Buvo laikai, kada apie naktinę žūklę galėjai tik svajoti – ilgus metus tarybiniai įstatymai draudė meškerioti naktį. Tokia buvo tvarka: „Žūkliauti leidžiama tik dieną – nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo”. O taip norėdavosi ilgėliau pasėdėti prie upės su meškere rankoje. Ir sėdėdavome ausis ištempę, kad laiku spėtume pradingti pakrantės krūmuose...

Populiariausia buvo naktinė žiobrių žvejyba dugninėmis su skambučiais. Užmesdavome po 3–4 dugnines kadagio meškerykočiais, šaukšte išlietu svareliu valo gale, dviem pavadėliais aukščiau jo ir jokių ričių – gijos atsargos būdavo ant meškerykočio lanktelio. Prie viršūnėlių prikabindavome skambaliukus – jų buvo galima nusipirkti. Masalas – paprasti dirviniai sliekai. Jokių žibintų, lauželių – viskas tamsoje, apgraibomis. Sėdi ir klausaisi, kaip tarpusavyje lenktyniaudamos suokia skardžiabalsės lakštingalos, šneka per rėvos akmenis risdamasis vanduo, tekšteli iššokusi žuvis. Akys palengva merkiasi, galva linksta... 

Staiga sutilindžiuoja skambaliukas, paskui antras, trečias – snaudulio nė padujų! Kai užplaukdavo žiobrių tuntas, dažnai suskambėdavo kelių dugninių varpeliai – tokie tankūs būdavo žiobrių pulkai. Seni Šventosios ir Neries žvejai sakydavo, kad žiobriams pasirodžius pabaruose net irklas tarp žuvų įbestas stovėdavo. 

Dabar tokių absurdiškų draudimų nėra. Meškeriotojas gali ramiai gaudyti žuvis ir dieną, ir naktį, suprantama, leistinais būdais ir įrankiais. Ir naktinei žūklei skirtų įrankių, visokiausių priedų į valias – rinkis pagal savo įgeidžius ir piniginę. 

 


Kita vertus, ir šiais laikais mėgėjų žvejybos taisyklės nuolat tobulinamos, atsiranda vis naujų draudimų, naktinė žūklė ir vėl labiau ribojama, ypač upėse lašišažuvių migracijos laikotarpiu, kas, deja, plūdininkams ir dugnininkams dažniausiai ne į naudą. Tačiau su anais senais laikais to lyginti negalėtume...

Kodėl naktį, ar nepakanka dienos? Kai kam tikrai dienos neužtenka – darbais apsikrovę. O taip norisi užmesti meškerę, pamatyti beneriančią plūdę, pajusti ant valo besitampančios žuvies pasipriešinimą. Kada žvynuotoji jau graibšte ar ant kranto, meškeriotojiškos aistros indikatorius staiga nukrenta iki nulio – pasigrožėjai, įdomumo dėlei pasvėrei, įamžinai, ir viskas. Dar gali ir šeimyną pradžiuginti, jei ryšiesi su žuvimi kulinarinius eksperimentus daryti. Bet tai jau kitos aistros sritis... 

Taigi svarbiausia – suvilioti, susikauti, nugalėti. O paskui ir atgalios į vandenį galima paleisti, ką daug žvejų ir daro.

 


Naktinė žūklė patraukli dar ir tuo, kad sutemoms užslinkus žuvys praranda savo dieninį budrumą, nes pakrantėse nutyla žmonių šurmulys ir žvynuotosios drąsiau plaukia prie krantų, kur mažesniame gylyje randa daugiau maisto. Užtenka tik žvilgtelėti į karšių mitybinę migraciją per parą, kad įsitikintum, jog sutemose juos sugundyti daug lengviau nei dieną – naktį plačiašoniai atplaukia net prie lieptų, kur dieną taškėsi vaikai, švartavosi valtys, buvo plaunami indai.

Naktį man labiausiai patinka meškerioti paprasta 6–7 m ilgio plūdine. Kodėl renkuosi būtent tokią įrangą? Ja masalą kiekvieną kartą užmeti į tą pačią vietą net nežiūrėdamas. Taigi jei jaukas išbertas, kaip sakoma, ant plūdės, masalas nusileis tenai, kur sukinėjasi žuvys.

Tamsoje storesnis valas ne itin baugina žuvis, tad pagrindinė gija – 0,14–0,15 mm. Ji patikimesnė, jei užkibs stambus laimikis – meškerė juk be ritės ir žuvies pasipriešinimą amortizuoja tik linkstantis meškerykotis ir valas. Pavadėlis, žinoma, šiek tiek plonesnis. Jei nėra vėjo ir srovės, naudoju kiek galima mažesnės keliamosios galios plūdę pailgu korpusu su keičiamomis antenomis. Reikia rinktis tokias, kurių antenų skersmuo atitinka švyturėlio storį – lengviau bus keisti.

 


Svarelius dera išdėstyti vienoje vietoje suglausta grandinėle, o ne tarpais – rečiau painiosis gija. Kabliukus verčiau rišti su ilgesniais koteliais – lengviau sugraibomi. O ir žuvį tokie geriau laiko, patikimesni pakertant.

Žūklavietę reikia pasirinkti su šviesa ir iš jos pašalinti viską, kas gali kliudyti naktinei žvejybai. Kadangi žvejosime meškere be ritės, visą papildomą įrangą reikia išsidėstyti taip, kad ji būtų ne tik lengvai pasiekiama – kiekvienas meškeriotojas turi savus įpročius ir jų keisti tikrai nereikia – juk žvejosi tarsi užrištomis akimis. Na, gal ne visai taip, bet regėjimo laukas bus gerokai sumažėjęs.

Jauką derėtų paruošti iš vakaro – prievilo pakuočių čežėjimas, elektrinės maišyklės burzgimas, sietų bilsnojimas į kibiro kraštus – visa tai toli aidu sklis ramią naktį ir nubaidys atsargesnes žuvis. O ir pats jaukas, iki pradedant meškerioti, išbrinks, jo dalelės pilnai sugers jūsų naudotus atraktantus.

Geriausia vieta upėje ar kanale, jei per meškerykočio ilgį gelmė ne mažesnė kaip 2 metrai. „Iščiupinėti” dugną gylmačiu ir nustatyti plūdės padėtį reikia irgi su šviesa. Tokį būdą galima bus panaudoti tuo atveju, jeigu neturite arba pamiršote deeper echolotą. 

 


Jei vandens telkinys žinomas, naktinei žūklei verčiau rinktis ruožus, kuriuose gaudyta dieną: pripratusios čia rasti maisto, žuvys atplauks ir naktį. Kad čia žvejota nesunku suprasti: vienur pakrantėse net takai nepraminti, o kitur – iki pat vandens plynos aikštelės ištryptos. Kai kur vis dar rasi tuščių jauko pakelių – buvusios sėkmingos ar nesėkmingos žūklės pėdsakų. Gamta – visų mūsų namai. Bet tokius meškeriotojus „iš namų“ reikėtų išvyti. Taip pagalvoji ir pats jų paliktas šiukšles surenki.

Žūklės pradžioje dera įmesti keletą didelių jauko gniužulų, o vėliau vis pamėtėti mažomis dozėmis. Masalas ant kabliuko turi būti prie pat dugno, bet negulėti ant jo ar vilktis; jei meškeriojama upėje – naktį sunku pastebėti, ar žuvis sugriebė, ar už dugno užkliuvo. 

Be abejo, reikia pasiimti ir žibintą, nes be jo, kad ir koks įgudęs būtum, sunku. Jau minėtais draudimo laikais buvau įpratęs viską daryti tamsoje ir gana neblogai. Geriau pasiimti akumuliatorinį su matine šviesa – nors blyksniai ir ne itin baugina žvynuotąsias, tačiau tokia šviesa ne taip rėžia akis. Atvirkščiai, masina žuvis: tviekskite ilgėliau į vieną vietą ir įsitikinsite – pradžioje pasirodo smulkmė, o vėliau atplaukia ir didesnės žuvys. 

 


Mėnesėtą pilnaties naktį kelis kartus bandžiau gaudyti mėnulio take ant vandens. Nežinau, ar mėnulio šviesa, ar kiti faktoriai lėmė, bet kibimų buvo daugiau. Beje, pilnaties pradžioje itin aktyvūs būna didieji karšiai ir nebūtinai mėnulio take, tik reikia kelias dienas prieš tai pajaukinti. Kibti jie pradeda prieš vidurnaktį ir masalus ragauja iki saulėtekio. Saulei patekėjus didžiosios lopetos pradeda tradicinę rytmetinę mankštą vandens paviršiuje ir nustoja kibti. Bet tada verta pasigrožėti besivartančiais karšiais – vaizdas tikrai nuostabus.

Tačiau taip nutinka vasarą, rugsėjo pradžioje. O vėlyvesnį rudenį plačiašonių maitinimosi grafikas kitoks – aktyviausi jie pirmosiomis sutemų valandomis iki persiverčiant parai į kitą kalendoriaus pusę. Trumpas alkio protrūkis neretai būna ir valanda ar dvi iki brėkštant, taip pat ir tuo metu, kai nežinai – tamsa dar galutinai neišsisklaidė ar jau rytas darganas prasidėjo...

Įdomu naktį žvejoti ilga sudurtine meškere, ypač Skirvytėje nuo betonuotos krantinės, Nemuno žemupyje nuo dambų. Jei srovė stipri, tenka naudoti 20–25 g ir didesnės keliamosios galios diskines plūdes su švyturėliais ant antenų, slankiojantį svarelį.

  


Naktinė žūklė beveik niekuo nesiskiria nuo dieninės, vis dėlto kur kas įdomesnė, nes sutemus arčiau kranto atplaukia didesni karšiai, plakiai, šapalai. Pastarieji lengviau sugundomi gružlių mailiumi, o vasaros pabaigoje – ir nedideliais šlyžiais ant vienšakio kabliuko, įsmeigto į uodegos strampą. Jų nesunkiai galima prigaudyti mažaakiu graibštu, kojomis seklumose vartant dugno akmenėlius, šukuojant žoles, bet tik tenai, kur dugnas kietesnis, nėra dumblo sluoksnio.

Sudurtine meškere naktį galima žūklauti ir be plūdės, paguldžius slankiojantį svarelį ant dugno – valas visada bus įtemptas ir kibimai labai gerai jaučiami ranka, o guminis amortizatorius sušvelnins gijos pasipriešinimą. Beje, žvejojant su plūde taip pat jaučiamas stipresnis žuvies timptelėjimas.

Upėse naktį galima žūklauti iš dviem tvirtais inkarais pasroviui sustabdytos valties palaidine be plūdės: užmetus pasroviui tereikia meškerykotį laikyti rankoje – kibimą ir be signalizatoriaus pajusite. Jaukas, sudrėbtas į tinklelį, nuleidžiamas ant dugno ir retsykiais pakilnojamas – jo srautas dažnai suvadina žuvis net prie valties. Tai labai senas masinimo būdas, kurį šiais laikais naudoja retas kuris meškeriotojas. Tik reikia joje sėdėti labai tyliai, kad nebarkštelėtum – barkštelėjimai vandenyje toli sklinda ir nubaido žuvis. Bet tai jūs jau žinote...

Ričardas Adamonis