Gegužės 1- ąją paskelbdamas švente ir suteikdamas mūsų šalies piliečiams „laisvadienį“, Seimas tos datos nesiejo su lydekų gaudymo sezono pradžia. Tai Tarptautinė darbo diena, arba Darbo žmonių solidarumo šventė, ir Lietuvos įstojimo į ES diena. Tačiau žvejams (atleiskit už atvirumą) pastarieji dalykai mažiausiai rūpi. Žodžiu, jei jau yra išeiginė, juolab, kaip šįmet, dar ir penktadienis, galima žuvauti net tris dienas iš eilės. Prie viso to prisidėjo geri orai, tad kodėl nepasinaudojus šiomis galimybėmis?

Kadangi nei į paradą, nei į bažnyčią ar kitus masinius renginius eiti nesiruošiau ir buvau solidarus su meškerės broliais, patraukiau ne į miesto centrą, tačiau į priešingą pusę – ten, kur yra tyla, vanduo ir, be abejo, žuvys. Geriau pataupyti išbrangusius iki kosminių kainų degalus, todėl apsiribojau palyginti minimaliu nuotoliu – keliolika kilometrų žemyn palei Nemuną bus pats tas. 

Nežinau, sutapimas tai ar laimė, o gal tiesiog lydekų noras atsigauti po neršto, dėl ko jos stengiasi sočiai paėsti, tačiau nepamenu, kad minėtą dieną nesugundyčiau bent vienos aštriadantės. Įsimintiniausi buvo 2014 metai.

 

Prieš dvylika metų

 


Tuomet nuo ankstaus ryto iki vėlyvos popietės guminukais „taškiau“ vandenį Nemuno ir Neries santakoje ir nieko nepagavau, tad jau buvau išsigandęs, kad ši diena iškris iš bendro mano žvejybinio konteksto. Menu, žingsniuoju palei upę namų link devyniais prakaitais išpiltas (apsimovęs neoprenines bridkelnes, nes teko giliai braidyti), vos kojas pavelku ir staiga tarytum koks balsas iš „aukščiau“ sukužda į ausį: „Neprarask vilčių, dar bent keletą sykių užmesk masalą.“ Nors spiningas jau sudėtas, o jėgų beveik nelikę, tvanka prieš lietų, bet paklusau. 

Nusileidau nuo šlaito, kur dabar Kauno meras rausia upę naujam pėsčiųjų tiltui. Ten daug metų buvo viena geresnių žūklaviečių, nes ties sala Neris darė posūkį, už salos – giloka duobė, o šalia – įlanka, tad galėjai pagauti praktiškai bet kokią plėšrią ar taikią žuvį. Kadangi upės atkarpą žinojau kaip savo kišenę, guminukus su sunkiais galvakabliais atidėjau į šalį – nelygiame akmenuotame Neries dugne tokį masalą nutraukčiau jau pirmu užmetimu. 

Susidėjau spiningą ir užsikabinau Nr. 4 sukrę. Atvirai pasakius, tikėjimo turėjau tiek, kiek dabar statomo tilto reikalingumu mūsų miestui (tam, kuris sugebės pakeisti mano nuomonę, atiduodu savo geriausią spiningą, pažadu), ir, jei ne tas „kuždesys“, būčiau ėjęs ir nuėjęs...

 


Švystelėjau blizgę, nutupdžiau ties įlankos kraštu, kur stipri tėkmė graužė upės dugną, įvedžiau į ramesnį vandenį – op... Ta prasme, kad tai nebuvo smūgis, trūktelėjimas, o veikiau jausmas, kad masalas užkliuvo už srovės atplukdyto kokio nors rąstigalio. Aš, suprantama, timpt, timpt – gal atsikabins masalas, gal išlupsiu iš dugno tą šiekštą. Aha, po truputį juda, valas pintas tvirtas – atlaikys. Tik tada suvokiu, kad „šiekštas“ plaukia ne ten, kur traukiu, tačiau į šoną. Viešpatie su viešpatukais, įkirtau kažką „rimto“! 

