Regis, dar visai neseniai mūsų vyriausybė gasdino šalia upių esančių miestų ir kaimų gyventojus apie gręsiantį pavasarinį potvynį, smarkų ledonešį, o tuoj Velykos ateis. Na, bent jau aš rašau prieš šventes, nors rašinys bus publikuotas vėliau, ir jo tema labiau susijusi su šiltuoju metų laiku. Dabar bandysiu spėti, kaip nutiks vėliau, o jūs skaitydami įsitikinsite, ar pataikiau, ar prašoviau pro šalį.

Taigi kovas, kas pas mus pastaruoju metu tapo įprasta, džiugino šiluma ir giedru dangumi. Balandžio pirmos dienos – irgi. Bet tai labai greitai gali pasikeisti, nes (sprendžiu ne vien iš paskutinio dešimtmečio orų) turėtų vėl atvėsti, apniukti, lyti. Bent jau balandžio viduryje–gegužės pirmąją savaitę. Paprastai tai sutampa su obelų žydėjimo pradžia. 

O po to (tai – atšilusio klimato padariniai) staiga ateis vasara – užkaitins saulė ir temperatūra vis kils, kils, iki pasieks tam metų laikui būdingą maksimumą. Aišku, kalbu tik apie bendras tendencijas, nes tikslių negalėtų ir savaitei į priekį pasakyti netgi su šiuolaikine „aparatūra“ dirbantys meteorologai. Bet užteks burti iš kavos tirščių, einam prie reikalo.

O reikalas tas, jog sušilus orams atkus vabzdžiai. Ir kai kurie tų vabzdžių ims skraidyti virš upių – todėl, kad nori ar todėl, kad jiems kartais prireikia kirsti oru kokį nors telkinį – tai mums nesvarbu. Kiti vabalai, jų lervos – šokinėja, ropinėja pakrantės žolynuose, ant krūmų – irgi rizikuoja nukristi į tėkmę. Svarbiausia, jog dalis skrajūnų ir ropinėtojų ar šokinėtojų netyčia paklius į vandenį, kur jų su džiaugsmu lauks įvairios karpinės žuvys. Apie visas jas nepasakosiu, apsiribosiu šapalais ir meknėmis. Na, gerai, tebūnie salačiais, kurių vienas kitas užkibs kaip savotiškas „bonusas“. 

 


Pasistengsiu rašyti nuosekliai, todėl pradėsiu nuo masalų, kurie imituoja į vandenį pakliuvusius vabzdžius. Tokių vilioklių šiais laikais yra daug ir įvairių, bet šitam rašiniui pakaks klasikinių spininginių SSR tipo crank voblerių, kurių dydis siekia iki 4 cm su trupučiu. Na, jei jau minėjau salačius (tiks ir stambiam šapalui) jie gali būti ir iki 5 cm. Bet didesnieji modeliai pas mus nepaklausūs dėl dviejų priežasčių. 

Pirmoji – tokie vabalai į lietuviškų šapalų ir meknių akiratį nepakliūva, nes jų elementariai nėra. Netgi pats didžiausias Lietuvoje sutinkamas margasis grambuolys (Polyphylla fullo) (juk visi žino, kad grambuoliai, arba kitaip karkvabaliai – šapalinis desertas), kuris yra labai retas ir įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, tesiekia tradicinio šių žuvų masalo chubby voblerio dydį – išauga iki 3,8 cm. 

Beje, tas karkvabalis ne rudas, o juodas su baltomis dėmelėmis. O kiti, kurie galimai tampa žuvų grobiu, išties yra rudi ar bent jau tokio atspalvio. Tai dar trys rūšys: paprastasis (Melolontha melolontha), vasarinis (Amphimallon solstitialis) ir  miškinis (Melolontha hippocastani) grambuoliai. 

Aišku, į vandenį pakliūti gali, tarkim, skėtės ar laumžirgiai, žiogai, kurie didesni už karkvabalius, tačiau skėtės ar laumžirgiai nepanašūs į crank tipo voblerius, žiogai – irgi nelabai, bet visgi apsidraudžiau – masalų ribą nubrėžiau iki 5 cm.

 


Antroji priežastis – nėra pas mus tiek daug stambių šapalų ir meknių, kurie galėtų ryti tokio dydžio paviršinius voblerius, o salačiai, spiningaujant tokiais viliokliais, užkimba labai retai. Gal ir paradoksalu, bet šios žuvys gali čiupti didesnius giliau neriančius masalus, tačiau vandens paviršiuje arba arti jo, tai būna gerokai retesni atvejai. Nereikia manyti, kad visi šie plėšrūnai SSR crank modeliuose „mato“ tik vabalus, galimai tai jiems asocijuojasi su mailiumi, ypač jei spalvos bus atitinkamos. 

