Šiuo metų laiku (ankstyvuoju kibimo periodu) verta išmėginti aktyvią vėgėlių paieškos taktiką. Pasirinkus patikusį upės ruožą, kas 10–15 m statome 2–3 dugnines su kibimo signalizatoriais. Jei per pusvalandį plėšrūnė neragauja masalo, paskutiniąją meškerę užmetame panašiu atstumu už pirmosios. Ir jokio skirtumo – judėsite pasroviui ar prieš srovę. Taip darome tol, kol užkibs pirmoji vėgėlė. Dažniausiai, nors ir ne visada, tai nebūna atsitiktinis laimikis – reiškia, jog netoliese sukinėjasi ir daugiau plėšrūnių.
Dabar jau dugninės pastatomos arčiau viena kitos toje vietoje patiekiant masalą panašiu atstumu nuo kranto. Kibimo verta palaukti taip pat ilgiau: valandą ar net dvi. Galimas daiktas, jog toje vietoje stovi mailiaus būrys ir netrukus užkąsti atplauks (arba jau atplaukė) kita vėgėlė. Aišku, kad tokį judėjimą krantu reikia numatyti dar nesutemus.
Taip pat žūklę varžys priėjimas arti vandens, pakrantės augmenija, svyruojantis vandens lygis, galiausiai – visada ne vietoj pasistatęs savo meškeres konkurentas. Palaikysite mane visišku diletantu, niekad nebuvusiu Nemune žemiau Kauno – ten kiekvienas geresnis upės plotas turi savo šeimininką.
Geros vėgėlinės vietos gali būti netgi visai neišskirtinės. Suprantu, kad geriausios ten, kur yra dambos. Tačiau sąlyginai lygus upės ruožas, kur dugnas žvyruotas, srovė nesmarki, gylis – 1,0–1,5 m, jau visai priimtina vieta šioms plėšrūnėms. Jei kur nors arti kranto yra dideli dugno nelygumai, apsemtas akmenynas, upės išplatėjimas su grįžtamąja srove – pakankamai daug galimybių, jog ten užtiksite taip geidžiamą laimikį.

Na, o nuo dambų meškeriojama jau kone dvigubai didesniuose gyliuose, masalą galima sviesti į uždambį, į priešdambį, žodžiu, bandai laimę abipus akmenų virtinės. Ir svareliai čia reikalingi atitinkami – šimtgraminiai ar masyvesni, nes svarbu masalą išlaikyti norimoje vietoje. Gramzdų masę galima sumažinti naudojant pintus valus – ir gijos plonesnės, ir jų tvirtumas didesnis.
Jei vandens lygis aukštas (beje, tada paprastai ir kibimas geresnis), tėkmė dar labiau pagreitėja, gausiau plaukia žolės ir žvejyba tampa itin komplikuota. Tokiu atveju ilgai nosies nepakrapštysi – tiesiog dirbi prie meškerių. Labiausiai kenčia tie, kurie dugninių pristatę daugiau nei turi pirštų ant abiejų rankų. Neužjaučiu – šalia dar bent pora žvejų išsitektų, bet juk nemes savo meškerių ant jau užmestų įrankių.
Manot, kad daugiau tokie pagauna? Nė velnio. Ir nepasimoko – vėl kitą sykį rikiuoja dugninių bateriją, o kylant vandeniui su aidu šachmatais garsiai žaidžia.
Įrankiai vėgėlių žūklei labai elementarūs. Bent jau anksčiau taip būdavo – kas kokį kotą turi – su tokiu ir gaudo, ant kokios ritės galima valą užvynioti – toji ir tinka. Todėl ir pristatydavo pilnas pakrantes pigių raudonais galais kinų gamybos „teleskopų“. Dabar jau laikai kiti – firminiai didesnio testo feeder tipo meškerykočiai, lengvesnės klasės karpiniai kotai. Kalbu apie Nemuną, kur ties dambomis toliau masalus šveisti tenka. Beje, platūs karpinių kotų žiedeliai čia bus neabejotinas privalumas, kai Nemunas „šienu“ pasidengia. Tinka net ir surf meškerykočiai.

Tačiau bėda ta, kad vėgėlė dažniausiai ne itin smarkiai dugninės viršūnę krato, tad meškerės viršūnėlę reikia stebėti atidžiai. Jei vėjas smarkiai kotus purto, dar sunkiau šį veiksmą nuspėti. Daug kas meškerioja su „varpelių-šakelių kombinacijomis“, bet aš neįpratęs prie žemaitiškų gudrybių (prisipažinsiu, nesu ir vėgėliavimo fanatikas, o ypač ten, kur vyksta masinės jų gaudynės), tad gal pražiopsau vieną kitą vėgėlę.
Visiškai kitokia įranga imu žuvaudamas palyginti lėtame Nevėžyje ir Neryje – pastarojoje upėje toliau į srovę užmetęs įkirsi ne žuvį, bet močiutės pagalvės dydžio riedulį. Nors čia srovė ir labai smarki, bet vienaūsės laikosi visai šalia kranto. Suprantama, tik tam tikrose vietose ar bent jau tose žūklavietėse, kur žvejoju aš.
Šiose upės atkarpose vaga glunda prie stataus kranto, nuvirtę ar šaknis pamerkę į vandenį dideli karklai yra puikios slėptuvės vėgėlėms. Beveik garantuoju, kad tupi jos čia ir dieną, ir net vasarą (kalbu apie vietines žuvis), nes, bent jau teoriškai, geresnę vietą vargu ar susirastų.
Neris nešamų žolių kiekiu rudenį nusileidžia nebent Šventajai, todėl daugiau nei dvi dugnines užmetus, gali prireikti daryti pritūpimus visą naktį. Praėjo tas metas, kada aktyviai sportavau, todėl neretai apsiriboju vos viena meškere. Kita vertus, masalą tenka sviesti pasroviui nedideliu kampu (tėkmė mažiau veiks valą ir nereikės sunkaus gramzdo, menkiau kabinsis praplaukiančios žolės), dėl ko kelias meškeres reikia statyti toli viena nuo kitos, nes kitaip rizikuoji, kad susipins valai.

Tačiau taip nepatogu, nes nuo įrankio iki įrankio reikės vaikščioti beveik stačiai į vandenį smingančiu šlaitu – galima ir pūkštelėti į lapkritinį vandenį. Tokioje žūklavietėje net kėdutės nepasistatysi, tad įsitaisau pusiau gulom ant smėlėto ar žvirgždėto skardžio ir spoksau į tos vienintelės meškerės viršūnėlę...
Beje, jei grįšime į straipsnio pradžią (įžanga ir lieka įžanga), prastas oras ir geras vėgėlių kibimas – pernelyg sureikšminami dalykai. Ir tikrai ne faktas, jog marmurinės plėšrūnės geriausiai kibs tuo aprašytu „šunišku“ oru, o esant giedrai ignoruos masalus. Nors dalis tiesos tame irgi yra, kadangi kritus slėgiui panašaus tipažo žuvys, pavyzdžiui, unguriai, šamai dažniausiai suaktyvėja.
Pagriebusi masalą vėgėlė retai kada jį išspjauna – įryja iki pilvo gelmių ir laukia, kol kas nors ją nukabins nuo kabliuko. Net valo storis jos beveik negąsdina. Neverta daug vargti bandant atkabinti užkibusią žuvį, geriau namuose iš anksto pasiruošti keletą pavadėlių su pririštais kabliukais arba karabinais. Taip daug patogiau, nei tamsoje po vėgėlės skrandį krapštytis, o kažkoks metalinis segtukas ant valo – jai nė motais. Nors, jei žuvauju taip, kaip dabar pasakoju, galiu stebėti kibimą realiu laiku ir nebūtinai teks keisti pasaitėlius. Aišku, jei dugninė ne visiškas „kuolas“.

Tiesa, priešinasi traukiama gana smarkiai. Kuomet šalia yra šiekštų – lenda į šabakštynus, ungurio maniera stengiasi kabintis už kliūčių. Man labai didelės nėra pakliuvusios, o ir su įranga, žuvaudamas net ir ne Nemune, „nenusismulkinu“, todėl nepamenu, kad bent viena nutrūktų. Aišku, jei pradėsi snaust ant kranto, ir smulki vienaūsė sugebės kur nors užpainioti valą.
Dauguma vėgėles gaudo su paternoster tipo sistemėlėmis. Nemune taip žvejoju ir aš. Bet ką tik aprašytu atveju svarelis geriau slankiojantis. Kada visai nekimba, nesvarbu, kokią sistemėlę benaudosi, galima paeksperimentuoti su pavadėlių ilgiu. Retais atvejais tai atneša naudos, nors nesu tikras – galbūt tuo metu tiesiog suaktyvėjo vėgėlės.
Masalus šioms plėšrūnėms, jei paliksime nuošaly įvairius žarnigalius, kepenines dešras, „sasiskas“, keptus žvirblius (!) ir kitus egzotinius niekus, geriausiai naudoti trijų rūšių: sliekus, žuveles ir varles. Teko viena ausimi nuklausyti, kad neprastas masalas yra kumeldėlės, bet nebandžiau, tad nekomentuosiu.
Kai prasideda vėgėlių kibimo vajus, naktinius sliekus žūklės parduotuvėse žvejai šluote šluoja. Jei jų negausite, bus gerai ir didesni paprasti mėšliniai, dirviniai ar juodgalviai, lenkiški arba kanadietiški, pabrėšiu – reikalingi stambūs. Ant didesnio kabliuko maukite jų negailėdami, svarbu, gyvi būtų ir judriai raivytųsi. Dideli sliekai universalūs vėgėliaujant bet kokiose upėse, deja, šis masalas labiau patinka smulkesnėms vienaūsėms.

Tačiau jie turi kitą privalumą – tokį masalą gali pačiupti šapalas, meknė, stambi kuoja, karšis, rudeninis žiobris ar net ūsorius. Šapalai ir ūsoriai paragauja ir varlių, o žuvele susigundo lydekos.
Žuvelė tiks bet kokia, tačiau geriau nedidelė – maždaug 5–7 cm. Kiti žvejai tvirtina, jog kibesnė yra dar mažesnė. Nors vėgėlėms įprastesnis grobis yra dugninis mailius: gružliai, pūgžliai, šlyžiai, tačiau Neryje man labiau pasiteisindavo mažos kuojytės, net ir aukšlės. Bet ir vėl aš šį faktą siečiau su marmurinių plėšrūnių suaktyvėjimu arba ant jų tako tiksliai užmestais masalais. Reikėtų meškerioti vėgėles daug metų, dažnai ir įvairiose vietose, kad galėtum „išrašinėti“ kiekvienos upės vėgėlių meniu pagal masalinių žuvelių rūšinę sudėtį.
Didžiausia problema iškils žvejojant varlėmis. Dabar ne tas laikas, kai jos pakrantėmis šokuoja – teks ieškoti upeliuose po akmenimis, šiekštais ar dar nuo ankstyvo rudens jų turėti prisigaudžius. Rimti vėgėliautojai taip ir elgiasi, laiko jas rūsiuose, balkonuose. Varlės – ne žuvys – joms vandens keisti nereikia, ilgai išbūna gyvos sausų samanų ir lapų pataluose. Aišku, geriausiai būtų varles apgyvendinti kuriam laikui šaldytuve, bet aš, kitaip nei vienas mano bičiulis, tokio lygmens dar nepasiekiau.
Jei žuveles ant kabliuko geriau mauti už lūpos, tai varles galima ir už kojų. Kabliuku derėtų perdurti abi šlaunis. Tačiau kiti žvejai irgi veria už lūpos, manding, tai didesnės reikšmės neturi.
Tiesa, rudos varlės yra geresnės nei žalios, o pilkos spalvos užima tarpinę padėtį. Ir negaudykite labai stambiomis – nors vėgėlių žabtai ir platūs, bet jos, panašiai kaip ir šapalai, labiau linkusios ragauti nedideles varliukes. Tik po žūklės žmonai nepasakokite, kuo tą skanią žuvį sužvejojote, nes savo nekenčiamiausiai kaimynei atiduos...
Romualdas Žilinskas





































