Nepasakosiu smulkmeniškai, kas vyko toliau, nes nėra ką ir pasakoti – laimikį išsitraukiau neįtikėtinai lengvai. Na, sąlyginai, nes visgi tai buvo nemenkas lydys, tačiau, lyginant su jo gabaritais, kažkoks pernelyg nusilpęs. 

Atsisuku į kranto pusę, o už mano nugaros jau žiūrovų minia susirinkusi. Nieko nuostabaus, juk veiksmas vyksta Kauno pilies papėdėje, kur tokią dieną išėjusių pasivaikščioti būna minios. Atsiranda ir mokančių fotografuoti, o fotoaparatą aš beveik visada nešiojuosi į žūklę, antraip kuo iliustruočiau savo straipsnius. Be abejo papozavau – laimikis visgi nekasdienis, juolab Neryje pagauti tokio dydžio lydekas yra apskritai retas atvejis.

 

Galimai toji plėšrūnė atplaukė čia iš Nemuno neršti ir užtruko. Kad ji tik po neršto nesunku suprasti – pilvas įdubęs, šonai apkandžioti, o tai reiškia, kad „medaus mėnuo“ vyko itin audringai. Beje, lydeka akla viena akimi. Ar bent taip atrodo, nes net ne okulistui aišku, kad viena akis pažeista, tai galite matyti nuotraukose.

Dar vienas niuansas. Kaip ir minėjau, plėšrūnę įveikiau be didesnių problemų. Tačiau kada užvilkau ją ant seklumos, lydeka staiga krestelėjo galva ir trūko volframinis pavadėlis. Ne pintas valas ties mazgu, o būtent metalinė „apsauga“. Mano supratimu, laimikis jau įveiktas, todėl kol kas net neguldžiau ant kranto – lai guli sėkliuje, nes aštriadantė atrodė kažkokia leisgyvė ir nenorėjau jos per daug kankinti. Spiningą buvau numetęs į šalį, valas atleistas, gerai, kad sureagavau greitai – čiupau abiem rankom ir išnešiau iš vandens.

O dabar grįžkime į nūdieną, nes nuo to laiko jau daug vandens nutekėjo...


„Eto vam“

 


Taigi tekėjos tas vanduo, tekėjo, o per tą laiką Vidaus vandens kelių direkcija Nemuną išgilino ir akmeninių dambų pristatė. Tiesa, ne iš granito, kaip buvo žadėjusi, ir kokios yra dar nuo Smetonos laikų likusios senosios dambos, tačiau iš kalkakmenio, kuris, kaip žinia, vandenyje tirpsta ir dėl to gali kisti vandens cheminė sudėtis. 

Na, bet tai įvyks labai negreitai, per tą laiką veikiausiai spėsiu su angeliukais ne vieną partiją pokerio sulošti. O tų naujų dambų, mano žiniomis, yra apie penki šimtai abiejuose upės krantuose. Tai vieną ir išsirinkau – tokią ilgą, kur maždaug už penkių metrų nuo jos galo laivakelį žymintis plūduras plūduriuoja. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad išsyk už dambos yra nemenkas gylis. Todėl teoriškai iš tos gelmės į tarpudambius gali atplaukti net labai stambių lydekų, jei, suprantama, jos kur nors netoliese vagoje įsitaisiusios.

Tiesa, atvykau su antrąja puse, kuriai labiau rūpėjo kojas pamiklinti ir miško oro kuo daugiau įkvėpti. O šalia žūklavietės radau dvi ukrainiečių poras su vaikais – susikūrę laužą čirškino šašlykus. Pasilabinau ir nuskubėjau prie upės. Tądien mano galvoje brendo planas išsibandyti naują spiningą tvičingavimui, su savimi atsivežiau ir atitinkamus voblerius. 

 


Tvičingauti upėje yra ne tas pats, kaip stovinčiame vandenyje. Teoriškai tai lyg ir nieko sudėtingo, tačiau kuomet pradedi trūkčioti masalą, imi suprasti, kad tėkmės nevienalytiškumas jo animacijai daro didelę įtaką, kurios, deja, pakeisti kai kada netgi neįmanoma. 

Tarkim, tą sykį pūtė vakarų krypčių vėjas, kuris šiaušė bangeles prieš Nemuno tėkmę. Tai reiškia, kad toliau pasroviui ar nedideliu kampu pagal upės srautą voblerio neužmesi. O kodėl jį reikia taip mesti? 

Logika paprasta – jei nusviesime masalą skersai srovės, darant pauzes valas smarkiai riesis lanku, patraukimai bus ne tokie, kokių pageidaujame. Dar blogiau, kada užmesime prieš srovę – visa tai vyks dar didesniu intensyvumu ir gausis ne normalus tvičingavimas, tačiau nenuspėjami ir beveik nekontroliuojami voblerio trūkčiojimai. 

Aišku, galima vos užgilinus masalą, išsyk pradėti jį tampyti, tačiau trūkčiojimai tokiu atveju turėtų būti agresyvūs, o pauzių trukmė itin maža – praktiškai gaunasi voblerio „išmušinėjimas“. Taip tvičinguojant ne visi vobleriai normaliai dirba, juolab, kad agresyvaus traukimo nenorėjau – lydekos po neršto nors ir alkanos, bet nėra tokios judrios, kad gundytųsi smarkiai trūkčiojamu masalu. Bent jau tokia buvo mano logika.

 


Šalia dambų susidaro atbulinės srovės. Kuomet pučia vėjas, to nematai, nes bangos judina vandens paviršių. Meti voblerį, tikėdamasis, kad jis bus traukiamas prieš srovę, tačiau gaunasi priešingai. Na, bet čia niuansai, prie kurių tuojau pat įpranti, nes juk pajauti, kaip vandens srautas stumia masalą. Visgi pamatyti, kur yra srovių persiskirstymas (o tokius plotus labai mėgsta plėšrūnės) vėjuotą dieną praktiškai neįmanoma. Vėjas apskritai trukdo „skaityti“ upę ir nuspėti, kur yra seklumos, kur kokie nors povandeniniai akmenynai, kur didesnė gelmė.

Tiesa, tokiais atvejais padeda plonesnis ir standesnis valas, kuris mažiau paveikus vandens srautui. Pas mane ant ritės suvyniotas 0,13 mm Daiwa X-Braid Ekspedition X8 – tikrai pakankamai standus ir ne pernelyg storas tokiomis sąlygomis. Kita vertus, reikia derintis ir prie įrangos, nes 2,01 m spiningui Tailwalk Dageki su 3,5–24 g testu rekomenduojamas didžiausias išlaikymo svoris yra 16 lbs, tad realiai maksimumas netgi viršytas. Tačiau žinant minėtos firmos spiningus, kurie savo „viršsvoriu“ iškrenta iš japoniško konteksto, tai nieko baisaus. 

 


Todėl pradžioje patampęs kelis O.S.P. Varuna 110 SP modelius, bandau didesnę šio voblerio versiją – O.S.P Rudra 130 SP. Apie kilogramą, gal vos daugiau sverianti lydekaitė, regis, to tik ir laukė – apžiojo nemenką modelį iki pat jo galvos. Nors gal todėl, kad pasirinkau ir tinkamesnę spalvą – vanduo Nemune skaidrus, tad susigundė natūralaus „piešinio“ masalu. Čiupo kažkaip vangiai, vos pajutau, toks įspūdis, kad pauzės metu atplaukė ir rijo neskubėdama, o ne stvėrė įsibėgėjusi. Ir traukiama atrodė tarsi apdujusi.

Vėjas visai nurimo. Pažvejojęs uždambyje, nuėjau porą šimtų metrų toliau, kur bėgo greitesnė srovė, buvo sekliau. Ten užgaišau gal pusvalandį, pabandžiau patąsyti sekliau neriančius ZipBaits Rigge 90 SP, tačiau tuščiai. Vėl grįžau į ramesnius vandenis. Ir vėl tuo pačiu Rudra sugundžiau praktiškai tokio pat dydžio dantytąją. Beje, ir toje pat vietoje. 

Atvažiavau čia per pačius pietus, dabar saulė jau pasislinko gerokai žemiau, todėl nutariau išbandyti ramesnį ir seklesnį uždambį, kur dugnas klampus, dumblėtas ir gerokai per dieną įšilęs. Čia vasarą būna gausu vandenžolių, bet dabar jos dar nesuvešėjusios ir tvičinguoti netrukdys. Pastebėjau, kaip kitoje pusėje dambos mailius „kutena“ vandens paviršių. Jei ten renkasi smulkios karpinės žuvys, tai turėtų būti ir į jas nusitaikiusių plėšrūnių. Tokiu metų laiku net ir padoraus dydžio lydekos kartais užklysta į ramius ir seklius vandenis.

 


Tačiau šį kartą atidedu tipinius tvičinginius voblerius į šalį ir bandau laimę su mano mėgstamu universaliu Pontoon21 Dexter Minnow 71 SP-SR. Šiuos neutralaus plūdrumo modelius dar pernai mūsų žvejai iššlavė iš žūklės prekių parduotuvių lentynų, liko tik skęstantieji variantai, bet „suspendingų“ turiu iš anksčiau gal kokius penkiolika vienetų. Dalis jų perdažyti, tačiau išsirenku „gamyklinį“ variantą – sidabriniais šonais ir ruda nugara. Beje, ankstesnieji modeliai turėjo šviesiai rudą, o vėlesnieji – tamsesnę nugarėlę. Pas mane yra ir vieni, ir kiti, o dabar į vandenį skrenda tamsianugaris. 

Šiuos voblerius reikia trūkčioti jau agresyviau, tada išgaunami staigūs kampuoti judesiai. Šiaip jau net gaudydamas salačius greitoje tėkmėje sąlyginai „minkštu“ kotu juos irgi sykis nuo sykio patrūkčioju, nesvarbu, neutralaus plūdrumo ar skęstantys modeliai. 

Tik užmetu, kelis sykius trukteliu ir, panašiai kaip anksčiau gaudant su Rudra, lydeka čiumpa masalą. Tik šitas daug mažesnis, todėl ir vėl panašaus dydžio aštriadantė jį įrijusi pernelyg giliai. Vedu lydeką kranto link ir matau skaidriame vandenyje kraujo srovelę – žiaunos pažeistos. Kol išknebinėju iš nasrų voblerį, žuvis dar labiau nukraujuoja. Paleidžiu, bet virsta ant šono. Deja...

 

Įbrendu ir išsitraukiu laimikį – vis tiek nusigaluos. Nueinu į krantą ir atiduodu prie laužo sutūpusiems ukrainiečiams. Malonūs žmonės, mandagūs, pasiklausia, ar galima imti, gal žuvis per maža? Keista, kad žino tokius dalykus. Ne, patikinu, normalaus dydžio. Padėkoja.

Dar kokį pusvalandį spiningauju. Nebekimba. Prieš važiuojant namo, pribėga ukrainietė mergaitė. Ištiesia ranka: „Eto vam, našli.“ 

Rankose laiko 4,8 cm dydžio ilgaliežuvį Crank Jack voblerį. Jis jau bespalvis, su nurūdijusiais kabliukais, žiedeliais, karabinu ir metalinio pavadėlio galiuku – faktas, kad nutrauktas ne šįmet. Dabar dėkoju aš... 

Romualdas Žilinskas