Mane visada stebino ir tebestebina aklas sekimas mada. Dabar kalbu apie drabužius, nors tai turi tiesioginį ryšį renkantis spiningus žūklei SSR vobleriais. Įsivaizduokit, kad visi be išimties nešioja kūną aptempiančias kelnes ir marškinius. Tačiau ne visi juk turi idealią figūrą – deja, kai kurių žmonių „konstrukcijai“ būdingas viršsvoris. 

Na, prisipažinkite, kad ne kaip atrodo pernelyg išryškinta užpakalinė „sėdimoji“ dalis ir kelnių siūles plėšančios šlaunys. Arba priešingai – jei jau madingi labai palaidi rūbai, jie ant lieso kūno atrodys tarsi pakabinti ant pakabos. Noriu pasakyti, kad nevertėtų aklai pasiduoti mados tendencijoms, o rengtis tuo, kas tau tinka.

Tas pats yra ir su šiuolaikiniais spiningais. Jei dabar įlįsčiau į visų Lietuvos internetinių žūklės prekių parduotuvių katalogus, vargu ar rasčiau daugiau nei tris universalesnius mažiems SSR vobleriams tinkamus spiningus, kuriais galima būtų gaudyti šapalus, meknes ir salačius didesnėse srauniose upėse. Mažoms upėms, t. y. trumpų kotų, veikiausiai būtų, nes faktiškai tam tinka upėtakių žūklei skirti spiningai. 

Tačiau Nemunui, Neriai, Šventajai ir panašioms upėms – ne, nes ten reikia ilgų kotų. Taip, ilgų bus, bet jie pernelyg standūs, kieti. Sakysite, jautrūs, su tokia įranga gerai valdyti masalus. Atsakysiu, kad be abejo, jūs teisūs, tačiau gaudant minėtais vobleriais jautrumas ir vilioklių valdymas, koks reikalingas tvičinguojant ar žuvaujant guminukais, nueina į antrą planą, čia jau yra kiti prioritetai. Kodėl? 

Atsakysiu vėliau, nes pirmiausiai reikia grįžti prie SSR crank modelių ir aptarti jų pravedimo niuansus, plačiau papasakoti, kas ir kaip įtakoja šių masalų darbą, kad suprastumėte, kodėl kritikuoju žūklės prekių parduotuvių pasiūlą.

 


Esminis SSR voblerių bruožas – kuo lėčiau jie traukiami ir kuo aukščiau pakeltas spiningas virš vandens, tuo arčiau paviršiaus šie masalai dirba. Pastaruoju atveju jau įmanomas ir greitesnis traukimas, nes mažesnė dalis valo bus vandenyje, gija mažiau spaus masalą, todėl vobleris nors ir plauks greitai, bet visgi išlaikys „nulinę“ panirimo padėtį. 

Beje, crank modeliai dėl savo „išpūstos“ formos ir šiaip jau labiau linkę kilti aukštyn, bet ne nerti žemyn, kas shad, o juo labiau minnow SSR tipo modeliams sekasi gerokai sunkiau. Aš, suprantama, lyginu tik plaukiančiuosius (F) modelius.

Tą patį galima pasakyti ir apie įvairias vabzdžių ar kitų gyvių imitacijas. Pavyzdžiui, Rebel Crickhopper ar Rebel Bumble Bug forma nėra tokia „burbulinė“ kaip klasikinių crank, todėl, kiek ilgai jie laikysis paviršiuje, labiau priklauso nuo pravedimo technikos, o ne vien nuo masalų konstrukcijos.

Vėlgi nereikia galvoti, kad SSR crank būtina vesti tik labai lėtai, nes traukiamas vidutiniu greičiu, ką dažniausiai mes ir darome, jis judės vandens paviršiuje tik smarkiau vibruodamas, kas tik dar labiau masins žuvis. 

