Kitas mano dažnai naudojamas masalas – labai lengvutės 4 cm ilgio Dorado Classic „žuvelės“, kurios yra plaukiančios arba skęstančios. Net ir naudojant itin ploną valą, vos 1,5 g floating modelį (sinking versija sveria 2 g) nusviesti tolėliau labai sudėtinga. Dėl šios priežasties dažniausiai tokio tipo vilioklius siūlau upių plėšrūnams. Sutikite, jog kai kuriuose ruožuose galima aptikti nemažai vietų, kur tolimi metimai nebūtini. Tai vingių išorinės pusės su stačiais krantais, vietos už salų ar krūmais apaugusios pakrantės, padedančios žvejui pasislėpti.
Rodos, paimtum, užsidėtum toliau lekiantį modeliuką ir nebesikankintum su tokiais masalais. Visgi šie mažasvoriai turi įdomų žaismą, dėl kurio labai geidžiami tiek ešerių, tiek nedidelių salačių, tiek ir starkių.
Pavadinčiau šiuos voblerius „vakaro puošmenomis“, kadangi geriausias laikas jiems ateina tuomet, kada tikros arba bobų vasaros saulėlydžio metu žuvys priartėja prie pakrančių, seklumų. Tuntas smulkmės visuomet vilioja plėšrūnus, todėl šie norom nenorom priversti taikytis prie esamų sąlygų.
Ko gero labiausiai kraują įkaitina salačiai. Tie grobuonys tiesiog tyčiojasi, ignoruodami visas žvejo pastangas. Visgi kartais lengvutis masaliukas, imituojantis ūgtelėjusį mailiuką, ima ir situaciją nusveria meškeriotojo naudai. Bandydamas apgauti rudnugarį, iškart nusiteikiu, jog be kantrybės nieko nebus. Prisėlinus kiek tik įmanoma arčiau kranto, verta pasinaudoti aukštos žolės ar pavienių krūmų priedanga. Čia jums ne vagos viduryje siaučiantis plėšrūnas: jei būsime matomi, kibimo sulaukti taps labai sunku.

Taigi prie valo prisegtas vobleriukas keliauja į vandenį. Salatis punktualus kaip laikrodis: nusižiūrėtą vietą aplanko kelis kartus, maždaug vienodu laiko intervalu. O čia jau tikra loterija – atspėsi ar ne.
Kartais net užmetęs laikau įtemptą valą ir sulaukęs, mano galva, tinkamo momento, pratraukiu vobleriuką pro pasirinktą plotą. Žinoma, net ir pataikius palei nosį, nesi garantuotas, jog netrukus plėšrūnas užkibs. Visgi turiu pasakyti, kad toks ganėtinai kantrybės reikalaujantis būdas, tam tikrais momentais pasiteisina. Todėl jei niekas nepadeda, verta išmėginti ir jį.
Daug dažniau agresyviai virpantį voblerį čiumpa ešeriai. Ir ne tie sprindinukai, o kur kas rimtesnius žabtus turintys plėšikai. Kartais net krūpteli iš nuostabos, kai palei kojas įkabini kelis šimtus gramų sveriantį egzempliorių. Masalo traukimo specifika nėra sudėtinga, bent jau man labiausiai, pasiteisina mišrus būdas, kuomet monotonišką ritės rankenėlės sukimą paįvairina keletas trumpų truktelėjimų. Būtent po jų daugeliu atvejų dryžuotis ir „pasirašo“. Čia matyt sužaidžia instinktas pulti tai, kas sprunka.
Pereikime prie „ribinio“ masalų dydžio. Vėlgi kaip pavyzdį paminėsiu Masu Master M. M. Minnow 48. Beje, yra S ir F variacijos, o mažasis modeliukas irgi būna skęstančiosios versijos. Rodos, vienas centimetras – tiek nedaug, tačiau lyginant 38 ir 48 modelius, skirtumų tiek išvaizdoje, tiek ir darbe yra. Visų pirma, ilgesniojo brolio gerokai plonesnis kūnelis. Dėl to virpesiai žymiai ramesni ir vizualinis efektas kitoks. Lygindami liežuvėlius, pastebėsime, jog šie identiški, o tai automatiškai „dičkiui“ riboja judesių laisvę.

Visgi nepaisant to, šis vobleris taip pat labai geras pagalbininkas stovinčiame vandenyje. Bendrą laimikio dalį sudaro ešeriai ir jau kiek didesnis lydekaičių skaičius. Negaliu teigti, jog šį mažylį puola tik pieštukinės lydekėlės, pasitaiko ir tikrai legalių laimikių. Netgi esant tam tikroms aplinkybėms, jas bandau tikslingai meškerioti tokio tipo masalais. Ir turiu pasakyti, sėkmingai.
Pastebiu keistą tendenciją, jog minimų masalų diapazone, kuo vilioklis didesnis, tuo jam suteikiami judesiai turi būti švelnesni. Rodos, ir agresyviai tvičinguojant masalas puikiai dirba, tačiau žuvys mieliau renkasi tą „žuvelę“, kuri kiek pasiblaškiusi kelioms sekundėms nurimsta. Be abejo, spiningaujant, kada žvynuotosios itin aktyvios, geriau naudoti agresyvesnį voblerio traukimo būdą. Taip kibimų sulaukiama dar daugiau. Bet jei žūklaujame „standartinę“ dieną, kai laimikis nelabai nori rodytis krante, „švelnus“ tvičingas tikrai pranašesnis.
Apie 5 cm ilgio vobleriukai labai parankūs spiningauti iš valties. Tokiu atveju plauki palei pakrantės zoną ir mėtai masalą link kranto. Keli trūktelėjimai, pauzė. Trūktelėjimas, pauzė. Jau kaip duos kažkas lyg su plaktuku, kitame valo gale, kad net krūpteli! O čia, pasirodo, aštriadantė, godžiai stvėrusi lengvą auką.

