia tvankios dienos, tuomet meknės neretai suaktyvėja būtent tamsoje. 

Tačiau vakariniam ir naktiniam kibimui svarbi sąlyga yra nevėjuotas oras – kuo ramiau, tuo geriau. Kita vertus, nerimstantis vakarais vėjas arba juo labiau didėjantis, pranašauja orų kaitą, o meknės į tai dažniausiai reaguoja neigiamai. 

 


Rytais nieko blogo, jei vėjas pradeda po truputį įsibėgėti. Kartais net geriau, kada vakarų krypčių vėjukas pūsteli smarkiau ir atveja gniužulus baltų debesų. Jie retsykiais užstoja saulę ir atsargios žuvys skaidriame vandenyje būna ne tokios akylos – juk apšvietimas nuolat kinta. Tada galima pažvejoti ir ilgiau.

Žinau vieną Neries atkarpą netoli savo namų, kur daug metų laikosi meknės. Tiesa, tik ties vienu upės krantu, priešingame pakliūva retai. Prieš keletą metų ten vis ateidavau dar su tamsa. Kadangi tekdavo lipti nuo stataus šlaito ir brautis per brūzgynus (tyliai iki vandens neprieisi) žūklavietėje būdavau dar neprašvitus. 

Bet nepuldavau išsyk spiningauti. Nusileidžiu žemyn, pasėdžiu, parūkau, susidedu spiningą, prisėlinu arčiau upės, o kada lieka kokie trys ar keturi metrai iki vandens, iš tolo užmetu SSR tipo vobleriuką. Jau per tiek laiko žinojau, ką mėgsta meknės, kokia turi būti masalo spalva. Taigi metu jį vos į pusmetrio gylį. Tereikia pasukti kelis kartus ritę ir visai šalia kranto voblerį čiumpa meknė. Bet tik viena, nes kitos papusto padus. Tačiau pradžia sėkminga, o tai tarsi dopingas tęsti žūklę.

Nereikėtų visiškai „nurašyti“ ir gaudymo dieną. Kai nulyja šiltas trumpas lietutis ir pro debesis vėl išlenda saulė, meknės irgi „sukruta“. Neilgam, gal valandai ar dviem, bet tada masalų jos neignoruoja. Kaip ir vakarais, dabar geriau būtų nevėjuota.

Prastesnis variantas, kuomet nuolatos žliaugia lietus ir atvėsta. Tokiu atveju šios žuvys pasitraukia į gilumą ir būna apatiškos. Regis, upė tvinsta, tėkmė stiprėja, jos kaip tik turėtų glaustis prie krantų. Bet taip nenutinka. Kai baigsis lietūs ir sušils oras, meknės taip ir padarys, o tuo metu susiranda kokią nors ramesnę vietą padugnėje ir „žiovauja“ – į masalus reaguoja labai nenoriai. Aišku, visada visur būna išimčių, betgi negaliu prie kiekvieno savo teiginio to kartoti.

 


Sukriukės ir jų spalvos

Spalvas išskyriau neatsitiktinai, kadangi šiuo požiūriu meknės labai įnoringos. Jei bandyčiau surašyti kažkokias dominuojančias spalvas, tuomet tektų vardyti jų labai daug. Esmė tame, kad meknes traukia kažkokie spalviniai variantai priklausomai nuo paros laiko. Bet gal iš pradžių pakalbėsiu apie masalus ir tuo pačiu užsiminsiu, kaip jie atrodo.

Pirmoji sėkmingos žūklės taisyklė gaudant meknes yra smulkūs masalai. Ir nesvarbu, tai bus sukriukės, vobleriai ir mažos vartiklės. Pradėsiu nuo pirmųjų.

Sukriukės turėtų būti apie Nr. 0–1 dydžio ar dar mažesnės. Geriausiai aglia ar comet tipo, nes long meknės nežinia kodėl griebia retokai. Kuomet tenka gaudyti tarp žolių ar virš jų, besisukančios blizgės turėtų būti lengvos, nes kitu atveju masalų trišakiai labai greitai pagriebia kliuvinius. Tačiau tokie viliokliai turi vieną esminį minusą – juos sudėtinga toli ir taikliai nusviesti, nes sukriukės sveria gramą ar du. O ir jų forma ne itin tinkama tokiems užmetimams. 

