Pagal augalų rūšis ir jų tankį galima daugmaž nuspėti, koks tose vandenžolių džiunglėse yra gylis. Jei matosi daug plačialapių lūgnių, veikiausiai ten per gilu braidžioti. Galbūt vandens sluoksnis ir nėra labai didelis, tačiau dugnas tokiose vietose bus klampus, minkštas ir iki žolyno krašto vargu ar nubrisite.
Jei matosi tik viena kita lūgnė, greičiausiai čia yra nevienodas dugno reljefas arba (ir) yra kažkokie grunto pokyčiai, nes lūgnės žvyruotam ar akmenuotam dugne neauga. Nors šie augalai gali stiebus ištiesti net iki 3,5 m gelmėje, tačiau taip būna nebent ežeruose ar tvenkiniuose, kur vanduo stovintis. Bet kokiu atveju, tai jau geresnis variantas, tad jei dugnas staigiai negilėja, galbūt yra priešingai – čia dugne bus kokia nors siaura akmenuota sekluma, tolyn į upę įsiterpęs akmenuotas slenkstis, tačiau faktas – dugno reljefas, grunto sudėtis kitokia nei visame Nemuno ruože.
Įdomu tai, jog daugiausiai galimybių pasiekti augalijos kraštą dažnai būna ten, kur žolės tankiausios ir jų juosta plačiausia. Bet šįsyk kalbu ne apie plačialapius, o ant vandens stiebus paguldžiusius augalus. Jie brendant kabinasi už batų – eini ir velki plytos svorio ties keltimi kojas apsivijusius kuokštus. Tačiau pasiekęs augalų juostos kraštą, gali masalą mėtyti ne tik išilgai žalios „juostos“, bet netgi nedideliu kampu kranto link.
Žodžiu, variantų yra įvairių ir jų daugėja slūgstant vandeniui. O staigiai ir smarkiai pakilus Nemunui tuose žolynuose orientuotis praktiškai neįmanoma, nes būna, jog juos netgi apsemia vanduo. Tada siūlyčiau nešvaistyti laiko veltui ir susirasti kitokio pobūdžio žūklavietę.

Beje, matomumą smarkiai pablogina ir smarkus vėjas. Nerašau, kad bangos, tai jau savaime suprantama, tačiau net ir daug nebanguojant, ypač kada giedrą dieną dangumi greitai plaukia nedideli debesėliai, sujudintas vėjo upės paviršius mirguliuoja ir sunku įvertinti, kur baigiasi žolių plantacijos, kokie ten yra augalai ir panašiai, žodžiu, rasti vandenžolių juostos kraštus darosi sudėtinga.
Kita vertus, spiningauti tokiose žūklavietėse galima ištisą dieną, nes net ir per vasarinius vidudienio karščius čia tūno lydekos. Tačiau geriausia paros dalis žūklei – vėlus, ramus pavakarys. Ypač daug „judesio“ čia būna prieš sutemstant.
Galima pasilikti spiningauti ir naktį, bet tada jau geriau žvejoti vienoje vietoje – užsibridot dar dieną į gerą poziciją ir neieškote kitos panašios žūklei vietos. Tai jūsų pačių saugumui, nes braidote giliai, ir dėl to, jog beraunant kojomis augalus (o kitaip ir nebus) paprasčiausiai išbaidysite žuvis. Dieną jos ne tokios baikščios, nes aplinkui daug pašalinių garsų, galbūt pučia vėjas, nuolatos pralekia vandens motociklai ar praplaukia baržos, garlaiviai, žvejai su savo valtimis, o naktį visiškai ramu.
Paminėjau žvejus su valtimis, bet man visada labai keista, kad jie paprastai velkiauja arba užsiinkaruoja kur nors toli nuo kranto. Gal aš nelabai pastabus, tačiau nė sykio nesu matęs, kad kas nors spiningautų iš valties šalia vandenžolių. Keista...

Gaudymas guminukais be papildomo svarelio
Tokį spiningavimą mūsų žvejai naudoja retokai. Nors gal aš klystu, juk neskaičiuoju kiekvieno meškeriotojo, nevažinėju po visą Lietuvą ir specialiai nestebiu spiningautojų. Visgi, kiek tenka matyti pačiam ir bendrauti su žūklautojais, gaudymas silikoniniais masalais be svarelio nėra labai populiarus. Juo labiau tokiu metų laiku. O be reikalo, nes būtent čia ir dabar jis turi nemažai perspektyvų.
Tačiau yra vienas „bet“, nes kitąsyk iškart už žolių juostos gali būti stiproka tėkmė ir ji turi neigiamos įtakos guminukų pravedimui. Tokiomis sąlygomis jau reikėtų pasunkintų ofsetinių kabliukų, blogiausiu atveju nedidelių (iki poros gramų) ofsetinių galvučių, kurios padės lengviau užmesti masalą, deja, ir gadins jo žaidimą. Bet kokiu atveju su kabliukų bei galvučių mase persistengti nevertėtų. Yra dar vienas niuansas – paties guminuko svoris (apie tai rašiau gana išsamų straipsnį), kuris ir lems, reikia jį pasunkinti ar ne.
Tiesa, nepaminėjau „einamiausių“ dydžių – tai būtų 3,0–3,5 colio silikoniniai masalai. Gal pasirodys mažoki, bet spiningaujant žolynuose toli masalų sviesti nereikia, daugiau reikšmės turi taiklumas ir teisingas vilioklių pravedimas.

