Kėdainių krašto gamta neapdovanojo nei vaizdingomis aukštumomis, nei mėlynakiais ežerais. Vienintelis Nevėžis, Maironio apdainuotas, vingiuodamas per Vidurio Lietuvos lygumą amžių išgraužtu taku, „kaip juosta juosia žaliąsias pievas”, pagyvina gamtovaizdį. Neskubėdamas, kai kur net sugrįždamas, pavasariais plačiai ištvindamas, palengva jis gena savo tamsius vandenis į Nemuną. Taip pat lėtai su jo vandenimis susitinka Dotnuvėlės, Šušvės, Obelies, Barupės vandenys. Štai beveik visi meškeriotojo dėmesio verti vandenys. Tiksliau – buvę vandenys, nes tame lygumų krašte išsiliejo net dvidešimt devyni įvairaus dydžio tvenkiniai.
Net aistringiausi krašto žuvautojai dabar nesibaladojo po „svetimus vandenis” ieškodami, kur įmerkti meškerę. Atvirkščiai – aplinkinių rajonų meškerės broliai noriai perka leidimus, kad galėtų pažūklauti Kėdainių tvenkiniuose, kurie, reikėtų pabrėžti, yra pakankamai žuvingi. Ypač pamėgę agurkų krašto tvenkinius plūdininkai ir dugninių gerbėjai, nes ramiuose, patogiai privažiuojamuose tvenkiniuose gausu karpinių žuvų: kuojų, karšių, karosų, lynų ir kitų taikiųjų žuvų.
Bublių tvenkinys, išsiliejęs šalia naujos automagistralės „Via Baltica”, bene labiausiai lankomas „svetimšalių”: jonaviečių, kauniečių, ukmergiečių, panevėžiečių. Kaip, beje, ir žemiau esantis Juodkiškių tvenkinys.

Išpopuliarėti jiems padėjo ir tai, kad čia dažnai vyksta įvairaus rango žūklės varžybos, sukviečiančios meškerės meistrus iš visos Lietuvos. Mat kad ir kokios nepalankios būtų oro sąlygos, sumanus žuvautojas neliks „su nuliu”: jei nekibs karšiai, gali išgelbėti kuojos, jei ir tos suks nosį nuo garsiausių firmų jaukų, padės visad alkanos aukšlės arba, blogiausiu atveju, net mėlynakiai pūgžliai. O jei meškeriotojas įtiks žuvytėms, laimikis gali sverti gana solidžiai – dešimtis kilogramų.
Kadangi viename rašinyje pasakoti apie visus vandens telkinius užims daug vietos, apsiribosiu tik vienu, taigi pradžioje šiek tiek „sausos“ informacijos apie Bublių tvenkinį.
Bublių tvenkinys įrengtas 1980 m., užtvenkus Obelies upę apie 10 km nuo jos žiočių. Tais pačiais metais užtvankoje buvo įrengta pirmoji Lietuvoje automatinė sifoninė vandens pralaida su debito reguliatoriumi.
Tvenkinio plotas siekia 150,1 ha, vandens tūris – apie 6,4 mln. m³. Didžiausias gylis – 13,2 m, vidutinis – 4,2 m, o kranto linijos ilgis – 23,2 km. Į tvenkinį įteka Lankesa, Aukupėnas, Aukupė, Gegužinė, Piltyna ir Malčius, o vandens lygis reguliuojamas užtvanka. Nuo 2003 m. prie užtvankos veikia mažoji hidroelektrinė.

Kaip jau minėjau, Bublių tvenkinys išsiliejęs Obelies upelės slėnyje, į kurį aukštupyje įteka laukais atvingiavusi Lankesa. Tad vietomis, kur upelės vaga buvo išgraužusi gilesnę vagą, o krantas aukštesnis, gelmė prasideda stačiai nuo kranto. Tai pasakytina apie vakarinį tvenkinio krantą. Tačiau net ir tose vietose ne bedugnė – 4–5 metrų gylis. Melioratoriai, formuodami tvenkinio dugną, pasistengė, kad jis būtų kiek įmanoma lygesnis, jame neliktų kliuvinių. Tik prie minėtų stačių šlaitų yra likęs vienas kitas kelmas ar bebrų nuverstas stuobrys.
Taigi meškeriotojui nereikia ilgai gylmačiu čiupinėti dugno, kad rastų tinkamą vietelę jaukui išberti. O norintys sugundyti didesnius karšius ar karpius dugninėmis stengiasi užčiuopti senos upelio vagos šlaitus. Beje, tenai mėgsta tūnoti sterkai, lydekos, didieji kupriai. Dėl tokio dugno reljefo ir patogaus kranto šį tvenkinį ir pamėgo varžybų rengėjai bei dalyviai. Ypač patogus rytinis krantas, kuriuo dar ir kelias į Aristavą driekiasi. Miestelyje yra parduotuvės, kavinė, o prie kelio į Panevėžį ir degalinė.
Vakarinis krantas taip pat lengvai pasiekiamas, nes juo vingiuoja visais metų laikais pravažiuojamas kelias. Susiorientuoti nesunku – atvykus jau minėtu Via Baltica keliu iki užtvankos galima pasirinkti vieną ar kitą krantą.

Gal vienintelis šio tvenkinio trūkumas – abipus besidriekiantys dirbami laukai ir prie kranto ne visur gali privažiuoti. Juolab per ūkininko lauką. Tačiau susitarus su žemės šeimininku ir šią kliūtį galima įveikti, palapinę tvenkinio apsauginėje zonoje pasistatyti, šviežių agurkų ar pomidorų nusipirkti, nes dažnas ūkininkas turi įsirengęs didžiulius šiltnamius. Nepuošia jo krantų ir miškai – pakrantėmis auga juodalksniai, gluosniai tik vietomis sudaro didesnius guotus. Jų daugiau aukštutinėje tvenkinio dalyje.
„O kas vandenyje?”, – nekantriai paklaus žvejys, besiruošiantis savaitgalį praleisti su meškere rankose. Vandenyje visko į valias, tik mokėk įtikti jo gyventojams. Labiausiai žuvautojus vilioja Bublių karšiai, nes jų čia tiršta. Per savo gausumą auksašoniams jau stinga natūralaus maisto, tad noriai renkasi prie meškeriotojų išbertų jaukų, labai nesirinkdami nei firmų, nei kvapų. Tinka jiems lietuviški karšiniai prievilai, nenusisuka ir nuo šutintų kviečių, žirnių, perlinių kruopų, sumaišytų su granuliuotais jaukais. Žodžiu, neišrankūs.

Tik prievilo gniužulus reikia suspausti taip, kad trupiniai nepasklistų vandens paviršiuje – užpuls aukšlės ir karšiams atiteks tik plikas kabliukas. Universaliausias įrankis – 7–8 m ilgio paprasta plūdinė su 0,12 mm pagrindiniu valu, šiek tiek plonesniu pavadėliu, prie kurio 12–10 numerio kabliukas.
Jei ant jo kabinamos musės vikšrų ir trūklių puokštelės, imami patys ploniausi raudoni ar pilkšvi kabliukai ilgėlesniais koteliais, jei kviečiai ar žirniai – šiek tiek didesni trumpakočiai, bet labai aštrūs ir ploni, nes pakirtimo metu jie turi praslinkti grūdo minkštimu, įveikti luobelės pasipriešinimą ir tik tada įsmigti į plačiašonio gomurį ar lūpą.
Plūdė tipiška karšinė ilgesne antena, 2–3 gramų keliamosios galios. Jei nėra vėjo, gali būti dar mažesnė.
Galima, žinoma, gaudyti ir bolonine 5–7 m ilgio palaidyne su fiksuota plūde arba angliška palaidyne, tačiau tik tais atvejais, kada karšiai pasitraukia nuo kranto ir rausiasi tvenkinio viduryje. O šiaip nėra prasmės apsunkinti sau gyvenimo mojuojant ilga meškere.

Dažnai jaukinant (per varžybas, pavyzdžiui) plačiašoniai pakyla aukščiau nuo dugno ir pasitinka krentantį masalą kartais per pusmetrį nuo jo. Tai nesunku nustatyti stebint masalo skendimą – plūdė nesminga, o gulasi ant šono arba stojasi.
Panašiai ji elgiasi ir aukšlei sugriebus masalą, tačiau pastarosios ją ima trūkčioti, traukti į šoną, o karšiai tokių išdaigų nekrečia. Net ir gerai jiems kimbant pravartu kartais pakeisti masalą – vietoj jau minėto „sumuštinio” užkabinti stambesnį kviečio grūdą, žirnį ar kruopą – tikrai pavyks sugundyti ir stambesnį karšį, ypač jei su jauko porcija pamėtysime ir kviečių.
Vangiai jiems kimbant apetitą dažnai sužadina prie grūdo prikabinta musės lerva. Pastaruoju metu meškeriotojai vis dažniau masalui ir jaukui naudoja kukurūzus. Žuvys prie jų priprato ir noriai rankioja. Paprastai grūdus sugriebia stambesnės žuvys. Įdomi žūklė plūdine ir naktį su švyturėliu ant antenos, juolab kad tada užkimba bene didžiausi plačiašoniai.
Bus daugiau.
Ričardas Adamonis





































































