Pailgi, kartais ištęsti iki lazdelės formos vobleriai mūsų šalyje vis labiau populiarėja. Ne paslaptis, jog tam įtakos turėjo ir tvičingo atsiradimas. Jei seniau tokie „pagaliukai“ sudarydavo kuklią spiningautojo krepšelio dalį, tai dabar santykis gerokai pakito pastarųjų naudai. Puikios darbinės savybės minnow tipo voblerius kai kuriose situacijose padarė vienvaldžiais lyderiais. Visgi patys populiariausi ko gero yra nuo 7 cm dydžio modeliai, kurie daugiausiai skirti lydekų, salačių, sterkų ir stambesnių ešerių žūklei. O kaip tie mažyliai, telpantys po kelis į degtukų dėžutę?..
Iš tiesų, jei atėjęs į parduotuvę spiningautojas nori susipirkti nedidukų vobleriukų, beveik visais atvejais renkasi kresną kūną turinčius crank modelius. Ir tai daugeliu atvejų pateisinama: agresyvus darbas, geros kastinginės savybės ir universalumas praverčia beveik visur ir visada.
Visgi maži pailgi vobleriai kai kuriais atvejais „nurašomi“ visai be reikalo. Mano manymu, turbūt labiausiai atbaido itin mažas vilioklio svoris. Bent kiek toliau užmesti tokį vos poros gramų masalą, ne paslaptis, galima tik su itin menko testo spiningėliu. Geriau liaunesniu, bet šįsyk mums toks netiks. O kodėl – skaitykite ir suprasite.
Kitas dalykas – neišraiškingi daugumos smulkių minnow judesiai. Prisegus prie valo „kranką“, visuomet jauti, kaip tankiai virpa spiningo viršūnė. Tuo tarpu su „pagaliukais“ tikrai nepakaks paprasčiausio meti ir trauki principo. Vobleris arba vos vos virpės, arba plauks kaip nuo medžio nulaužta šakelė. Bet kada toks vilioklis atsiduria tinkamose rankose, jis tampa kuo tikriausiu mailiuku, visais metų laikais ypač pageidaujamu įvairiausių plėšrūnų.

Prieš pradedant pažintį su mažyliais, derėtų paminėti, jog kalbėsiu apie masalus iki 5 cm ilgio. Jie, mano supratimu, tikrai telpa į žodžio „maži“ reikšmę. Apie didesnius modelius straipsnių prirašyta tikrai nemažai, o štai pastarieji masalai liko kiek ir primiršti. Didesnio mano susidomėjimo, tokie vobleriukai susilaukė, kada pradėjau žvejoti ultralight spiningu.
Pasikonsultavęs su labiau išprususiais šiuo klausimu už mane, ėmiau eksperimentuoti ir rezultatu likau patenkintas. Taigi kokios mažųjų minnow voblerių panaudojimo galimybės? Tikrai labai plačios. Turbūt galima sakyti, jog praktiškai bet kurią plėšrūnę galima sugundyti šio tipo viliokliais (pirmoji mano klaida – manymas, jog pagauti galima tik ešerius ir lydekaites).
Kad straipsnis nebūtų „sausas“, vien tik iš teorinės pusės, jį bandysiu aprašyti, remdamasis konkrečiais pavyzdžiais ir jų pritaikymu. Kalbėsiu apie tuos modelius, kuriuos geriausiai pažįstu, jokiu būdu nenorėdamas sumenkinti kitų. Manau, kad išsakytas mintis ir nuomonę galima pritaikyti daugeliui panašių variantų. Iškart noriu perspėti, jog kai kurių čia paminėtų voblerių Lietuvos parduotuvėse nėra. Jų įsigyti galima nebent atsisiuntus internetu.
Nekalbėsiu ir apie tuos modelius, kurie prigrūsti specialių magnetinių sistemų, leidžiančių juos nusviesti nepadoriai toli ir atliekančius įmantrius piruetus po vandeniu. Tai visai kitokie masalai, apie kuriuos reikia šnekėti atskirai. Pradėkime nuo pačių mažiausiųjų.

