Manau, vienas iš pagrindinių kriterijų, norint sėkmingiau spiningauti mažuose kanaluose, yra meškerykočio akcija. O ji pageidautina greita arba labai greita. Ne kartą esu nudegęs nagus, kai netikėtai masalą pačiupusi visai nemenka plėšrūnė riestainiu išlenkdavo „lėtą“ kotą ir nepasikirtusi pradingdavo kažin kur. Negaliu teigti, jog standus spiningas visuomet garantuoja efektyvų pakirtimą. Juk tai priklauso ne vien nuo meškerykočio. Visgi lydekos dažnai būna pakankamai „sudėtingose“ vietose ir iš karto po kibimo jas būtina traukti iš šios pavojingos zonos. Štai čia „greitas“ kotas su tokia problema susitvarko kur kas sparčiau. 

Arba kad ir toks pavyzdys, kada prie pat kojų pritrauktą vilioklį netikėtai sučiumpa žalsvoji grobuonė. Erdvės manipuliacijos praktiškai nėra, todėl vos tik stipriai trūktelėję žuvį, tiesiogine to žodžio prasme, išmetame ant kranto (aišku, jei ši ne itin stambi). 

Galbūt meškerės ilgis nėra tas dalykas, dėl kurio vertėtų ilgai diskutuoti. Vieni pripratę prie ilgesnių, kiti – prie trumpesnių kotų. Aš pats asmeniškai naudoju įrankius iki 2,40 m ilgio. To man visiškai pakanka, kad iškėlęs meškerykočio viršūne galėčiau manipuliuoti viliokliu tarp žolių. Kita vertus, tai leidžia atlikti ir sudėtingesnius metimus, kada virš galvos kabo nusvirusios medžio šakos. Jeigu dar atsižvelgsime į tai, jog dažnai naudojami „popper“ ar kitokio tipo vobleriai, kuriems reikalingas „griežtas“ pravedimo būdas, nesunku įsitikinti trumpesnių spiningų pranašumais. 

 


Visgi leisiu sau pasikartoti, jog viskas priklauso nuo paties žvejo įpročių ir žūklavimo stiliaus. Nors esu plonesnio valo šalininkas, tačiau šiuo atveju atsarga gėdos nedaro. Ir ne dėl to, jog užkimba monstrinės žuvys. Paprasčiausiai, kartais prireikia pakankamai ryžtingų veiksmų norint, kad žvynuotoji pasiektų krantą. O ką jau kalbėti apie aplinkui esančius vandenžolių sąžalynus, iš kurių nuolatos tenka vaduoti nepigius vilioklius. 

Manau, neapsiriksite, pasirinkę arba pintą 0,1–0,12 mm, arba 0,2 mm paprasto valo giją. Iš tiesų pintas valas, mano požiūriu, galbūt yra pranašesnis, tačiau yra kategorija meškeriotojų, kurie jo paprasčiausiai nemėgsta. Pasirinkimo laisvė juk neribojama... 

Ko jau ko, bet pavadėlio nuo aštrių kaip skustuvas grobuonės dantų reikia nenuginčijamai. Gana keista, tačiau esu pastebėjęs, jog nedidelių vandens telkinių plėšrūnės būna ganėtinai aršios. Tai ne tos paežerių lydekėlės, delikačiai sugriebiančios net patį smulkiausią mikroguminuką. Čia jei jau kerta, tai kerta iš peties. Seniau naudotas 15 cm ilgio plienines gijas teko pakeisti gerokai ilgesnėmis, kada po poros išpuolių likau su nutįsusiu veidu ir vėjyje besiplaikstančiu laisvo valo galu.

