Sakoma, kad prastu oru net šuns šeimininkas į lauką nevaro. Ypač naktimis. Tačiau žvejams šis priežodis negalioja – lapkritį, kai oro temperatūra naktimis svyruoja apie 0° C, krenta riebi šlapdriba, vėjas, regis, tuojau išvartys paskutinių lapų netekusius medžius, meškeriotojai su didžiausiu džiaugsmu ir viltimi sėdi paupiuose.
Na, galbūt nereikėtų šiuo atveju naudoti daugiskaitos, nes dabartinės Mėgėjų žūklės taisyklės atėmė šią galimybę iš žvejų, kurie tokias naktis praleisdavo prie Neries, Šventosios, Jūros, dar kelių didesnių mūsų upių, tad beliko tik Nemunas, Neries atkarpa žemiau Jonavos ir Nevėžis.
Kita vertus, būtent upių tėvas visada ir sutraukdavo daugumą meškeriotojų, į jo žemupį plūsdavo pulkai žvejų-naktibaldų. Ak, tiesa, rašau apie meškeriotojus, tačiau neminiu, kokių žuvų jie važiuoja gaudyti. Nors ką ten minėti, juk ir taip aišku – kalbu apie vėgėlių gaudytojus.
Dar norėčiau grįžti prie minėtų upių. Pačios didžiausios, tos tikrosios „marinės“ vėgėlės-migrantės kyla Nemunu aukštyn, todėl pirmosios žinios apie jau pradėjusias kibti vėgėles ateina iš upių tėvo žemupio. Dažniausiai lapkritį, bet pasitaiko, kad tik pirmosiomis gruodžio dienomis. Kada taip nutiks šįmet, sudėtinga pasakyti, nes viskas priklausys nuo vandens ir oro temperatūros.

Nors galbūt oras čia bus tik antraeilis veiksnys, nes jei jau Nemunas pakankamai atvėsęs ir marmurinės plėšrūnės išsiruošė neršto migracijai – nebesustos – kils upe aukštyn. Tačiau yra ir vietinių vėgėlių, kurios nekeliauja tokio didelio atstumo, o masalus pradeda ragauti maždaug spalio mėnesio antroje pusėje. Beje, Nemune aukščiau Kauno HE, Neryje, Nevėžyje – irgi. Yra buvę man net tokių nutikimų...
Maždaug prieš dvylika metų paskutinę rugpjūčio savaitę visai šalia Kauno netyčia aptikau puikią karšių žūklavietę. Tiesiog ėjau paupiu ir nutariau: čia... Vieta unikali – miestas šalia, o žvejų – nė kvapo, net takai nepraminti. Taip, yra tokių Nemuno ruožų netgi dabar, tačiau nepasakosiu kur – tegul ir toliau niekas ten žolės nemindo.
Meškeriojau dugninėmis toje žūklavietėje daugiau nei mėnesį laiko maždaug kas trečia diena. Tiksliau – kas trečia naktis, nes ateidavau vakarėjant, o žūklę baigdavau jau gerai prašvitus. Žinoma, jaukinau sočiai, bet dabar kalbu ne apie pagrindinį laimikį. Jau pačią pirmą naktį pagavau vėgėlę. Na, pasitaiko...
Kitą, o gal dar kitą kartą, jau nepamenu, ištraukiau ir dar vieną. Buvo porą naktų, kada sliekais susigundė per naktį net dvi. Nedidukės pasitaikydavo, maždaug po pusę kilogramo, bet tokiu metų laiku...

Dabar net galvoju, kodėl nežvejojau toje žūklavietėje lapkritį, gruodžio mėnesį, kuomet būna pats vėgėliavimo įkarštis? Veikiausiai nusibodo tais metais prie dugninių tupėti ir jas iškeičiau į spiningą. Galėčiau nors ir šiandien ten laimę išbandyti, deja, kojos greičiau pavargsta, o eiti reikia nemažą kelio galą – tiek to. Bet užteks tų mano pasenusių istorijų, grįžkime prie pagrindinės temos.
Atrodytų, kam reikia naktimis prie vandens melstis ir vėgėlių malonės laukti, nejau dienos nepakanka? Priežastis elementari – vienaūsės paprastai kimba tamsiuoju paros metu, kaip ir minėjau, masalus ima ragauti pradedant prieblanda ir baigiant brėkštančiu rytu. Pasitaiko vieną kitą nutverti ir dieną, bet tai tik reta išimtis iš bendros taisyklės.
Tiesa, po vidurnakčio irgi ateina savotiškas štilis, kai vos viena kita drįsta masalą paragauti. O didžiausia tikimybė ištraukti vėgėlę yra maždaug iki dvyliktos nakties. Trumpas aktyvumo pliūpsnis dar gali būti prieš švintant, retsykiais – ne pirmoje nakties pusėje, bet tik tada. Toks vėgėlių kibimo tvarkaraštis galioja tiek Nemunui, tiek Neriai, tiek Nevėžiui.
Beje, o kodėl vėgėlės medžioja naktį? Nagi, dėl tos pačios priežasties, kaip ir unguriai, šamai, sterkai – labiau pasikliauja ne rega, tačiau kitais jutiminiais organais, padedančiais aptikti auką: lytėjimo, uoslės, skonio bei į hidroakustinius virpesius reaguojančiais receptoriais.

Kad šios grobuonės nėra visiškai aklos, irgi faktas. Elementarus to įrodymas – fosforuojančios avižos, kuriomis iš po ledo gaudome vėgėles. Taigi mato jos ir visiškoje tamsoje, tačiau kitaip nei mes, galimai kitaip nei kitos žuvys. Pavyzdžiui, krintanti į vandenį žibintuvėlio šviesa naktinių plėšrūnių nebaido. O pabandykite į akis staiga pašviesti, pavyzdžiui, šapalui – pamatysit, kaip jis susinervins.
Tačiau, kad vėgėles traukia ant kranto degančio laužo šviesa, yra tik dar viena graži žvejų pasaka. Veikiau yra atvirkščiai, nes, kas pas mus įprasta, prie to laužo žvejai dar ir šašlykus ar dešreles kepa, o kad į skrandį geriau slystų – ne vandeniu užgeria. Tada ir prasideda... Šakų laužymas, malkų kapojimas, šokiai ir dainos ant kranto tikrai žuvis baido. Vėgėlės tai junta bent pusės kilometro atstumu.
Nors pradžioje straipsnio dūsavau, kad dėl kvailų (ar tai tik vieno mano nuomonė?) taisyklių pakeitimų netekome galimybės gaudyti vėgėlių daugelyje upių, visgi reikia pasakyti, kad šios žuvys pas mus gana smarkiai išplitusios. Tačiau kiek gausiai – čia jau kitas klausimas. Kažkada jų išties buvo labai daug, bet pastaruoju metu net ir „topinėse“ vietose pagaunama nepalyginamai mažiau nei prieš porą dešimtmečių.
Šaltavandenės žuvys, menkių pusseserės, tai gal jas klimato kaita neigiamai veikia ar verslininkai, žvejai mėgėjai išgaudė, gal ūkininkų trąšos mūsų vandenyse ėmė kauptis – kokia priežastis? Ichtiologai tik pečiais gūžčioja...

Bent jau teoriškai jų galima rasti visur: mažuose upeliuose ir didelėse upėse, tvenkiniuose bei ežeruose. Tačiau yra būtina sąlyga – vandenyje neturi trūkti deguonies. Žinoma, nepalyginsi ir skirtinguose telkiniuose gyvenančių marmurinių plėšrūnių dydžių. Upeliai joms tėra lyg savotiški „vaikų darželiai“, tad kuo upė yra didesnė, tuo stambesnių vėgėlių galima daugiau aptikti.
Kaip jau minėjau, pačios didžiausios iš Kuršmarių Nemunu migruoja ir jo intakuose arba aukščiau pakilusios pačioje upėje ikrus beria. Apie ežeruose gyvenančias vėgėles nedaug ką žinau, nes ten jų nesu gaudęs. Įdomu tai, kad didžioji dauguma mūsų meškeriotojų irgi to nedaro, nors stovinčio vandens telkiniuose vienaūsių ištekliai yra dar pakankamai dideli, užauga jos kai kur taip pat stambios.
Aktyviausius vėgėlių kibimo periodus galima suskirstyti į dvi dalis: vėlaus rudens, kuris prasideda maždaug nuo lapkričio vidurio (kitąsyk ir anksčiau) bei poledinį žiemos, kai naktinės grobuonės būna labai ėdrios prieš patį nerštą ir jo metu (tai atsitinka kažkur apie Kalėdas).
Beje, kalėdinį vėgėlių gaudymą veikiausiai ilgam teks pamiršti, nes jau prieš, berods, aštuonerius metus įsigaliojo minėtas draudimas jas žvejoti nuo gruodžio 15 iki sausio 15 dienos. Menu vienas šventes Vilkyškių miestelyje šalia Jūros upės – taip skaniai paruoštų vėgėlių gyvenime nebuvau valgęs...

Kai kas įrodinėja, kad puikus metas joms žvejoti būna ir ankstyvą pavasarį tik nuėjus ledams upėse. Irgi nesu bandęs, tad to negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Tačiau tarp pirmųjų dviejų gero kibimo etapų būna tam tikra pertrauka, kuomet vandens telkiniai tik pasidengia ledu. „Tuščios“ dienos gali tęstis savaitę, dvi ar ilgiau – viskas priklauso nuo to, kaip greitai sustos upė ar galutinai užšals ežeras. Šiuo laikotarpiu povandeninėje aplinkoje įvyksta esminės permainos, prie kurių žuvims ne taip staigiai pavyksta prisitaikyti.
Skirtingais periodais kažkiek skiriasi ir vėgėlių elgesys, į kurį vertėtų atsižvelgti gaudant šias žuvis. Dažnai žvejybiniuose straipsniuose akcentuojami šių naktinių plėšrūnių migravimo takai. Išties jie labiau būdingi vėlesniam, t. y. priešnerštiniam laikotarpiui. O pirmosios kimbančios vėgėlės ne taip smarkiai prisirišusios prie sąlyginai siauro dugno ruožo. Veikiausiai todėl, kad jos yra vietinės, bet ne atmigravusios iš marių.
Tik pradėjusios aktyviai maitintis, vienaūsės ieško vietų, kur galima aptikti smulkesnių žuvelių pulkus. Nors šios grobuonės ir yra pasalūnės, bet pakankamai judrios, kad sugebėtų plaukioti ieškodamos aukų. Tiesa, tas jų plaukymas gana sąlyginis, kadangi vėgėlės vos ne šliaužte šliaužia padugne. Dėl šios priežasties ir lėtų manierų vėgėles aptiksi ne kiekvienu echolotu – kai kurie prietaisai paprasčiausiai nefiksuoja šių žuvų.
Gaudant grobuones upėse tai nėra svarbu, tačiau ieškant jų mėgstamų vietų plačiuose ežerų plotuose, echoloto parodymai labai praverstų. Kaip sakiau, vėgėlių meškeriojimas mūsų ežeruose – gana mistinis dalykas, jei ir žvejoja jas kas nors stovinčiuose vandenyse (Kuršmarės, aišku, nesiskaito), tai dažniau tik iš po ledo.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas





































