Tai – Tsuribito Baby Minnow 30F. Šis vos 1,1 g sveriantis masaliukas itin delikatus, turi tik vieną papilvėje esantį trišakį kabliuką ir skirtas subtiliai žūklei. Nors šio mažylio kūnelis ilgas, tačiau vandenyje „mailiukas“ juda pakankamai agresyviai. O tokius judesius, kaip žinome, mėgsta daugelis plėšrūnų.
Dėl labai menko svorio aš juos naudoju upėse, kadangi plaukiantį masalą galima nuplukdyti visai padoriu atstumu. Naudojant labai ploną giją ir lengvos klasės spiningą, vobleriuką galima užmesti pakankamu atstumu, aišku, padeda ir bridkelnės...
Jeigu reikėtų pasakyti, kokia žuvų rūšis labiausiai mėgsta šį vilioklį, turbūt tikslaus atsakymo neturėčiau. Jį mielai čiumpa ešeriai, šapalai, upėtakiai (kalbu, aišku, ne apie šį metų laiką – dabar gaudyti nevalia), kiršliai ar net raudės. Kalbant apie dzūkų vadinamuosius „taparus“ – tai vienas iš nedaugelio voblerių, pretenduojančių į geriausius masalus šiems upių kardinolams.
Pati spiningavimo technika kiek skiriasi nuo kitų minnow tipo masalų traukimo – jie yra tarsi tarpinis variantas, nes turi ir crank modeliams būdingų savybių. Palei besiplaikstančias vandenžoles toks masalas traukiamas išilgai kranto. Daugeliu atvejų pakanka paprasčiausio „meti ir trauki“ principo.
Ten, kur srovė silpnesnė (prieš ar už kliūties, palei stačius krantus), galima ir lengvai patvičinguoti. Svarbu, jog suteikiami judesiai meškerykočiu būtų labai mažos amplitudės. Vobleriukas tuomet pradeda įdomiai „šuoliuoti“ ir dar labiau patraukia žuvų dėmesį.

Bendrovė Rapala taip pat savo arsenale turi du įdomius mažylius. Tai 3 cm Original ir Countdown vobleriai, kurie skiriasi plūdrumu – pirmasis lengvas (2 g) ir plaukiantis, o antrasis yra lėtai skęstantis, pastarojo svoris visai nemažas – 4 g. Skęstanti versija, mano supratimu, universalesnė. Ja galima gaudyti tiek tekančiame, tiek stovinčiame vandens telkinyje.
Pirmas dalykas, kurį padarau įsigijęs šiuos voblerius, tai pakeičiu žiedelius žymiai mažesniais. Tokiu atveju pasibaigia vargai, gadinantys visą žūklę: priekinis trišakiukas nebesikabina už liežuvėlio.
Tvenkiniuose spiningaujant ešerius, Countdown dažnai traukiu savotišku laiptelių principu. Užmetęs vilioklį palaukiu porą sekundžių, tuomet truktelėjimas koto viršūnėle ir vėl pauzė. Taip vobleris iš lėto vis grimzta gilyn. Masalui pasiekus apytiksliai 1,5 m gylį, pradedu jį atvirkštine kryptimi po truputį kelti link vandens paviršiaus (po truktelėjimo susuku laisvą valą). Ir taip visas ciklas kartojamas iki pat kranto.
Mano įsitikinimu, toks sinusoidinis plaukimo stilius ypač parankus ieškant medžiojančių ešerių būrio. Pataikius jį rasti, kai kada užtenka vos masalui tėkštelėti vandenin, ir dryžuotis keliauja į rankas.

Čiurlenantis vanduo šiam vobleriui – puiki terpė. Remdamasis sava patirtimi, upėje jį rekomenduoju siūlyti šapalams ir salačiams. Tam labai tinka gana didelis vilioklio svoris ir stabilus darbas didelėje srovėje. Pažįstu spiningautojų, kurie tokio tipo modelių nemėgsta. Ir to dažniausia priežastis – pernelyg tankūs masalo judesiai. Tai didelė klaida, kadangi būtent tokie mažos amplitudės virpesiai, mano galva, tiksliausiai imituoja srovėje plaukiojančias aukšlikes ar strepečius.
Šio vobleriuko pagrindinės žūklavietės – upių ruožai su nevienalyte srove, kurią sukelia pavieniai stūksantys akmenys. Traukiamas skersai srovės, šis masalas puikiai žaidžia, tai sulėtėdamas, tai mesdamasis į stipresnį vandens srautą. Papildomos manipuliacijos spiningu praktiškai nereikalingos, viską sutvarko pati srovė. Negaliu teigti, jog taip spiningaujant užkimba labai daug žuvų.
Visgi pripažįstu, jog plačiaburniams yra ir geresnių vilioklių. Tačiau jei jau kala, tai paprastai ne sprindinis šapaliukas. Tokia savotiška atranka tikrai pagelbės, norint suvilioti svaresnį laimikį. Turbūt daugiausia adrenalino suteikia kabliuko geluonį palietęs rudnugaris salatis. Šie plėšrūnai surengia tikrą šou, kurio pamiršti negali ilgą laiką.

