Liūdnas mėnuo tas lapkritis – lyja, šalta, dangų slegia švininiai debesys ir atrodo, kad niūrias mintis tegali išsklaidyti ateinantis poledinės žūklės sezonas. O jei dar ir šis vėluoja, tai žiūrint į besiilsiančius žūklės įrankius neviltis kamuoja. Visgi kad ir kas ką besakytų, kad ir koks nepavydėtinas oras bebūtų, žuvis yra gyvas padaras ir nori ji to ar ne, privalo retkarčiais krimstelėti vieną kitą kąsnelį, vadinasi, turi ir kibti.

Jeigu surengtumėme mini apklausėlę, greičiausiai padarytume išvadą, kad vidutinis, statistinis spiningautojas sezoną baigia paskutinėmis spalio dienomis. Tačiau ar tai rodo realią padėtį prie vandens telkinių? Nejaugi plėšrūnai paskelbia bado streiką ir visiškai ignoruoja meškeriotojų pastangas? Atsakymą galėtumėme išgirsti nebent iš pačių žvynuotųjų, tačiau niekas nenuners gilyn ir nepaklaus, kaip viskas yra iš tiesų. 

O jeigu toks stebuklas ir įvyktų, manau, išgirstumėme vienintelį komentarą: o, vyrukai, ne ten mūsų ieškote, ne ten. Taip, paskutinis rudens mėnuo tikrai kaprizingas ir dažnai netgi suradę tinkamą vietelę negalime būti užtikrinti sėkme, nes žuvys pasielgs taip, kaip joms patinka, ir niekas jų kaltinti negalės. Netgi po tokių pesimistiškų apmąstymų man net nekyla abejonių, važiuoti ar ne, nes norisi sau įrodyti, kad toje gelmėje gali suvilioti vieną kitą padorų priešininką, kai aplinkui girdi tik nemalonų vėjo dvelksmą...

 


Nieko naujo apie siūlomų skanėstų dydžius nepasakysiu: visi vasariniai žaidimai seniai baigėsi ir vienintelis vilties teikiantis dalykas – nemenko dydžio vilioklis. Tai paaiškinti tikrai lengva, nes atvėsęs vanduo priverčia plėšrūnus sotintis retesniais kąsniais. Sklandančios kalbos, kad rudenį lydekos plaukia prie krantų pasmaguriauti varlėmis, gal ir teisingas, bet dabar, darganotą lapkritį, vargu ar kokia žaliaodė dar ant kranto. Tai nujausdami plėšrūnai visiškai ignoruoja pakrantės ruožus ir persikrausto giliau. 

Tačiau nereikia manyti, kad gelmės tebus toli nuo kranto. Kartais visai netoli randama nemenka duobė, kurioje žuvys gali išsirikiuoti net keliais „aukštais“. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: tai ir už dambų esantys pagilėjimai, ir tvenkiniuose aptinkami stataus skardžio krantai. Kiek leidžia teigti mano sugauti laimikiai, didžiausią dalį sudaro būtent žuvys, užkibusios vos 10–15 metrų nuo pakrantės, su sąlyga, kad gylis siekė bent 3–4 metrus ir gilėjo staigiai. 

Aprašytos vietos kur kas rezultatyvesnės, jei nusėtos nuskendusiais rąstigaliais, prie kurių prisiglaudžia itin stambūs egzemplioriai. Mums iš to naudos maža – sunku manevruoti viliokliu, prarandami geriausi masalai. Pasirinkimo laisvė nedidelė, tačiau rizikuojantys paprastai džiaugiasi svariais laimikiais.

 


Jei kalbėtume apie pačius vandens telkinius, jų tipus, manau, ypač didelio skirtumo, kur bandysite laimę, nėra, bet verta įsidėmėti, kad tik aptikus tam tikrus plotus bus galima pasidžiaugti kibimu. Kitu atveju lieka kaltinti orą, slėgį ir kitus kartais įtakos neturinčius veiksnius. O tinkamas vietas reikia arba žinoti, arba susirasti. 

Paieškoms renkuosi tik mūsų upių tėvą Nemuną (dambų ruožus) arba nemažas vandens saugyklas (giliausius plotus netoli užtvankos). Ežeruose situacija paprastai būna kebloka, nes be echoloto aptikti žuvų būrių pasiseka tikrai nedažnai. Čia patikimesnis velkiavimas, tik sėdėti valtyje, kada oro temperatūra artima nuliui, malonumas menkas. Kitu atveju, t. y. žinant tikslias vietas, verta džigauti, pasirinktame ruože „iščiupinėti“ kiekvieno dugno plotelį.

Nė vienu metų laiku nesirenku masalo tipo taip, kaip vėlyvą rudenį. Visi mikroguminukai, sukriukės ir agresyvūs vobleriai nukeliauja į dėžės kamputį iki kito sezono. Dabar man visai užtenka silikoninių vilioklių ir vartiklių. Visada bandau įsivaizduoti, kaip vienas ar kitas masalas veiks po vandeniu. Pagalvokime, kaip turėtų atrodyti povandeninis pasaulis dabar...

 


Jokių žolių, jokios šilumos, tik nuskaidrėjęs vanduo ir įsiviešpatavusi ramybė. Vargu ar kokia agresyviai besisukanti blizgutė, margas kaip egzotiniuose kraštuose gyvenančios papūgos riperis sukels didelį aštriadančių susidomėjimą. Kas natūraliai atrodo, tas visuomet gali apgauti ir visko mačiusias žuvis. Pilkšvi atspalviai sudomina plėšrūnus visais metų laikais, nekalbant apie rudenį. 

Visgi nereikėtų pasikliauti vien šia magiška spalva: saulėtomis (ir tokių pasitaiko šiuo metu) dienomis sėkmę atneš ir „tepalo“ (su minimaliu kiekiu brokato), „purvinos“ geltonos ar oranžinės spalvos guminukai. Apniukusiu oru geresni pilkšvų, „arbatos su pipirais“, violetinių ar net mėlynų atspalvių masalai. Kiek pastebėjau, mūsų krašte lydekų žūklei kur kas dažniau naudojami riperiai negu tvisteriai. 

Kodėl taip yra, sunku pasakyti. Galbūt daugelį atbaido „kirmėlės“ išvaizda, nes ji labiau primena slieką negu žuvelę. Tačiau būtent šio vilioklio sukelti virpesiai kaip magnetas veikia ne tik rudeninius ešerius, sterkus, bet ir margašones. Tuo įsitikinau daugybę kartų ir kaip paskutinės vilties masalą renkuosi neišvaizdųjį tvisterį. Spalvos panašios kaip ir silikoninių žuvelių: pilka, perlinė, ruda, netgi juoda.

Klasikinėms, besivartančioms blizgėms esu dėkingas už gražius laimikius ir nepamirštamas kovas. Jos rudenį taip pat sulaukia ne tik mano, tačiau ir žuvų dėmesio. Šiuo metu dažniau naudoju platesnes, bet ne per daug lankstytas blizges, kad galėčiau jas traukti pačia padugne lėtu tempu. Iš užsirekomendavusių patariu turėti Jūrą, Jūratę, Štorlingą ir kitas, pasižyminčias panašiomis savybėmis.

 


Atšalus vandeniui visada stengiuosi, kad masalas žuvis viliotų palei pat dugną. Dabar vertėtų atsisakyti ir visų agresyvesnių žaidimų, greito ritės sukimo. Viskas vyksta lyg sulėtintame filme: vangus traukimas, ilgokos pauzės siekiant jausti kontaktą su dugnu ir žaibiška reakcija į kiekvieną įtartiną prisilietimą prie vilioklio. 

Kiek pastebėjau, gana didelę įtaką kibimui turi dažnas masalo sklendimas į dugną. Šią žuvų silpnybę verta deramai išnaudoti, tik, aišku, su sveiku protu. Visiškai netiks kitais metų laikais taikomas būdas, kai vilioklis 7–8 staigiais ritės pasukimais pakeliamas į vidurinius vandens sluoksnius ir paleidžiamas grimzti. Dabar reikia, kad vos kilstelėtas guminukas iškart gražiai vinguriuotų gilyn. 

Tai pasiekti nėra jau taip lengva. Iš dalies gali padėti minimalus galvakablio svoris, tačiau, kita vertus, masalą, sveriantį 5 gramus, nuskandinti į 5–6 metrų gelmę ne taip jau paprasta. Tenka ieškoti kompromisų. Kiek pastebėjau, šiek tiek lėčiau skęsta „plačiapilviai“ riperiai (neturintys įpjovų šalia uodegėlės), tad juos ir patariu išmėginti. Papildomai šie viliokliai imituoja nedidukus plakius ar karšiukus, taip dažnai aptinkamus didesniame gylyje.

 


Spiningaujant vartiklėmis retsykiais pasiteisina triukas, kai blizgė pritraukiama iki pat staigios dugno briaunos ir paleidžiama gražiai grimzti. Visgi tai įgyvendinti pasiseka retai: būtina žinoti konkrečią vietą, kitaip nieko doro iš to nebus.

Apie pavadėlio naudojimą, manau, negali būti ir kalbos. Visada, kai tik bandau tikslingai vilioti aštriadantes, jį nuolatos rišu prie valo. Nesvarbu, pavasaris ar ruduo. Paprasčiausiai gaila ir laimikio, ir masalo. Kitas dalykas – metalinės gijos kokybė. Vienu metu, o tai nutiko prieš gerą dešimtmetį, jų buvo privežta ne itin gerai pagamintų. 

Visus be išimties naujus pavadėlius tuomet patobulindavau: keisdavau spyneles atitinkančiomis mano keliamus reikalavimus. Svarbu, kad nebūtų pažeista vieta, kur tvirtinamas karabinas. Kitu atveju rimta lydeka jį nutraukdavo netgi pirmuoju smūgiu. Galimai sandėliuose dar yra užsilikusiu tokių pavadėlių...

 Nors rudenį pripažįstu tik margašonių gaudymą, tačiau visai nesupykstu, jeigu spiningą sulenkia ir vienas kitas stambokas ešerys. Šiaip jau nuo senų laikų žinoma, jog dryžuotieji rudens pabaigoje būna apsunkę nuo brandinamų ikrų ir nenoriai griebia didesnį kąsnį. Visgi praktika rodo, jog taip būna ne visuomet. Nors specialiai nemėginu jų vilioti mikromasalais, tačiau gana dažnai sugundau anaiptol ne „ešeriniais“ viliokliais. Net suvokti sunku, kaip 100 g kuprius sugeba pasimauti ant 9 cm tvisterio. O tai nutinka tikrai neretai... 

 


Dėl šios priežasties į žūklę beveik neimu smulkių masaliukų. Kartais netgi tyčia į dryžuotųjų mėgstamas vieteles (šalia rąstigalių, duobių pakraščio) pamėtėju nemenka masalą. Neretai vienas kitas stambokas grobuonis neatlaiko ir stveria įžūlų įsibrovėlį. Jokiu būdu nenoriu kategoriškai teigti, kad tik stambūs masalai atneša sėkmę medžiojant ešerius lapkritį. 

Gali būti, kad mažesnių dydžių viliokliai kur kas geresni, bet, kaip minėjau, šioje srityje neeksperimentuoju. Rudenį man mieliau pagauti vieną rimtesnę lydeką ir pakovoti su ja azartiškai. Kiekvieno teisė rinktis...

Kad ir kaip stengiamės, kad ir kaip traukiame savo geriausią masalą, bet ypač lapkritį neretai nesulaukiame jokio atsako iš povandeninio pasaulio. Ką tada daryti? Dažnas numoja ranka ir traukia namo. Visgi jei esame atvykę į tolimesnę vietą, nesinori taip greitai pasiduoti. Kaip pastebėjau, būtent kantrybė tomis dienomis būna raktas į sėkmę. 

Niekada negali nuspėti, kada pasireikš tas trumpas kibimo antplūdis. Jis gali būti ir ryte, ir vidurdienį ar net pavakare. Apsišarvavus kantrybe ir susikaupus (nemėtant bet kur ir bet kaip) viena kita lydeka tikrai įmanoma apgauti. Sakykim, vasarą, kai visiškai nekimba, imame ploninti valus ir mažinti vilioklius. 

 


Dabar patarčiau užsikabinti natūraliai atrodantį guminuką ir melžti vieną pasirinktą vietą netgi gerą valandą. Taip išžvalgomas kiekvienas pagilėjimas ir galiausiai lengvas kąsnelis grobuonei pakišamas palei pat nasrus. Neverta pamiršti ir sėkmės, anksčiau ar vėliau aplankančios kiekvieną žvejį.

Iš tikrųjų lapkritis yra vienas paslaptingiausių ir kaprizingiausių žvejybos mėnesių. Neaišku, sulauksi kibimo ar ne, nors oras ir gana geras. Vis dėlto mintys apie puikią kovą ir spindintį žuvies kūną, gulintį ant margaspalvių lapų krūvos, vyte veja prie vandens telkinių ir liepia kantriai bandyti plėšrūnų kantrybę.

Kiekvienas mūsų turime šansą pagauti paskutinę sezono aštriadantę ir įrodyti, kad gamtoje vyraujanti ramybė apgaulinga, jog prastą nuotaiką praskaidrina ne tik sugauta žuvis, bet ir įkvėptas šviežio oro gurkšnis...

Linkiu, kad paskutinė lydeka būtų ne tik sezono, bet galbūt net gyvenimo didžiausioji, dėl kurios tiek daug paaukota ir laiko paskirta.

Nerijus Rimkūnas