Todėl vienas iš dažnesnių laimikių bus ešeriai, nors specialiai jų ir negaudysite. Visgi faktas, kad šapalai (ypač jie), meknės ir salačiai kartais čiumpa net nejudinamus, tiesiog pasroviui plukdomus tokio tipo vilioklius, arba juos griebia tada, kai užmesti vobleriai tekšteli į vandenį, leidžia manyti, kad vabzdžio vizija yra arčiausiai tiesos. Bet apie masalų pravedimus pakalbėsiu vėliau ir išsamiai, o dabar dar kai ką turiu pasakyti.

Vėl grįšiu prie orų. Geriausi variantai, manding, yra trys. Pirmasis, kuomet nusistovi šilti, giedri, su nedideliu ar vidutinio greičio vėjeliu orai. Gal kažkiek stebina, jog paminėjau vėją, nes paprastai visokie vabalai ir mašalai jo vengia, tačiau tas vėjas pageidautinas dieną, kad skraidantys vabzdžiai pailsėtų, o visus kitus judantys medžių lapai ar palinkusi prie vandens žolė galimai nukratytų į vandenį. 

Tuomet vėlyvą popietę vėjas aprims, vakarop visai nustos, naktys taps tykios, o rytai irgi ramūs. Visu šiuo paros metu dauguma upės paviršiuje maisto ieškančių žuvų plauks arčiau krantų, kils į aukštesnius vandens sluoksnius. Aišku, virš upės skraidys ir pulkai uodų bei mašalų, tačiau jie bus tarsi jaukas stambesniems šapalams ar meknėms, nes jų nepasotins, o vers ieškoti riebesnių kąsnių.

 


Antrasis variantas – staiga pradėjęs giedrą dieną niaukstytis dangus, kada tuoj bus audra.  Tuomet kažkur tolumoje grūma griaustinis, gal matosi blykčiojantys žaibai, tačiau ten, kur žvejojate, pasidaro ramu ir neįprastai tvanku. Tai reiškia, kad smarkiai krenta atmosferinis slėgis, visokia skraidanti ir kandanti pakrančių gyvastis tiesiog pašėlsta, ji skraido kaip niekada arti vandens. 

Vėlgi daugiausiai visokia sparnuota smulkmė, bet pasitaiko ir normalių vabzdžių, kurie, jausdami artėjančią liūtį, jei tik turi sparnus, stengiasi skristi į saugesnes slėptuves. Tai neilgas laiko tarpas, bet spiningaujantiems SSR vobleriais jis gali būti labai našus.

Aišku, po to lyg iš niekur pakyla vėtra, ima pliaupti lietus ir ilgiau likti prie upės su tokiais masalais neverta, nes potencialus laimikis pasitraukė gilyn. Galima pralaukti audrą kur nors po medžiais, nes praūžus lietui vėl kurį laiką veikiausiai bus ramu, o patvinęs vanduo, liūties suplakti (gal lietus nuplovė ką nors ėdamo į upę) krūmų, medžių lapai ir žolynai vers žuvis vėl ieškoti maisto šalia kranto upės paviršiuje. Deja, tai gerai žuvims, tačiau ne žvejams, nes maži vobleriai kabins praplaukiančius šapus, lapus, žoles ir kitokį šlamštą. Todėl laikotarpio po audros neįskaitau.

 


Visai kitaip nutinka, jei ima krapnoti lengvas, retas lietutis ir nėra vėjo, šilta. Tuo metu vabzdžiai beveik neskraido, tačiau žuvys kyla aukštyn, nes jas „apgauna“ tekšintys į vandens paviršių lietaus lašai. Paprastai tokiu oru daugelis spiningautojų deda į masalines SSR voblerius ir bando žvejoti giliau neriančiais masalais, bet gal be reikalo. 

Paviršiumi traukiamas ir trikampį ant vandens rėžiantis modelis (galimai to „trikampio nematysite – upė pilna lietaus ratilų) gali būti net labai geras vilioklis, tuo įsitikinau daugybę kartų. Beje, šapalai tuomet atakuoja šiuos masalus netgi drąsiau, juos ryja be jokių baksnojimų, kas kartais atsitinka giedrą dieną. 