 


Na štai, pagaliau priartėjome ir prie masalų. Pastaruosius ko gero esu išbandęs visų įmanomų tipų. Patys pirmieji į bandymų poligonus skriedavo guminukai, užverti ant lengvų galvučių. Tuomet apie kokius nors paviršinius voblerius ar kitas užatlantės naujienas teišgirsdavau vos vieną kitą žodelį ir nieko daugiau. Skųstis tikrai negalėdavau, nes margašonės plėšrūnės pakankamai gerai stverdavo tiek ryškesnių, tiek ir natūralesnių atspalvių „žuvytes“. 

Visa bėda, jog silikoninį vilioklį privaloma traukti pakankamai dideliu greičiu. Uždelsi sekundėlę kitą, ir paskui riperį „parvažiuoja“ ilgas ir žalias kaip krokodilas vandenžolių kupstas. Deja, greitai traukiamas vilioklis tikrai ne visuomet plėšrūnėms būna patrauklus. Geriausiu atveju sulauki atsargaus bakstelėjimo ir viskas. 

Supratęs, jog reikia ieškoti alternatyvų, pažvelgiau į sukriukių pusę. Ir štai čia jau galima atrasti labai vykusių modelių. Pavyzdžiui besisukančios blizgutės su Lusox tipo lapeliu. Nuėmus jų priekyje esančią švininę galvutę ir užspaudus vos 1 g šratelį, galima pasigaminti puikų seklių vandenų vilioklį. 

Be jokios abejonės, jis bus itin lengvas, pasižymės prastomis aerodinaminėmis savybėmis, tačiau… idealiai suksis, vos palietęs vandens paviršių. Negana to, net ir vos vos sukant ritės rankenėlę, lapelis praktiškai nenustos sukęsis. O ši savybė labai praverčia, kada plėšrūnės itin pasyvios: po nosimi blizgantis ir žaižaruojantis metalo gabalėlis anksčiau ar vėliau būna pastebėtas. 

 


Atrodo, ko žmogau tau benorėti, žuvys kimba, oras gražus. Bet ne, imi ir pradedi eksperimentuoti. Geras dalykas tie eksperimentai, ypač jeigu pasiteisina. Tuomet šypsena nuo vienos ausies iki kitos.

Pačiame vandens paviršiuje besimakaluojančius voblerius seniau naudodavau tik naktinėje šapalų žūklėje. Tam jie puikiai tikdavo. Tik, supranta, ganėtinai mažų gabaritų. Kitokio panaudojimo galimybių kaip ir neieškojau. Tačiau kartą mažylius pasiėmiau į kanalus ir likau jais sužavėtas. Agresyviai judėdami ar keldami ratilus paviršiuje, jie šauniai erzindavo itin seklių vietų gyventojas. 

Po kurio laiko praktikos pastebėjau, jog patys geriausi tie mediniai ir plastikiniai vobleriai, kurių forma labiau „išpūsta“, liežuvėlis ne itin didelis ir įstatytas statesniu kampu. Traukdamas tokį vilioklį jautiesi lyg žvejotum su kamščio gabalu: masalas ir visų pusių nuolatos gerai matomas. Tokio tipo voblerių tikrai nemažai, pavyzdžui Storm Sub Wart, Pontoon21 Hypnose SR, Red Rag SR ir daugelis kitų. 

 


Nenuvertinti reikėtų ir poperių. Tai masalai, tikrai dirbantys ne vien reklaminiuose klipuose. Tik mūsų meškeriotojai šiuo klausimu, kažkodėl pernelyg konservatyvūs. Tas, kas patiki ir rimčiau išbando, tikrai nenusivilia. Ko gero, aštriadantėms mūsų aptartomis sąlygomis vieni iš geriausių bus 5–6 cm poperiai. 

Dar kartelį raginu visus prabusti – Europoje šis masalas ir naudojamas, ir žinomas jau seniai, o pas mus kol kas tik žinomas (apie pavienius entuziastus nekalbu). Pavyzdžiui, aš asmeniškai pastaruoju metu bandau „pažindintis“ su „walk the dog“ tipo viliokliais, kurie traukomi blaškosi nuo vieno šono prie kito. Ir beveik galiu garantuoti, jog jie puikiai pasiteisins.