Pernelyg didelis greitis, jei spiningo viršūnėlė pakelta pakankamai aukštai irgi netrukdys paviršiniam plaukimui, bet šiuo atveju tas vobleris gali išsimušti iš ritmo. Beje, kuo lengvesnis, tuo labiau. Todėl šiuolaikiniai „burbuliukai“ su stabilizuojančiomis judesius ir pasunkinančiomis masalus sistemomis sunkiai pasiduoda disbalansui ir tikrai yra verti savo kainos. 

 


Turbūt nereikia nė aiškinti, kad stipri tėkmė, jei šis masalas vedamas prieš srovę ar nedideliu jai kampu, turės tokį patį poveikį, kaip greitas ritės sukimas. Galimai netgi dar blogiau, nes tėkmė retai būna vienalytė, todėl net ir vedant voblerį vienodu greičiu, skirtinguose kelio ruožuose jis jaus tai mažesnį, tai didesnį vandens pasipriešinimą ir valo tempimą, dėl ko „jautresni“ modeliai gali pamesti ritmą arba net keisti panirimo gylį, t. y. panirti vos žemiau vandens paviršiaus. 

Nors pastarasis atvejis bus labai retas, tačiau verta akylai sekti judantį masalą ir tinkamai manipuliuoti spiningu pakeliant jo viršūnėlę arba vos sulėtinant traukimo greitį. Ir čia turėčiau nuvilti tuos spiningautojus, kurie mano, jog SSR crank voblerių vedimo technika apsiriboja vien tik monotonišku ritės sukimu ir valo vyniojimu.

Spiningaujant paviršiniais vobleriais galima stebėti reiškinį, kuris kai kuriuos pradedančiuosius žvejus neretai suglumina. Užmetus SSR modelį skersai tėkmės ar įstrižai prieš srovę, vobleris kurį laiką gali būti paniręs iki savo maksimalaus panirimo gylio. Taip įvyksta iki to momento, kol valas išsitiesina. Kai traukimo kampas didėja, masalas ima kilti aukštyn ir išnyra į paviršių. 

Faktas, jog kuo toliau užmetamas SSR crank tipo vobleris, tuo stipriau būna spaudžiamas valo ir tuo sunkiau išsilaiko virš vandens. Todėl vedimo pradžioje šis vilioklis dažniau būna šiek tiek paniręs, net jei trauki labai lėtai. Suprantama, kad svaidant voblerį trumpais atstumais, taip nenutinka.

 


Metant pasroviui viskas vyksta paprasčiau – voblerį nuo pat pradžių veikiausiai (jei užmestas labai toli, taip gali ir nenutikti) plauks vandens paviršiuje, net jei bus traukiamas ir labai greitai. Beje, taip vesti netgi būtina, kadangi vobleris turi plaukti greičiau už tėkmę, kad galėtų normaliai animuoti.

Vėl norėčiau grįžti prie madų, o jei tiksliau – tinkamo žūklei SSR tipo modeliais spiningo, kadangi jo ilgis tiesiogiai veikia, kaip aukštai gali pakelti valą. Gaudant ilgesniu kotu mažiau gijos guls ant vandens, todėl voblerį paprasčiau išlaikyti paviršiuje. Žvejojant su trumpu spiningu valas į vandenį smigs gerokai arčiau, labiau spaus masalą, dėl ko jis didelę kelio dalį gali būti paniręs. 

Ilgesnis spiningas pravartesnis ir tuomet, kada žvejoji didelėje upėje, meti voblerį toli, taikydamas jį pravesti takuose tarp vandenžolių, – palenkus ilgą kotą į šoną, masalą net ir dideliu atstumu galima priversti pakeisti traukimo tiesiąją. Žodžiu, turi daugiau erdvės įvairioms manipuliacijoms. Be abejo, trumpi spiningai bus nepakeičiami mažose upėse, kur tenka lankstytis po medžių šakomis, užmetinėti voblerį pritūpus, stengtis nusviesti netoli, bet labai taikliai ir panašiose situacijose. 

 


Grįžtant prie didesnių upių, kur paprastai spiningaujama nuo nuolaidesnių krantų, braidant, reikia turėti omenyje, kad gaudome itin atsargias žuvis – šapalus ir meknes. Todėl čia praktiškai visada reikalingi tolimesni voblerių užmetimai. Na, o kuo ilgesnis spiningas, kuo didesnis ritės būgnelis, tuo paprasčiau nusviesti mažą ir lengvą masalą didesniu atstumu. 