Ne visi guminukai tokiam spiningavimui tinka pagal savo formą ir silikono sudėtį, kalbu tik apie riperius. Faktas, kad reikiamai „išjudinti“ minkštesnius guminukus yra lengviau (paprastai jie ir greičiau plyšta), nes tokie ima mojuoti savo uodegomis nuo menkiausio krustelėjimo. Kita vertus, daug lems ir šių masalų forma, ypač uodeginis pelekas ir uodegos strampo ilgis bei storis. Net nenoriu smarkiai plėstis ta tema, nes apie tai esu rašęs gal dešimt ar daugiau kartų.
Tačiau technologijos kasmet tobulėja ir nevertėtų orientuotis tik pagal mano minėtus kriterijus. Kai kurie riperiai pagaminti taip, kad lėtai traukiami be papildomo svorio gal ir menkiau „rangosi“, tačiau jie turi tuos vobleriams būdingus vadinamuosius rolling judesius, kuomet svyruoja apie savo išilginę ašį, t. y. vartosi nuo šono ant šono. Tai lemia jų kūnelio forma, daug reikšmės turi ir uodeginio peleko plotis, atsilenkimo kampas bei forma. Bet dabar to nenagrinėsiu, nes čia reikėtų žiūrėti į minėtų faktorių visumą ir pasakoti apie konkrečius riperių modelius.
Kiti guminukai (arba tie patys) visai neprastai juda vandenyje, kada juos... tvičinguoji, ką Nemuno žolynuose sėkmingai ir darau. Aišku, tuomet trūkčioti reikia be didelių pauzių, gana agresyviai, bet tokį pravedimo būdą gana dažnai teigiamai įvertina lydekos.

Riperio gebėjimą „vartytis“ galima išsibandyti namuose vonioje – tam erdvės pilnai pakanka. Su bandymu tvičinguoti namų sąlygomis, suprantama, gausis ne kas, čia jau teks padirbėti vandens telkinyje.
Kadangi vardijau kai kuriuos voblerių modelius, reikėtų paminėti ir silikoninius favoritus, kuomet spiningauju aprašytomis sąlygomis nenaudodamas svarelių (arba naudoju labai minimalius). Tai būtų anksčiau žinomi Reins S Cape ir Pontoon21 Avaruna, o taip pat šįmet teigiama prasme nustebinę Lucky John Radiator. Kaip matote nuotraukoje, visi jie yra gana panašūs, nes turi iškarpytą (LJ firma labai taikliai pavadino – „radiatoriais“) kūnelį.
Kadangi esu skeptikas, nelabai linkęs tikėti, kad tie iškarpymai bent kiek smarkiau įtakoja kibimą, nors, kaip teigia gamintojai, neva sukuria papildomus hidroakustinius virpesius. Bet vilioja minėti guminukai Nemuno lydekas atsakančiai vedami lėtai vienodu ritmu, patraukinėjami tvičinguojant, darant kombinuotus pravedimus ir galimai kitaip, kaip dar nesugalvojau...
Tačiau svarbiausia, jog šitaip „iškarpyti“ riperiai gerokai lėčiau skęsta jau vien todėl, kad jų kūnelyje esančiose ertmėse susidaro savotiškos oro „kameros“, kurios palaiko masalo plūdrumą.

Apie guminukų spalvas pasakysiu labai trumpai. Kol dar vanduo yra šiltas, o taip paprastai būna ir iki rugsėjo pabaigos, lydekos šalia augalų plantacijų Nemune geriausiai griebdavo žalsvus, salotinius, geltonus riperius. Vėliau tos spalvos patamsėdavo, kaip vienos geresnių būdavo įvairios „tepalinės“, rusvos, pilkšvos, „murzinos“, kurių spalvą ar atspalvį netgi sunku apibūdinti. Tada jau pageidautinas ir blizgučiais prisodrintas silikonas. Nors giedromis dienomis, iki Nemunas visai neatvėsęs, vis dar „iššaudavo“ ir vasariniai spalviniai variantai.
Kelios detalės, kurias būtina paminėti. Spiningą, regis, tokiomis sąlygomis reikėtų rinktis ilgesnį, nes galimai stovėsite vandenyje iki bambos. Deja, ilgu kotu vargu ar galėsite reikiamai tvičinguoti, todėl ilgesnio nei 2,40 m įrankio nerekomenduočiau. Kita vertus, čia toli svaidyti masalų neprireiks, apie tai jau kalbėjau. Įrankio testas irgi turėtų būti bent iki 20 g. Tačiau „kuolo“ irgi nereikia, nes masalai nėra labai dideli, sąlyginai lengvi. Įvertinus vilioklius, valo norėtųsi plonesnio.
Tokie norai labai greitai baigivasi, kada masalą sugriebia stambesnė lydeka ir be jokių skrupulų įlenda į žolių tankumyną. Todėl bent jau 0,12 mm pintukas būtinas, nes laimikį reikės traukti forsuotai.
Romualdas Žilinskas





































