Taigi smulkų žemėlapį išsistudijavome, žūklavietes numatėme, įrankius ir masalus taip pat pasiruošėme. Belieka tik skrieti vingiuotais keliais keliukais iki žūklės tikslo. Mano įsitikinimu, spiningavimas kanaluose – gera fizinė treniruotė. 

Tenka nueiti toli gražu ne vieną ar du kilometrus, laipioti stačiomis pakrantėmis ir galiausiai po viso šito maratono dar parkulniuoti pievomis, kurių pernykštė velėna vis bando supinti kojas ir atimti paskutines likusias jėgas. Visa laimė, jog didelė ekipuotė nereikalinga. Maža kuprinėlė, dėžutė su pagrindiniais viliokliais ir viskas. 

 


Kanalus galėčiau suskirstyti į dvi dideles grupes. Vieni iš jų pasižymi santykinai dideliu gyliu (nesimato nei dugno, nei jo gylių pokyčių), kiti – labai jau seklūs. Pirmuosiuose žūklė reikalauja mažiau pastangų technikos prasme. Neretai pasiteisina masalo svaidymas išilgai kanalo. 

Tačiau tuo pačiu metu sunku nuspėti, kurioje vietelėje sulauksi to išganingojo smūgio. Turi visuomet pasiruošti netikėtumams. O štai sekliose žūklavietėse priešingai – tenka nuo vienos perspektyvios vietelės iki kitos kulniuoti nemenką atstumą. Klausite, iš kur žinau, kur laikosi pasalūnės? 

Labai paprasta. Įsivaizduokite, kad esate grobuonė, mintanti nedidelėmis žuvelėmis. Leiskite paklausti, kur jūs plaukiosite, kad būtų ir sotų ir saugu. Be abejo, nors kiek gilesnėse duobutėse. Ypač vertėtų atkreipti dėmesį į tuos pagilėjimus, kurie ribojasi su meldais ar kitais vandens augalais. Jiems silpnybę jaučia daugelis plėšrūnų. Būna ir taip, jog gausiai vandenžolėmis apaugusio kanalo viduryje atrandamos vos 1–2 metrų ilgio plikės. Štai į jas tikrai vertėtų pasiųsti jūsų mėgstamą vilioklį. 

 


Kai užkimba žuvis, tuomet ir pradedi mąstyti, kaip ją iš tos tankios džiunglių karalystės iškrapštyti. Spiningautojui tikrai nemažas pagalbininkas – pasitikėjimas. Jeigu tiki, jog tam tikroje vietoje tūno žuvis, galima sakyti, jog anksčiau ar vėliau ją tau pavyks suvilioti. Tai ypač padeda itin nerezultatyviomis dienomis. 

Tuomet atsistoji vienoje vietoje ir „droži“. Kartais užtenka kelių metimų, kartais keliolikos, bet pasiekti savo užsibrėžtą tikslą galima praktiškai bet kada. O tai didžiulis pliusas. Juk sutikite, ten, kur vandens plotai milžiniški, nesulaukęs kibimo pradedi abejoti savo sėkme. O to, rodos, žvynuotosios iš tavęs ir telaukia... 

Vis dėlto pasitaiko ir tokių atvejų, kada nerandi jokios perspektyvesnės vietelės. Tuomet verta paspiningauti ir iš pažiūros kiaurai permatomose seklumose. Lydeka sutverta maskuotis ir tuo puikiai pasinaudoja: staiga „šauna“ link masalo iš niekaip nesuprantamos buveinės. Greičiausiai nedidukas žolių kupstelis ar maža kranto išgrauža buvo tapusi aštriadantės namais. 

Kol vandens nenuseko iki kritinės ribos, o vandenžolės galutinai nepasiglemžė paskutinio atviro vandens lopinėlio, keliaukime pasidžiaugti išties smagia, gal kiek ir paslaptinga žūkle.

Nerijus Rimkūnas