Dugninių mėgėjai Bublių tvenkinyje taip pat nenusivils, tačiau jų laimikiai bus menkesni nei plūdininkų – tuo ne kartą įsitikinau. Tačiau yra ir vienas privalumas – dugninėmis sugaunami didesni karšiai. Jos gali būti su šėryklėlėmis ir be jų. Pirmosios efektyvesnės, tik reikia gerai įvaldyti metimo techniką, kad šėryklėlė visada gultų toje pačioje vietoje. 

Galima pasinaudoti ir garsiojo vokiečių meškeriotojo R. Kremkaus patirtimi – gaudydamas karšius dugninėmis jis jauką toli nuo kranto nusviedžia kietu spiningu, prie valo pririšęs gana didelę šėryklą ir trūktelėjimais iš jos išberdamas prievilą. Nustačius ir užfiksavus vienodus atstumus ant spiningo ir dugninių galima net naktį tiksliai numesti masalą tenai, kur guli jaukas.

Karšiams atsargiai kimbant kartais pagelbsti kukurūzai ar kukuliai, suverti ant plauko. Pavasarį ir rudenėjant Bublių šios žuvys, kaip ir jų giminaičiai kituose vandenyse, noriau ima naktinį slieką ar dirvinių sliekų gumulą. Kadangi žūklavietėn prie jauko suplaukia įvairių „kalibrų” plačiašoniai, sugautą laimikį reikia laikyti erdvioje skiaurėje ir po žūklės išrūšiuoti, 

žinoma, jei nepaleidžiate visų žuvų: didesnes – kepsniams, o mažesnes – atgalios į vandenį.

 


Nusibodo su karšiais galynėtis? Palikite juos ramybėje – pakelkite per 10–15 cm nuo dugno masalą, švystelėkite saują gerai iššutintų kviečių, ant kabliuko pasmeikite patį stambiausią, per vidurį iškilusį kvietį, pakelkite aukščiau svarelius ir užmeskite. Nespės plūdė nė kaip reikiant atsistoti, kaip staigiai pradings po vandeniu. 

Mostas aukštyn, ir jaučiate, kaip tenai, gelmėje, nenori pasiduoti stambi žuvis. Palengva palengva keliate į viršų, ir štai vandens paviršius suverpetavo, sublizgo sidabru žuvies šonas, šmėkštelėjo raudonas pelekas ir į graibštą, vartydamasi nuo šono ant šono, įšliaužė stambi storasprandė kuoja. 

Žuvis nukeliavo į skiaurę, ant kabliuko naujas kviečio grūdas, likusieji saujoje į vandenį, mostas meškere ir vėl, nespėjusi kaip reikiant atsistoti, plūdė pradingsta staigiai, be jokių piruetų – antroji kuoja keliauja į graibštą. Paskui trečia, ketvirta, dešimta. Ir visos ne kokios sprindinės kuojūkštės, bet įmitusios raudonakės. Nors jos noriai griebia musės vikšrus su trūkliais, bet grūdais susigundo pačios stambiausios. 

 


Ir nebūtinai kviečio – tinka kukurūzai, žirniai, blyno gabaliukai, batono, duonos minklė. Grūdai patogesni, nes kiekvieną kartą kabinant ant kabliuko keliolika jų numetama ant plūdės, tad kuojos nuolat sukinėjasi toje vietoje, laukdamos skęstančių grūdų. Nenustebkite, jei eilinį kartą pakirtę pajusite ne panišką sidabrašonės blaškymąsi, bet solidžius timptelėjimus – tai stambus karšis susigundė grūdais ir vikriau už kuojas vieną jų sugriebė, deja, su kabliuku…

Nepatinka su karšiais, kuojomis kovoti, imkite į rankas spiningą, tik juo patogiau gaudyti iš valtelės, nes lietingą vasarą tvenkinyje vanduo būna gerokai pakilęs ir apsėmęs pakrantės viksvynus, švendrynus, kuriuose nuo aštriadančių lydekų ir besočių kuprių slapstosi tuntai mailiaus. Tikriausiai ne kartą prie jaukinvietės ešeriai per rytmetį buvo sukėlę šurmulį žolynuose – būriu atakuodami paniškai sprunkančias žuvytes. 

Bet štai juos išprašyti iš tenai nėra lengva, ypač nuo kranto. Kur kas lengviau tai padaryti iš valtelės, tyliai plaukiant pakraščiu, galima išilgai kranto, prie pat žolių, patraukti nedidelę sidabraspalvę sukriukę ar perlamutro blizgučiais pagražintą tvisteriuką, riperiuką. Jei pataikėte tai padaryti per patį jų puotos įkarštį, ne vieną dryžuotį sugundysite. 

 


Galima ir lėtai skęstančiu jauku primasinti mailiuką į žolių pakraštį – jo sukeltos bangelės išvilios ir ešerius – bus lengviau jiems pamėtyti masalą. Kadangi vanduo tvenkinyje ne itin skaidrus, geriau naudoti šviesesnių tonų minkštuosius masaliukus. Ir nebūtinai ant džigo – tinka ir keli ant trumpų pavadėlių, apačioje prikabinus nedidelį svarelį.

Jei jau į vandenį nuleidote valtelę ir iki soties prisižaidėte su ešeriais, paplaukite arčiau buvusios upelių vagos ir dreifuodami padžiginkite didesniais šviesiais tvisteriais ar riperiais prie dugno – galite sugundyti stambų sterką, lydeką ar apsamanojusį kuprių. Jei jie nenorės dirbtinių žuvelių, pasigavę kelias aukšles pabandykite gyva žuvele suvilioti su „paternoster” sistema, kaip ir džiginant, pakilnojant prie dugno.

Na, išmėginote visus karšių, kuojų, lydekų ir ešerių gundymo būdus, o skiaurėje vos keli neūžaugos karšiukai, kuojūkštės teškenasi – nekibo. Būna tokių dienų ir Bublių tvenkinyje. Nenusiminkite, dar yra būdas nuo katino atsiginti ir šeimininkės patyčių bei įtarimų išvengti – gaudykite aukšles. Galite tą pačią ar šiek tiek trumpesne meškere, pakeitę valą su lengvesne plūdele, stoti dvikovon su šiomis vikriomis ir ėdriomis žuvelėmis. 

 


Sauja palaidesnio jauko, ir jau teškenasi paviršiuje aukšlės. Nespėjote nė tvirčiau į rankas meškerykočio paimti, kai plūdė „nuvažiavo” į šoną ir pranyko po vandeniu. Štai ir pirmoji sidabrašonė virpa ant kabliuko. Ir ne kokia tenai džiūsnelė, o solidi, storasprandė, riebi kaip norvegiška silkė Bublių aukšlė. 

Paimi į rankas ir įtariai apžiūri: nejaugi tai išties aukšlė – labiau į seliavą ar strepetį panaši. Bet tai tikrai aukšlė, Bublių aukšlė, užauganti, kaip, beje, ir Juodkiškių tvenkinyje, iki 20–22 cm. O jau riebumas, žuvienos švelnumas – pirštus apsilaižysi. Juk ne veltui daugelis Ukmergės, Jonavos meškeriotojų važiuoja į Bublių tvenkinį vien šių žvynuotųjų gaudyti. 

Keli pažįstami ukmergiškiai žūklautojai specialiai atvažiuoja jų žvejoti, kad pasidarytų gardžių aukšlinių konservų, nes, anot jų, žmonos jokių kitų žuvų nepripažįsta. Karšto rūkymo jos net išpuikusiam gurmanui yra delikatesas. Kiek aukšlių galima sugauti? 

Viskas priklauso nuo meškeriotojo įgūdžių ir pasiruošimo – jaukais suviliojus jas žūklavietėn galima be perstojo traukti iš vandens. Geriausias masalas – musės vikšrai. Tik ant kabliuko mazgelio verta užlašinti klijų ar užmauti kembriko žiedelį, kad traukiamai aukšlei besipurtant musės lerva nekoptų ant valo. Taip pat reikia nuolat reaguoti į aukšlių būrio maitinimosi aukštį ir reguliuoti nuleidimą, nes jos dažnai paskui skęstantį prievilą nusileidžia prie dugno. 

 


O pagauti aukšlių išties galima daug – antai buvęs respublikos čempionas kėdainietis Valerijus Kuzminychas per tris varžybų valandas pajėgdavo šių žuvelių pritraukti 4–5 kg ir daugiau. Nors aukšlės ne lašišos ar upėtakiai ir šeimininkės skersai iš pradžių į jas žiūrės, nepatingėkite paruošti jų ir pasiūlyti išrankiai antrajai pusei – paragavusi ji tik Bublių aukšlių ir norės...

Yra tvenkinyje įlankėlių, kurių dugne rausiasi lynai, o po vandenžolėmis čepsi karosai – jei pavyks tokias vieteles užtikti, dar ne vieną jaudinančią akimirką patirsite. Nenustebkite, jei ištrauksite plačiaburnį šapalą – jų taip pat yra tvenkinyje, ypač upelių žiotyse ir žemiau užtvankos. Nors žiemą žūklė ne tokia vaisinga, bet pajaukinus galima pasidžiaugti gražiais karšiais, kuojomis, spininginį masalą neretai sugriebia lydekai, sterkai. 

Reikėtų priminti, kad Bublių tvenkinys yra išnuomotas Kėdainių rajono medžiotojų ir žvejų draugijai, todėl meškeriojimui jame reikalingas atskiras leidimas. Jį galima įsigyti ALIS sistemoje arba Perlo terminaluose. Tik nesupainiokite šio telkinio su to paties pavadinimo Bublių tvenkiniu Kaišiadorių rajone, kuriame galioja respublikinis žvejo mėgėjo leidimas.

Ričardas Adamonis