Gegužės pradžia ir lydekų žūklė – du, rodos, visiškai neatsiejami dalykai. Tiek mažas, tiek didelis traukia prie pačių įvairiausių vandens telkinių, pirmųjų sezono aštriadančių vilioti. Kas sugauna, kas tik grynu oru pakvėpuoja, bet juk svarbiausia – procesas. Taip daugelį metų ir aš elgiausi – ieškodavau seklių ežerėlių, kuriuose margašonės greičiau prabunda, ir nesukdamas sau galvos viliodavau ne itin išrankias povandeninio pasaulio gyventojas. 

Vėliau kai kurios mano mėgstamos žūklavietės išsisėmė, aišku, ne be vietinių gyventojų pagalbos. Kas tinkliuku, kas be saiko tiesiog meškeriodamas išnaikino ir taip negausią vietinių žuvų populiaciją. Graudu, bet po keleto metų beliko tik armija neūžaugų lydekaičių, kurias gaudyti gali būti įdomu nebent vaikams. 

Be abejo, kituose vandens telkiniuose margašonių buvo ir tikiuosi bus ateityje, tačiau palaipsniui tokia žūklė tapo monotoniška ir gana nuobodi. Spjovęs į šį reikalą, kelis sezonus balandį ir gegužę praleisdavau išskirtinai viliodamas tik upėtakius bei šapalus. Tačiau vienas nutikimas viską apvertė aukštyn kojomis...

 


Pirmosiomis gegužės dienomis svečiavausi Pasvalio rajone. Kadangi žinojau, jog aplinkui „normalių“ vandens telkinių nėra daug, didelių vilčių į tokią žūklę nedėjau. Visgi, kaip ir dera tikram meškeriotojui, bagažinėje „dėl viso pikto“ vežiojausi trumpą spiningėlį su keletu labiausiai pasiteisinusių vilioklių. Ištaikęs laisvesnę minutę, nutariau pasižvalgyti netoliese. Kadangi smulkaus mastelio žemėlapis nerodė jokių dėmesio vertesnių „balų“, patraukiau į jame pavaizduotų kanalų pusę. 

Deja, priėjęs tepamačiau mažus melioracijos griovius, tekančius pievomis. Visiškai pesimistiškomis akimis nužvelgiau naujus plotus: per poliarizuotus akinius temačiau pusmetrio gylį, skaidrų it ašara vandenį ir pilnas pakrantės žolių su nedidelėmis „plikėmis“. Kaip suprantate, vaizdelis neteikė jokių vilčių. Kadangi kišenėje per klaidą atsirado visai nesenai įsigyti nedidukai poperiai, nutariau juos čia pat išbandyti – juk vilioklio darbas kaip ant delno. 

Pirmas masaliuko skrydis į vandenį ir didžiuliai purslai į šalis. Bemaž kilogramą sverianti aštriadantė kaipmat atsidūrė krante. Iš kur ji išlindo – net neįsivaizduoju. Taip per gerą valandą, niekur toli nenukeliaudamas, suviliojau dar 4 lydekaites ir… margašonių žūklę atradau iš naujo! Tiek emocijų, kiek suteikė šis meškeriojimas, jau senai nebuvau patyręs. Vien ko vertas tas netikėtas smūgis, išskiriantis galybę adrenalino į organizmą.

  


Kažkada seniai žurnale „Žūklė“ apie meškeriojimą kanaluose esu rašęs, tačiau tai buvo bendro pobūdžio rekomendacijos. Šįkart norėčiau šį įdomų spiningavimo būdą aptarti detaliau. 

Iš pat pradžių keletas žodelių apie pačius kanalus. Jų mūsų šalyje – devynios galybės, tačiau mano minima žūklė ir jos taktika yra pritaikytina tik nedideliems vandens telkiniams. Pajūrio krašte esantis didesnių kanalų labirintas pasižymi tiek nemažais plotais, tiek gyliais ir čia, manau, vertėtų laikytis visiškai kitokių taisyklių.

Visų pirma, norint pasidžiaugti tikrai šauniomis akimirkomis, reikalingas „geras“ vandens telkinys. O „geras“ jis meškeriotojui tik tuomet, kada yra daug ir didelių žuvų. Galiu iš karto nuraminti tuos, kurie tikisi, jog pavyks suvilioti leistiną dienos normą per keletą valandų. Nieko panašaus. Kanalai – ne ežeras ar tvenkinys, čia žvynuotosios paprastai pasiskirsto gana dideliais atstumais, tarp kurių kartais būna nemažas kelio gabalas. 

 


Kitas dalykas – laimikio dydis. Štai šioje vietoje labai sunku nustatyti, kokių gabaritų lydeka taikosi į praplaukiantį vilioklį. Šiaip, jei skaičiuosime vidurkį, bent jau man asmeniškai, aštriadantės papuola 0,5–1,5 kg svorio. Žinoma, kanalas kanalui nelygus ir kartais „užsirauni“ ant dvigubai ar trigubai stambesnių grobuonių. Visgi ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, jog tai reti atvejai (o ar šiais laikais kelių kilogramų margašonės – kasdieninis reiškinys?). Tai kuo gi ši žūklė tokia įdomi?

Bent jau man spiningavimas nedideliuose kanaluose primena upėtakių meškeriojimą. Reikalingi preciziški ir tikslūs metimai, žūklavietės apžiūrėjimas, taktikos numatymas iš anksto ir, be abejo, aršūs kibimai. Pusė veiksmo būna vandenyje, pusė – ore. Ne ką mažesnis privalumas – aiškiai matoma dugno struktūra. Jei, tarkim, kokiame ežere tik apytiksliai gali numanyti, kur slepiasi aštriadantė, tai čia beveik visuomet atspėji iš po kurio kupsto „išaus“ žalsvanugarė torpeda. Taigi jeigu jus mano argumentai įtikino ir sudomino, galime tęsti toliau. 

 


O toliau… Vandens telkiniai. Kaip ir upėtakių žūklėje, čia irgi labai svarbus vaidmuo tenka konkrečiam kanalui. Gali naudoti pačius geriausius masalus, žingsniuoti kilometrų kilometrus, bet jeigu žuvies nėra, tai net apsivertęs per galvą laimikį matysi kaip savo ausis. Iš tiesų, esama tikrai šaunių kanalų, kuriuose žūklė retai kada būna nerezultatyvi. Visgi tai pakankamai slapti vandens telkiniai, kurių pavadinimai ar vietovės griežtai saugomi. Patys pagalvokite: vandens čia nedaug, todėl negera ranka gamtai gali padaryti milžiniškų nuostolių. 

Turbūt vienos iš dėkingiausių žūklaviečių yra ten, kur netoliese yra didesnis vandens telkinys, „maitinantis“ kanalą žuvimis. Pasitaiko ir išimčių, kada aptinki kaip ir uždarą vandens telkinį, tačiau jame nuolatos sugauni neblogų laimikių. Tokie malonūs siurprizai iki šiol man didelė paslaptis.

Klasikinė žūklavietė, kuri patraukia dėmesį, yra kanaliukas, jungiantis tarpusavyje ežeriokus. Čia nuo ankstyvo pavasario pradeda būriuotis margašonės šventam ritualui – nerštui. Po to pilvus labai lengva prikimšti kuojų, raudžių ir kitokios „baltos“ žuvies, kadangi praradusios visą budrumą šios sidabražvynės pradeda audringas tuoktuves. Todėl iškart po draudimo, savaitę ar dvi, tikėtina visai menkose seklumose aptikti ir itin stambių egzempliorių. 

 


Vėliau didžiosios pasitraukia į saugesnes gelmes, palikdamos vaišių stalą sprindinėms lydekelėms. Visa bėda, jog daugelį tokių „derlingų“ vietelių žino ir vietos gyventojai. Jiems tai lengvas grobis, o mums…

Nemažiau žuvingi ir į upes įsiliejantys kanaliukai. Kai kada tai būna paprasčiausi melioracijos grioviai. Kartais jų dydis atrodo gana juokingas, tačiau tai tik į naudą: mažiau patyrę meškeriotojai ar brakonieriai net neįtaria, jog čia gali būti žuvies. Kuo mažiau konkurentų, tuo didesnis atradimo džiaugsmas mūsų laukia. Esu pastebėjęs, jog su upėmis susisiekiantys kanaliukai labai priklausomi nuo vandens lygio. 

Esant didžiajam pavasariniam polaidžiui, čia susirenka tikrai nemažai žvynuotųjų. Rodos, prigaudei smagių žuvų ir tikiesi kitą savaitgalį vėl atsigriebti. Atvyksti ir še tau: upei, o tuo pačiu kanalui, nuslūgus, didesni egzemplioriai lyg nujausdami spėja prasmukti pro vis seklėjantį atabradą. Be abejo, šiek tiek žvynuotųjų tikrai lieka, tačiau jau reikia gerokai paprakaituoti, norint ką nors rimtesnio suvilioti. 

 


Apskritai, tokia žūklė, ypač jeigu vykstama į nežinomą kraštą, gana didelė loterija. Net ir smulkiame žemėlapyje sunku nustatyti, ar šis mėlynas brūkšnys bus tinkamas žūklei. Todėl visada reikia pagalvoti ir apie galimas alternatyvas. Vis dėlto kartais pirmasis įspūdis gali būti labai apgaulingas. 

Pamenu, kartą gegužės pabaigoje nuvykau prie vieno, iš pažiūros įdomaus, vandens „brūkšnio“. Nuotaika iškart subjuro, pamačius iki pat vandens paviršiaus iškilusias vandenžoles. Maža to, gylis, kur tik akys užmatė, siekė vos 20–40 cm. Rodos, kaip ir būtų galima vykti toliau, tačiau vedamas nuojautos nepatingėjau paeiti kilometrą, kur pievos pabaigoje, visai netoli miškelio, kanalas sukosi dideliu kampu. 

Štai šioje vietoje ir atradau išganingąją duobutę. Nors pastarosios gylis siekė gal metrą, gal šiek tiek daugiau, tačiau to pakako, jog vos 15 metrų atkarpoje tūnotų 3 pasalūnės… Keisčiausia, kad tęsdamas žygį toliau, daugiau perspektyvesnių žūklaviečių taip ir nesuradau.

Galbūt naudojami įrankiai ir neturės žymios įtakos laimikio kiekiui, tačiau komfortas ir elementarios taisyklės žūklę pavers ne monotonišku darbu, bet malonumu. O to, aš žinau ir tikiu, siekiame praktiškai visi. Žinoma, specialiai pirkti spiningo tokiai žūklei niekas nesiruošia, tad ką galima pritaikyti iš jau turimo arsenalo? 

Bus daugiau.

Nerijus Rimkūnas