Kaip išsisukti iš situacijos, kada vilkas sotus ir avis sveika? Net nežinau, gal tiesiog reikia naudoti tam tinkamą įrangą. Nedidelio užmetimo svorio, šmaikštesnis (fast-moderate ar moderate akcija nemadinga, bet už tai tuo metu veiksminga) spiningas bus privalumas. Plonas valas – irgi. Labai padės ir bridkelnės, nes nuo kranto mėtyti masalus į žolynus – tiesiog pasmerkti juos pražūčiai, o ir stambesnį laimikį vargiai ar pavyks ištraukti.

 


Deja, stipresnėje tėkmėje tokius vilioklius srovė tiesiog išmeta į vandens paviršių. Kalbu apie variantą, kuomet teks žvejoti šalia rėvų ar tiesiog sraunesnėse vietose, kada meknės leisis į vidurinius vandens sluoksnius. Šiuo atveju reikalingos sunkesnės besisukančios blizgės. Nemune, Neries žemupyje meknės užkimba ir ant didesnių pasunkintų Nr. 2 sukriukių. Kažkada „topinis“ meknių vilioklis buvo smulkios besisukančios blizgės su volframiniais kūneliais, bet paskutines nutraukiau jau prieš porą metų ir nebegaunu niekur nusipirkti.

Kai kurie žvejai teigia, jog meknės neigiamai reaguoja į metalu žvilgančias sukriukes. Suabejočiau, juolab retai kuri blizgė neturi kokio nors metalinio akcento. Aišku, jį galima uždažyti, tačiau esmė ne tame. Paprasčiausiai meknės nesibaido metalinio žvilgesio, o kai kada jo netgi pageidauja. 

Ne vieną meknę esu suviliojęs sukriukėmis, kurių lapeliai dengti holograma. Su labiau „metalizuotomis“ žvejoju skaidresniame vandenyje giedru oru, paprastai pirmoje dienos pusėje, kartais – išsyk po pietų, nes vakarais šios žuvys mieliau griebia mažiau blyksinčias blizgutes. 

Visgi meknės turi tik joms būdingą kaprizą – neretai užsispiria ir labiausiai nori ne vienspalvių, bet taškuotų, dėmėtų, juostuotų lapelių. Todėl kartais perku „gryno“ metalo sukriukes ir jas pamarginu spalvotu laku. Markeriai metalui nelabai tinka, nes „nepramuša“ metalinio spindesio. 

 


Emale dengtose sukriukėse vis tiek dominuoja kažkokia spalva, bent jau foninė. Geriausia yra juoda, tamsiai mėlyna, geltona, žydra, bet favorite laikyčiau žalią (puiki ir be jokio marginimo) bei visus jos tonus, išskyrus ryškiai salotinį. Ant kabliuko surišta šluotelė, kembriko gabaliukas turi teigiamą efektą, bet nėra būtini, juo labiau ant smulkios blizgutės.

Nenustebkite, kad šį straipsnį iliustruosiu iš archyvų paimtais senais pavyzdžiais. Čia dėl to, kad galėtumėte palyginti, kaip laikui bėgant keitėsi sukriukės ir vobleriai. Kadangi dabar kalbu apie pirmąsias, reikėtų pasakyti, jog šiuo metu mano masalinėse dominuoja „nemari klasika“ Mepps, taip pat Lucky John ir Myran. Šių trijų firmų modelių pilnai užtenka gaudant ne tik meknes, bet ir kitas plėšrūnes, nes jie iš principo gana skirtingi. Todėl teisingai pasirinkus minėtas besisukančias blizgutes, galima spiningauti žuvis įvairiuose vandens sluoksniuose esant skirtingoms žūklės sąlygoms, o ir spalvinių variantų rasite begalę.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas