Kas jau kas, o lynas kaip reikiant moka meškeriotoją už nosies pavedžioti. Dažnam nervai neišlaiko – kelis kartus nesėkmingai pabandęs sugauti lyną, spjauna ir eina kitų žuvų vilioti. Ir išties nedaug meškeriotojų gali pasigirti sugavę padorų lyną. O prie „padoriųjų“ jau galima priskirti kilogramo svorio ir didesnį dumblo artoją. Sugauti 2–3 kg lyną yra didelė laimė, nors ichtiologai teigia, kad lynai užauga iki 7 kg svorio ir didesni. 

Kad dideli lynai – nedažnas meškeriotojų laimikis, byloja oficialus pasaulio rekordas – 4,46 kg lynas. Jį 1985 m. birželio 6 d. sužvejojo Dan Dellerfjer Ljungbyano ežere (Švedija). Šis rekordas laikosi iki šių dienų, nes IGFA taisyklės labai griežtos, todėl neretai atskirų šalių pagautos žuvys yra didesnės už pasaulines. 

Tarkim, mūsų kaimynai lenkai gali pasigirti sumušę šį rekordą jau kelis kartus. Remiantis Wiadomości Wędkarskie duomenimiss 2021 m. liepą Agnieszka Rosołowska sumeškeriojo 56 cm dydžio lyną, kuris svėrė 4,64 kg. 2025 m. gegužį Dominik Roguski Lenkijos rekordą pagerino – ištraukė 4,89 kg auksašonį. Rekordas laikėsi tik daugiau nei dvi savaites, mat tais pačiais metais gegužės 31 d. Kacper Grzelczak sužvejojo 4,96 kg lyną.

Pagal British Record Fish Committee (beje, britai savo žuvų rekordus fiksuoja labai priekabiai) Darren Ward 2001 m. suviliojo 6,89 kg (15 lb 3 oz) lyną. Gana įdomiai nutiko su John Earle 2011 m. pagautu lynu, kurį jis parodė savo nuotraukose. Mokslininkai patikino, jog ta žuvis galėjo būti panašaus dydžio, tačiau meškeriotojas nepanoro savo laimikio registruoti, kad apsaugotų vandens telkinį nuo kolegų antplūdžio. Tai buvo net 7,54 kg (16 lb 10 oz) svorio lynas!

 

Pasak mūsų ichtiologijos šviesulio J. Virbicko, Lietuvoje irgi yra pagautas 4,5 kg lynas, tačiau jis ištrauktas ne meškere. Kas keli metai žiniasklaidoje pasirodo straipsnių apie 4 kg ar vos didesnius mūsų šalyje sumeškeriotus lynus. Tačiau oficialus Lietuvos rekordas, kuris fiksuotas agentūros „Factum“, yra Jono Marčiukaičio 1991 m. Platelių ežere sužvejotas 3,90 kg svorio gražuolis. 

Gal pasirodys keista, tačiau šylant klimatui ir eutrofizuojantis mūsų ežerams, kasmet vis didėja tikimybė sugauti didesnių lynų. Tik teks pasisemti kantrybės, nes lynų augimo tempai priklauso nuo vandens telkinio maistingumo. Jei norite patykoti rekordinio lyno, ieškokite tokio ežeriuko, tvenkinio ar senvagės, kur sugautas 28–30 cm lynas būna ne vyresnis kaip 6–7 metų amžiaus. Vadinasi, tame vandens telkinyje lynai randa pakankamai maisto ir sparčiai auga. Kaip sugundyti tą iš pažiūros tingų, bet ant kabliuko nenusakomai užsispyrusį auksašonį? 

 


Viskas priklausys nuo jūsų sugebėjimų ir kantrybės, nes lynas, užtikęs masalu užmaskuotą kabliuką, nepuola, kaip koks išverstakis ešerys. Jis tykiai prisėlina, ilgokai spokso ir tik po to prisiliečia savo geltonomis lūpomis, tiksliau, įsiurbdamas vandenį pritraukia prie jų užtiktą skanėstą. Plūdė krustelėjo, niurktelėjo – ir mostas meškerykočiu. Tuščia! Vėl gerą pusvalandį teks laukti. Ir vėl viskas pasikartos. 

Taip galima iki begalybės tuščiai mosuoti. Mat gudrutis lynas, įtraukęs masalą, kaipmat jį išspjauna. Po to, kai pirmą kartą paragauja, gali net paplaukti į šoną, iš tolo paspoksoti į besirangantį slieką ar kukurūzų vėrinį, vėl priplaukti. Ir taip gali kartotis n kartų, o plūdės piruetai užtrukti keliolika minučių. 

Bet būna ir taip, kad pirmo užkirtimo šurmulio išgąsdintas, lynas, o dažnai ir visas jų būrelis nuplaukia ir daugiau negrįžta. Taigi skubėti tikrai nedera. Tik kelis kartus paragavęs, lynas galop masalą praryja ir plaukia į šoną, staigiai skandindamas plūdę. Dabar pats laikas užkirsti. 

Lynai pradeda kibti gana anksti pavasarį, tik reikia parinkti tokią vietą, kur tuo metu vanduo būna šilčiausias, – prie vakarinių krantų, nes ten saulė jį greičiausiai sušildo. Tik nesitikėkite užtikti ar skanėstais suvilioti lyną tenai, kur dugnas plikas, smėlėtas, nors vanduo bus pats šilčiausias. Kaip ir vasarą, lynai ėdesio ieško tarp vandens augalų.

  


Taigi reikia ieškoti vietų, kur dugnas nuklotas ragalapių ar plunksnalapių kilimu, yra kitos augmenijos liekanų. Ir nereikia, kaip dažnai daro karosininkai, grėbliu išrauti dugno augalų ir paruošti švarios aikštelės – tada į ją net garsiausių firmų jaukais bei vadovaudamiesi R. Kremkaus patarimais lynus vargiai greitai suvadinsite. 

Kad jaukas pradingęs augalų sąžalyne, nebaisu – lynai moka jį rasti ir tarp jų. Be to, prievilą galima taip paruošti, kad jis nusėstų ant augalų viršūnėlių. Pavasarinis jaukas turi būti smulkus ir lengvas, suklijuotas taip, kad gniūžtė subyrėtų atsitrenkusi į vandenį ir nutįstų šviesių drumzlių stulpelis iki pat dugno. Šaltame vandenyje žuvys ieško kaloringesnio ėdesio, tad būtina primaišyti musių lervų ar trūklių. 

Ant palaidynės kabliuko taip pat reikia pasmeigti puokštelę trūklių – jie tokiu metu laikomi labiausiai gundo lynus. Plūdės aukštį reikia nustatyti taip, kad masalas tik atsigultų ant augalų. Dėl tikrumo galima naudoti šoninį pavadėlį. Kadangi gaudoma nedideliame gylyje ir netoli kranto, dera stengtis viską daryti be didesnio šurmulio. 

 


Vasara – lynų žūklės metas, ypač po neršto, kada jie ima intensyviai maitintis ir būna neišrankūs. O šie tamsių vandenų gyventojai pratęsti savo giminės neskuba ir neršia vandeniui sušilus iki maudynių temperatūros – 19–20 laipsnių. Tuo metu vandens augalija jau būna suvešėjusi, ir lynai suplaukia į jos tankmes. Meškeriotojui tenka ne tik juos sugundyti gardžiu masalu, bet ir stengtis išvadinti iš povandeninių džiunglių į atviresnius vandenis. 

Žinoma, meškerę galima užmesti ir į akį tarp lūgnių ar lelijų lapų, bet kaip iš tenai ištraukti užkibusią žuvį, kuri kaipmat apvynios valą apie jų stiebus? Vienintelė išeitis – gaudyti labai plonu žalsvu pintu val. Bet ir tai ne visada gelbsti. 

Štai jūs kelias dienas stebėjote pasirinktą vietą. Viskas byloja, kad čia laikosi lynai: rytmečiais ir pavakariais iš dugno kyla burbuliukai, juda lūgnių lapai, galop saulėtą vidurdienį pamatėte po jų lapais snaudžiančius lynus. Geriausias žūklės metas – priešaušris ir valanda ar pusantros po saulėtekio bei vakarės sutemos. Medžių paūksmėje rytais jie ganosi kiek ilgiau. Tik tylią, apniukusią dieną, lietučiui dulkiant, lynai gali kibti ir vidurdienį.

  


Vasarą lynams reikia solidesnio jauko – stambaus slieko, kelių kukurūzų, didesnio duonos minklės rutuliuko. Jei turite laiko ir žūklavietė netoli, lynus galima pripratinti ir prie „fabrikinių“ masalų – lynams skirtų boilių. 

Vasaros naktys trumputės. Jei jau turite savo prijaukintą lynų vietelę, sutemoms leidžiantis neskubėkite vynioti meškerių – lynai labai gerai kimba naktį. Tik įsidėmėkite – temstant lynai priplaukia visai arti kranto, tad dalį jauko reikia netoliese išberti – ir jokio bildesio! 

Naktinei žūklei patogesnė lengvutė dugninė su maža plastikine šėryklėle, mat plūdė tamsoje sunku įžiūrėti, o kabinti šviečiančios neverta – nedideliame gylyje tas neįprastas švyturiukas ant vandens gali lynus bauginti. Kibimą pamatyti, tiksliau, pajusti, labai paprasta: neįtemptą valą prie ritės būgnelio reikia laikyti tarp pirštų, o pajutus lengvutį timptelėjimą, paleisti ir, kiek palaukus, pristabdžius slenkantį valą, užkirsti. Jaukai ir masalai tinka tie patys, kaip ir dieną, tik reikia rinktis stambesnius. 

 


Rudenėjant lynai palengva traukia link žiemaviečių – gilesnių vandens telkinio vietų, kur povandeninis šlaitas palengva leidžiasi iki 2–3 m ir baigiasi dugno žolių kilimas. Beje, rudenį dažniausiai sugaunami patys stambiausi lynai, tik, kaip ir pavasarį, reikia naudoti mažesnius masalus – atsiganę per vasarą, veikiami žemėjančios temperatūros, jie ne taip noriai ima didesnius kąsnius. Pagrindiniai masalai – sliekai, uodų trūkliai, musių lervos, kukurūzai, žirniai, duonos minklės rutuliukai. 

Jauką geriau naudoti tokį, prie kokio lynai yra įpratę, – kokį dažniausiai naudoja vietiniai žvejai. Nesunku jo ir pačiam pasigaminti iš maltų džiūvėsėlių, kukurūzų košės, avižinių dribsnių, virtų bulvių, perlinių kruopų. 

Pavasarį ir vasarą jauko gniužulai turi būti lengvai subyrantys, o rudenį galima juos ir tvirčiau suklijuoti, bet tik tada, jei dugnas yra gana kietas, jį užklojęs plonas dumblo sluoksnis. Taip pat patartina primaišyti ir „mėsinių“ priedų – sliekų, jų gabaliukų, trūklių, musių lervų. Vietoje virtų bulvių galima naudoti pirktinius bulvių miltus be prieskonių.

Rimantas Arminas