Dera paminėti, jog prie šių masalų visuomet naudoju pavadėlį. Paprastai tai vielinis 5–6 cm pasaitėlis, kurio daugeliu atvejų užtenka. Ir tik jeigu lydekos labai agresyvios, niekur nedingsi – tenka rišti ilgesnę, plono volframo apsaugą. Nors ji ir garankščiuojasi ar dažnai persimeta su kabliuku.
„Vielą“ mėgstu ir už tai, kad ši, voblerio plūdrumą gali smarkiai įtakoti. Masalai maži ir lengvi, todėl kiekvienas papildomas gramelis įtakos tikrai turi. Laimei, jog dažniausiai į gerąją pusę.
Sakykim, plaukianti vilioklio versija. Dažniausiai pritvirtinus pasaitėlį masalas įgyja „suspenderio“ savybių. O tai tikrai nėra blogai. Iš neutralaus plūdrumo vobleriuko, pasidaryti skęstantį modelį taip pat paprasta. Svarbu tik naudoti itin ploną vielutę, kuri neužgesintų subtilaus masalo darbo. Jokie suktukai ar segtukai taip pat netoleruotini.
Vėlgi klaidingai manote, jog jei šis vilioklis nuneria iki gero pusmetrio, tai juo gaudyti 2–3 metrų gylyje nėra tikslo. Vietos su žolių salelėmis, vadinamieji „lydekiniai barščiai“ – tiesiog puikios vietos šiems vobleriams. Na ir kas, kad masalas vizgins uodegėlę prie vandens paviršiaus. Užtat jis neklius už jokių kliuvinių. O ešeriui ar lydekai užtenka vieno mosto uodega, kad pasiekti eilinį gardų, kiek neįprastai besielgiantį kąsnį.

Ir pabaigai keletas minčių apie spalvas. Kad jos turi įtakos, esu įsitikinęs šimtus kartų, tačiau šįkart ne apie tai. Atsiradus plastikiniams vobleriams, iš esmės pakito masalų spalvos.
Ko gero, žvelgiant iš praktinės pusės, patys universaliausi yra metalu spindinčiais šonais. Be šių vobleriukų tiesiog neįsivaizduoju žūklės stovinčiame vandenyje. Ar saulė, ar lietus, šiek tiek blyksintys masalai tikrai nepakenkia. Be abejo, auksinė ir sidabrinė spalvos – lyderės. Blizgesys labai tinka ir didelėse upėse: drumstesniame vandenyje toks masalas ne tik geriau pastebimas, bet ir labai veiksmingas bandant suvilioti salatį.
Skaidraus plastiko vobleriai – gana specifinėmis sąlygomis naudojami masalai. Bent jau aš asmeniškai renkuosi tuos, kurie nėra absoliučiai permatomi, o turi kokios nors spalvos akcentą (pavyzdžiui gintarinę, žalsvą, rusvą). Stovinčiame vandenyje viliojant ešerius pasiteisina, kuomet pratraukiami pro smėlėtas seklumas. Patys mažiausi „stikliniai“ modeliai kartais atkreipia ir „taikios“ žuvies dėmesį. Upeliuose, kur plaukioja kiršliai, galima bandyti pasiūlyti tamsiau pamargintus mažylius.

Visgi tokio tipo vilioklių mano dėžutėse nėra daug. Jie turi tendenciją pragulėti atsarginių žaidėjų rolėje, nors... kartą ar du per sezoną ima ir apgaudo visus geriausius „topus“.
Skeptiškai žiūrėdavau į matinius voblerius. Visgi smalsumo vedamas keletą egzempliorių įsigijau. Ir, reikia pasakyti, likau maloniai nustebintas. Nors dažų danga laikosi silpniau (lydekos, greitai palieka savo „autografus“), tačiau saulėtomis dienomis „matinukai“ turi darbo. Ir visų pirma labai skaidriame vandenyje (juoda spalva). Pavyzdžiui, upėse panašius į anksčiau aprašytus Tsuribito Baby Minnow 30 F voblerius, jeigu jie būna dažyti juodai, labai dažnai čiumpa šapalai.
Ir paskutiniai, bet jokiu būdu ne prasčiausi, būtų klasikinio dažymo plastikiniai vobleriai. Pastarųjų stengiuosi turėti daugiau įvairių spalvų, būtinai ir keletą „rėkiančių“, kurios neretai tiesiog išerzina plėšrūnes. Manau, geriau kelios išbandytos, laiko patikrintos spalvos, papuošiančios skirtingų plūdrumų tuos pačius modelius, nei be sistemos susipirkti įvairūs masalai.
Nerijus Rimkūnas





































