Pereikime prie kitų, mano supratimu, klasikinių, mažų minnow tipo vobleriukų. Pavyzdys galėtų būti Masu Masters M. M. Minnow 38F. Vos tik įsigijau šiuos masaliukus, iškart juos pamėgau. Pagrindinis taikinys – ešeriai ir lydekaitės. Nors esu girdėjęs, jog jie puikiai griebiami ir upėtakių. Visgi stovintis, visų pirma seklus vandens telkinys yra šio modelio stichija. Modelio aerodinaminės savybės, atsižvelgiant į mažą masę, pakankamai neblogos.
Atsimenu laikus, kuomet prižėlusios, seklios pakrantės ar sėkliai, buvo apmėtomi nedidelėmis sukriukėmis. Į mūsų kraštus atklydus tvičingavimo technikai ir masalams, situacija bent jau mano galvoje, radikaliai pasikeitė. Dabar tokias žūklavietes tikrinu praktiškai tik nedideliais vobleriais.
Negaliu teigti, jog rezultatai smarkiai pagerėjo. Tai būtų neteisinga, kitų masalų atžvilgiu. Ir dabar „mepsiukai“ ar maži guminukai puikiai gundo seklumų žuvis, tačiau... nesuteikia tiek daug malonumo!
Gal ir skamba keistai, bet suteikdamas vobleriui gyvybę spiningo judesiais ir gavęs atsaką per nagus, pasijunti išties šauniai. O ir laimikio kiekybę po truputį keičia kokybė. Nors masalai ir nedideli, bet juos puolantys ešeriai kartais maloniai nustebina savo gabaritais.

Jei prie anksčiau aptartų voblerių stengiuosi papildomų detalių išvis nenaudoti, tai pastariesiems modeliams visuomet tvirtinu plonytį standžios vielos savadarbį pavadėlį (3–5 cm ilgio). Tam puikiai galima naudoti ir pasaitėlius iš stygos.
Gali pasirodyti keista, kodėl nesiūlau pačių ploniausių volframinių. Visa esmė – lankstumas. Minkšti pavadėliai po trūktelėjimo pauzės metu dažnai „pagauna“ priekinį trišakiuką ir esi priverstas metimą kartoti iš naujo. Kai tai nutinka vos ne kas antru metimu, apima beviltiškumo jausmas. Ne ką geriau ir su fluorokarbonu. Šis irgi linkęs trukdyti brangias žūklės akimirkas, o dar ir lydekos jį nesunkiai nukanda. Tokius nepatogumus „viela“ puikiai panaikina.
Tvičinguoti paprastai pradedu pakankamai agresyviai, nedarydamas jokių pauzių. Jei šalia plaukioja aktyvus plėšrūnas, jis kaip mat apie save praneša. Nors Masu Masters nuneria iki pusmetrio, drąsiai juo gaudau gyliuose iki 1,5–2,0 metrų.
Pakrantės zonoje budintys ešeriai mielai pakyla iki vandens paviršiaus. Esu pastebėjęs, jog sugavus kelis egzempliorius, likę gentainiai tampa atsargesni. Tokiu atveju gali pagelbėti visiškai kitokios spalvos panaudojimas arba pakeistas žaidimo pobūdis (tarkim, 3 trūktelėjimai ir pauzė).
Iš tiesų, norint, kad vobleris po vandeniu plauktų taip, kaip jūs norite, reikia tam paskirti šiek tiek laiko. Seklumoje įsibridus galima eksperimentuoti ir įsitikinti, koks animavimas tam masalui labiausiai tiks. Na, bent jau žvejo akimis. Tik dažnai mūsų spiningautojai nenori terliotis ir lekia kuo greičiau žvejoti. Prasto kibimo dienomis subtilus žaidimas, jo variacijos daug pranašesnės už nuolatinį masalų keitimą.
Bus daugiau
Nerijus Rimkūnas





































