Šiuolaikiniai kieti kotai, gal daug kas ir paprieštaraus, nes jie įpratę žvejoti tokiais spiningais (man, beje, įprasti ar atprasti nereikia, kai rankose laikiau šimtus spiningų), gaudymui SSR crank vobleriais tinka mažiausiai. Jau vien todėl, kad jie pernelyg trumpi, kas, kaip minėjau, tinka nebent mažose upėse. 

Bet dar svarbiau, jog Moderate-Fast ar Moderate akcijos veikia kaip amortizatorius – tokie kotai leidžia vobleriui stabiliai dirbti net stiprioje srovėje ir, kas svarbiausia, „nuima“ smūgį, kai stambus šapalas smogia į masalą. O ir užmetimo nuotolio nepalyginsi, nes žvejojama lengvais masalais – lankstesnis spiningas juos nusvies toliau. 

Valo storis tiesiogiai veikia masalo animaciją. Storesnis, sunkesnis valas labiau gula ant vandens ir smarkiau tempia SSR voblerį žemyn, todėl jį sunkiau išlaikyti paviršiuje. Plonesnė gija labiau „pjauna“ vandenį, neturi tokio pasipriešinimo, todėl vobleris lengviau kyla ir laikosi viršuje. Tačiau valo diametras – ne vienintelis faktorius. Pintos gijos (veikiausiai spiningausite jomis) gali būti skirtingo plūdrumo – vienos bus plūdresnės, kitos grims greičiau. Tas pats galioja ir monofilamentui. 

 


Gali susidaryti įspūdis, kad senas, nudėvėtas, „apspuręs“ ir dėl to šiek tiek pastorėjęs pintukas bus geresnis tokiam spiningavimui negu naujas plonas pintas valas, nes skęsta gerokai lėčiau. Iš dalies tai tiesa – dėl šiurkštesnio paviršiaus jis „gulasi“ ant vandens ir mažiau skandina voblerį. Tačiau tik gaudant nedideliu atstumu. Kodėl nedideliu? 

Nes toks valas gana greitai taps sunkus – prisigers vandens, todėl didesniame nuotolyje ar srovėje jis ima stipriau tempti voblerį žemyn. Todėl nusidėvėjusi gija visumoje net labiau skandins masalą nei neseniai užvyniotas ant ritės to paties diametro pintukas.

Nederėtų pamiršti ir dar vieno svarbaus dalyko – pavadėlio. Jis, suprantama, bus fluorokarboninis, o tai reiškia, kad gana sunkus. Patarimas – naudokite soft, nes jie vos lengvesni, bet svarbiausia – lankstesni, todėl mažiau ribos lengvų ir mažų masalų žaidimą.

Vėlgi iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad plaukianti monofilamentinė gija, ypač storesnė, būtų geriausias pasirinkimas – ji laikosi paviršiuje ir neturėtų skandinti voblerio. Tačiau praktikoje viskas sudėtingiau. 

Monofilamentas yra tamprus, tad traukiant voblerį, ypač iš toliau, šitoks valas neleidžia jo tinkamai kontroliuoti. Tarkim, tu kilsteli kotą, norėdamas pakelti SSR voblerį arčiau paviršiaus, tačiau masalas į tai reaguoja pavėluotai ir silpnai. Dėl to sunkiau tiksliai išlaikyti voblerį ant vandens. Kita vertus, plonas, apie 0,08 mm pintas valas (manau, storesniu nei 0,10 mm pintuku šapalų su SSR crank negaudysite) pagal tvirtumą atitinka maždaug 0,25–0,30 mm mono giją. 

Tai reiškia, kad teks rinktis gerokai storesnį vienagyslį valą. Deja, storas bus sunkus. Tuomet kartosis panaši situacija, kaip su ką tik aprašytu senu „apspurusiu“ pintuku – toli užmetus masalą, valą lenks srovė, jis skandins masalą ir tai neigiamai atsilieps tiek voblerio darbui, tiek jo plūdrumui. O ir užmetimo nuotoliui stora monofilamentinė gija pliusų irgi nepriduos.

 


Labai vėjuota diena gaudant šapalus, meknes ir salačius SSR crank vobleriais, regis, nieko gero. Išties nieko ir blogo, o tokį įspūdį veikiau susidarome todėl, kad vanduo šiaušiasi nuo bangų ir jo paviršiuje nematome besimaitinančių žuvų. Tiesą sakant, jos išties plauko vos giliau, bet irgi ne visur, ne visada. 

Tarkim, seklioje rėvoje esantys šapalai juk nesiguls ant dugno žvyro, jie laikysis įprastiniame gylyje. O tai, kad tokio tipo vobleriai dažniausiai prasčiau laikosi vandens paviršiuje, galbūt yra net į naudą, nes įkritęs į upę vabzdys irgi bus bangų gana greitai paskandintas ir tėkmė jį neš šiek tiek panirusį.

Jei žiūrėsime iš techninės pusės, vėjo poveikis valui yra net labai didelis. Jei vėjas pučia į veidą, jis prispaudžia valą prie vandens ir padidina spaudimą vobleriui, todėl masalą sunkiau išlaikyti paviršiuje. O kuomet pučia į nugarą – priešingai, gija lengviau kyla ir masalą paprasčiau laikyti ant vandens, bet tada ji tampa laisvesnė ir mažėja kontaktas su vobleriu. Šoninis vėjas labiausiai „išlenkia“ valą, todėl masalas gali būti labiau gramzdinamas arba traukiamas į šoną, ir jį sunkiau tiksliai pravesti norima trajektorija.

Suprantama, kokiu masalu bežvejotum, vėjas turės didelę įtaką užmetimui, tačiau nepradėsiu kartotis, kas bus arčiau ar toliau nusviedus SSR crank voblerį. Tačiau reikėtų pabrėžti, jog vėjas tiesiogiai šio masalo neskandina, jo poveikis juntamas per valą ir bangavimą. Šiek tiek tai atsiliepia ir žvejo koordinacijai, nes vėjas pučia ir į spiningą, dėl ko sumažėja ar padidėja mosto jėga, kuri persiduoda užmetimo tikslumui. Kotą tada sunkiau ir laikyti rankose, jis šiek tiek gali linguoti, o tai jau veiks masalo traukimo ritmiškumą.

 


Tačiau vėjuotą dieną randu ir vieną, tegul ir ne itin ryškų, pliusą. Minėjau, kad upės paviršiuje srovė būna netolygi, jos greitis, krypties kampas gali gerokai kisti. Kuomet pūs smarkesnis vėjas, paviršinės srovės suvienodės, kadangi visas tas judėjimo „netolygumas“ pasislinks į žemesnius vandens sluoksnius.

Panašiai nutinka ir lyjant lietui. Nors tada upės veidrodis „sudaužomas“ lašų, tačiau paviršinė tėkmė tampa tolygesnė – nutinka tai, kas būna pučiant stipresniam vėjui. Gal atrodys keista, bet tuomet valas mažiau limpa prie vandens ir mažiau įtakoja voblerio darbą – masalas geriau laikosi paviršiuje. 

Pabaigai – dar vienas niuansas, kuris liečia vandens temperatūrą. Šaltame vandenyje valas tampa standesnis, todėl ne taip jautriai reaguoja į tėkmę, vėją, pagerėja kontaktas su masalu. Pats vanduo taip pat pasidaro tankesnis ir šiek tiek geriau išlaiko voblerį, kas yra teigiamas faktorius SSR vobleriams. Ypač balziniams, kurie nors ir greičiau kyla į paviršių, bet jautriau reaguoja į visus išorinius veiksnius – tėkmės stiprumą, nevienalytiškumą, vėją, valo, pavadėlio svori ir į visa tai, ką rašiau šiame straipsnyje.

Romualdas Žilinskas