Visgi užsitęsęs lašnojimas galiausiai „įtikina“ žuvis, kad maisto vandens paviršiuje neras, todėl kibimas upės paviršiuje pamažu ima silpti, kol maždaug po poros valandų visai nurimsta – šapalai, meknės, salačiai nyra giliau.

Nemanau, jog nežinote, bet dėl visa ko apibūdinsiu, kas yra klasikiniai SSR crank tipo vobleriai. Tai įprastiniai vobleriai, kurių panirimo gylis – nuo nulio iki maždaug trisdešimties centimetrų. Sakau „maždaug“, nes kai kurie modeliai nenuners ir dešimties centimetrų, o kiti atitinkamomis aplinkybėmis gali pasiekti beveik pusmetrį. 

Apie tas aplinkybes dar kalbėsiu pakankamai plačiai, nors jos ir mažiau akcentuotinos, nes šiuos masalus spiningautojai paprastai perka tam, kad gaudytų žuvis pačiame vandens paviršiuje, kuomet traukiamas masalas tankiai virpa ir vandenyje brėžia tuos nuolat minimus „ūsus“, trumpiau tariant, sudaro į telkinį pakliuvusio vabzdžio, kuris stengiasi plaukti link kranto, iliuziją. 

 


Reikėtų pabrėžti, kad „SSR“ žyma yra daugiau klasifikacinė etiketė, bet ne taisyklė. Gamintojai ją ant pakuočių ar pačių voblerių užrašo ne visada, ypač ant vabzdžių imitacijų, apie kurias šiame rašinyje beveik nekalbėsiu. Visgi šių vilioklių išskirtinumus lemia ne užrašas, o konstrukcija.

Kuo ypatingas crank tipas turbūt juo labiau aišku – tai daugiau ar mažiau apvalios formos, gal ir vos šiek tiek suspaustas iš šonų, kaip tarkim, Lucky Craft Slush, voblerio modelis. Kaip taisyklė visi SSR crank yra plaukiantys (F). 

Tiesa, nepaminėjau labai svarbaus dalyko – kadangi kalbu apie klasikinius voblerius, SSR crank (apskritai visi SSR modeliai) turės stačiai ar beveik stačiai kūno ašiai įstatytą platų liežuvėlį, kuris neleis giliai nerti ir tuo pačiu viliokliui suteiks tankius virpesius. Be abejo, tokią animaciją šiems vobleriams padeda sukurti ir jo „išpūstas“ kūnelis bei plūdrumas, šiek tiek įtakos turės ir masė. Ir dar – spiningautojo gebėjimas juo manipuliuoti.

  


Kadangi leidausi į visas įmanomas smulkmenas, plėsiuosi dar labiau. Tokių voblerių masė (svoris) gali smarkiai varijuoti. Tai priklausys tiek nuo medžiagos, iš kurių masalai pagaminti, tiek nuo jų konstrukcijos. Tai gali būti senieji (arba ir dabar dar tebegaminami) balziniai ar iš kito medžio padaryti modeliai, nors šiais laikais dauguma jų daromi iš plastiko. 

Ir čia galimi trys variantai – paprastesni pigūs tuščiaviduriai, pažangesni, turintys barškučius, arba patys pažangiausi ir brangiausi su specialiomis magnetinėmis sistemomis, kurios padeda toliau nusviesti masalą, stabiliau išlaikyti kūno padėtį stiprioje tėkmėje, vobleriai. Beje, pastarieji irgi barška, t. y. skleidžia hidroakustinius virpesius.

Didesnė pusė SSR crank modelių turės du smulkius trišakius kabliukus (atskirais atvejais kabinami vienšakiai), o kai kurie smulkesnieji modeliai gali būti su vienu trišakiu kabliuku. Čia vėlgi galimi skirtumai – kabliukas kabinamas arba masalo papilvėje (pavyzdžiui, Salmo Lil'Bug) arba prisegamas prie jo uodegos. 

Visgi galiniai kabliukai labiau būdingi shad ar minnow rūšies SSR vobleriams, crank masalams tai bus veikiau išimtinis variantas, dažniau kuomet jie yra išpūsto lašo, o ne burbulo formos. Bet kokiu atveju klasikiniai crank labiausiai „remiasi“ pilvu į vandenį, ten yra ir stabiliausia vieta kabliukui – trišakis minimaliai įtakoja balansą ir netrukdo masalui dirbti. Be to, šiuos vabzdžius imituojančius voblerius žuvys dažniausiai čiumpa iš apačios.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas