Straipsnių apie ungurius ir jų žvejybą esu publikavęs ne vieną ir ne du, jų rasite Salmo lt svetainėje, facebook puslapyje, taip pat mano puslapyje bei asmeninėje paskyroje. Visgi paskutinis rašinys, kurį rašė šviesios atminties Ričardas Adamonis, sulaukė, švelniai tariant, keistų komentarų, iš kurių matosi, kad dalis mūsų žvejų apie šių žuvų gyvenimą žino gana menkai. Taip – unguriai išties labai paslaptingi vandenų gyventojai, mokslininkai iki dabar nėra visiškai išstudijavę jų elgsenos.
Kodėl vis dar liko „juodų dėmių“ ungurio biologijoje? Priežastis ne viena. Tokiems ilgalaikiams ichtiologiniams tyrimams skiriama palyginti nedaug lėšų, nes tai nėra šalių prioritetinės sritys, tai ne kokių nors naujų technologijų tobulinimas, gynybos pramonė ar panašiai. Unguriai – itin nepatogus tyrimų objektas.
Šios žuvys gėluose vandenyse gali gyventi nuo kelių iki keliasdešimt metų, todėl norint padaryti rimtesnes išvadas reikėtų šias žuvis stebėti ne dešimtmetį, o gerokai ilgiau ir tam veikiausiai nepakaktų ungurius pradėjusio tirti mokslininko gyvenimo. Sudėtinga ir tai, kad nuo migracijos pradžios unguriai nukeliauja tūkstančius kilometrų – iš ežerų plaukia upėmis, per marias ir jūras, kol galiausiai pasiekia Atlanto vandenyną.
Be to, tyrėjams kortas maišo ir šiltėjantis klimatas: keičiasi vandens temperatūra, kritulių kiekis, upių vandens lygis ir panašiai, o šie veiksniai gali turėti įtakos ungurių migracijai.
Visgi norėčiau pratęsti pasakojimą apie ungurius remdamasis faktais, kurie šiuo metu yra žinomi ir patvirtinti ichtiologiniais tyrimais. Išsyk pasakysiu, kad tie meškeriotojai, kurie labiau tiki senelių pasakomis arba po postais parašytais nežinia kieno komentarais, tarkim, kad unguriai šliaužioja po žirnių laukus žirniaudami, suėda lavonus, yra parazitinės žuvys ir panašiai, negaiškite laiko ir drąsiai „nustumkite“ savo išmaniajame telefone šitą postą į šalį.
Na, o kam įdomi ungurio biologija, galite skaityti toliau. Beje, mokslinių terminų pasistengsiu vengti, pasakosiu paprastais žvejams suprantamais žodžiais.

Kada unguriai palieka ežerus ir išplaukia į jūrą, priklauso ne vien nuo jų amžiaus. Moksliniai tyrimai rodo, kad nėra konkretaus metų skaičiaus, kurio sulaukę visi europiniai unguriai pradeda ruoštis migracijai. Skirtinguose Europos regionuose susiruošusių keliauti link jūros ungurių amžius smarkiai skiriasi.
Konkretus pavyzdys (čia nesiplėsiu) – vienas tarptautinis tyrimas, apėmęs Airijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Vengrijos gėluosius vandenis, kuomet buvo nustatyta, jog migruojančių sidabrinių ungurių patelių amžius svyravo nuo kelerių iki keliasdešimties (!) metų amžiaus.
Jus, suprantama, labiausiai domina Lietuvos vandenyse gyvenantys unguriai. Ichtiologas Juozas Virbickas nurodo, kad jų patinai migraciją gali pradėti būdami 4–6 metų, o patelės – 7–9 metų. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad visi unguriai palieka mūsų ežerus būtent tokio amžiaus.
Pavyzdžiui, 2004–2005 m. Baluošų ežere tirti jau sidabrinę stadiją pasiekę ir migracijai į jūrą pasiruošę unguriai buvo 15–24 metų. Lietuvos vandenyse aptikta ir gerokai ilgiau užsilikusių ungurių, nors lieka neaišku, jie į jūrą nemigravo patys ar neturėjo galimybės, nes, tarkim, J. Virbickas knygoje „Lietuvos žuvys“ mini ir 35 metų patiną bei apie 30 metų amžiaus pateles.

Šioje vietoje derėtų paaiškinti, kas yra tos sidabrinės patelės (beje, ir sidabriniai patinai), kas yra stikliniai ir geltonieji unguriai (juos irgi minėsiu), kiek metų apskritai gyvena šios žuvys. Jei pradėčiau pasakoti viską nuodugniai apie ungurio biologiją, tuomet turėčiau smarkiai išsiplėsti, todėl jo lervų (leptocefalų) stadiją praleisiu – apie tai gal kada nors kitą sykį...
Žodžiu, 1–3 m. stikliniai unguriukai (palyginimui – žuvų mailius) jau būna mūsų gėluose vandenyse – čia atplaukė patys arba buvo dirbtinai įžuvinti. Po to jie virsta į geltonuosius ungurius ir tokiame „statuse“ gyvena ežeruose ir tvenkiniuose mažiausiai ketverius metus, nors ten gali praleisti ir dešimtmečius. Tiesa, „geltonasis“ nereiškia, kad ungurys būtinai yra ryškiai geltonas, tačiau bent jau turės gelsvą ar gelsvai rusvą pilvą ir šonus.
O sidabrinis ungurys bus tas, kuris iš vadinamosios geltonojo ungurio stadijos pereis į gyvenimo tarpsnį, kai pradės ruoštis ilgai neršto migracijai. Faktiškai tada gyvatžuvė, nors ir nėra galutinai lytiškai subrendusi, pajunta nenumaldomą norą tęsti savo giminę. Tad, jei tik turi tam galimybę, iš ežerų ir tvenkinių intakais pajuda į didesnes upes ir plaukia jūros link.
Tuo metu ungurio išvaizda vėl ima kisti – kūno šonai ir pilvas tampa šviesesni, įgauna sidabro blizgesį, nugara tamsėja, akys padidėja, taip pat vyksta ir kiti įvairūs jo fiziologiniai pokyčiai. Galutinai ungurys subręs visos kelionės metu, kol pasieks nerštavietes Sargaso jūroje.

Europiniai unguriai gali gyventi kelis dešimtmečius, o išskirtiniais atvejais – ir gerokai ilgiau. Kadangi unguriai išneršę žūva, jų gyvenimo trukmė smarkiai priklauso nuo to, kada jie pasiekia sidabrinę stadiją ir išplaukia į jūrą. Moksliniais tyrimais nustatyta net vyresnių nei 40 metų sidabrinių ungurių, o nelaisvėje žinomi europiniai unguriai, išgyvenę daugiau kaip 80 metų.
Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, kokio amžiaus ungurys pradės ruoštis migracijai, yra jo augimo greitis. Kuo palankesnės gyvenimo sąlygos ir kuo greičiau ungurys auga, tuo jaunesnis gali išsiruošti migracijai. Pavyzdžiui, Albanijos vandenyse tirti sidabriniai unguriai buvo 4–10 metų, o Baltijos jūros regione jų vidutinis amžius siekė apie 13 metų.
Svarbi ir ungurio lytis – paprastai patinai „sidabrėja“ būdami jaunesni ir mažesni už pateles. Norvegijoje tirti patinai sidabriniais tapdavo būdami maždaug 40 cm, o patelės – apie 62 cm ilgio. Trumpiau tariant, konkretaus amžiaus ar kūno dydžio, kurį pasiekęs ungurys būtinai pradės migraciją, nėra, juolab, kad mokslinių tyrimų rezultatus gali sujaukti vienas esminis faktas – net sidabrinę stadiją pasiekę unguriai kelionę iš gėlo vandens telkinių kartais atideda metams ar ilgiau.
Kada unguriai pradeda migraciją? Lietuvos ichtiologas Juozas Virbickas nurodo du pagrindinius laikotarpius – pavasarinį balandžio–gegužės mėnesiais ir rudeninį rugsėjį–spalį. Labai panašiai kalbėjo ir neseniai anapilin išėjęs ichtiologas Egidijus Bukelskis, kuris specializavosi ežerų tyrimuose. Tačiau pastarojo mokslininko duomenimis, rudeninė migracija prasideda šiek tiek anksčiau – rugpjūčio viduryje (manyčiau, kad šie duomenys tikslesni, nes tyrimai atlikti vėliau).

Tačiau tai nereiškia, kad visi be išimties europiniai unguriai migruoja tik dukart per metus. Naujausi užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad skirtinguose Europos regionuose migracijos laikas gali smarkiai skirtis. Vienur gana aiškiai išsiskiria pavasarinė ir rudeninė migracijos bangos, kitur beveik visi unguriai migruoja rudenį. Pavyzdžiui, kelis dešimtmečius Airijoje ir Norvegijoje rinkti duomenys parodė, kad net 96,7 proc. ungurių gėlus vandenis paliko rugpjūčio–lapkričio mėnesiais, o pavasarinė migracija ten buvo beveik nepastebima.
Tai patvirtina ir 2025 m. paskelbta didelė tarptautinė studija, kurioje apibendrinti 2306 ungurių sekimo duomenys iš 18 Europos vandens telkinių. Paaiškėjo, kad vieno visai Europai tinkamo migracijos kalendoriaus nėra. Šiauriau gyvenantys unguriai jūrą paprastai pasiekia anksčiau, o pats migracijos laikotarpis vienuose upių baseinuose būna gana trumpas, kituose gali trukti daugelį mėnesių. Pavyzdžiui, Nemuno baseine ungurių išėjimo į jūrą laikotarpis apėmė maždaug pusę metų.
Nėra ir vienos konkrečios vandens temperatūros, kuri unguriams būtų tarsi signalas pradėti migraciją. Įvairiose Europos upėse didžiausias jų migracinis aktyvumas nustatytas esant gana skirtingai vandens temperatūrai. Pavasarį svarbus gali būti vandens šilimas, rudenį – jo vėsimas, tačiau ne mažesnę reikšmę turi kylantis vandens lygis, krituliai bei kitos tuo metu susidariusios aplinkos sąlygos.
Todėl esant tokiai pačiai vandens temperatūrai vienais metais unguriai gali išplaukti masiškai, o kitais – jų migravimas bus menkas. Kad vienos temperatūros ribos nėra, rodo ir naujausi Lietuvoje atlikti tyrimai – migruojantys sidabriniai unguriai buvo registruojami net vandeniui atvėsus maždaug iki 1 °C.

Įdomus faktas, kad unguriai, kaip pakomentavo mano klausinėti Lietuvos ichtiologai, plaukdami į jūrą pakeliui gali sustoti ir maitintis. Ir net ne metus, o ilgiau. Jie gali likti didesnėse upėse, jei ten randa tam palankias sąlygas – ramesnes įlankas, dumblingą dugną, vandens augalų, šiekštų, kitokių slėptuvių ir, suprantama, pakankamai maisto. Atvirai pasakius, tai sutampa ir su mano patirtimi, nes ungurių upėse sužvejodavau birželio ir liepos mėnesiais konkrečiose žūklavietėse ne vienerius metus iš eilės. Nors geriausias kibimas būdavo rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo mėnesį.
Kad sidabriniai unguriai ne tuojau pat puola keliauti iki jūros, rodo ir užsienyje atlikti tyrimai. Švedijos Malaren ežere telemetrijos būdu (naudojami specialūs siųstuvai) stebint sidabrinius ungurius nustatyta, kad dalis rudenį migracijai pasirengusių žuvų iš ežero apskritai neišplaukė. Atvėsus vandeniui jų aktyvumas smarkiai sumažėjo, dalis ungurių liko žiemoti, o pavasarį jie vėl suaktyvėjo. Taigi dalis pavasarį migruojančių ungurių savo kelionę galėjo būti pradėję dar praėjusį rudenį.
Įdomių duomenų gauta ir Lietuvoje. Vėlgi telemetriniai tyrimai parodė, kad didžioji dalis stebėtų sidabrinių ungurių migraciją pradėjo pavasarį, tačiau didžiausias jų išėjimo į Baltijos jūrą pikas buvo užfiksuotas tik vėlyvą rudenį.

Todėl sąvoka „migracija“ šiuo atveju gali šiek tiek klaidinti, jei įsivaizduosime ungurį, kuris vieną dieną nusidažo sidabro spalva, palieka ežerą ir nuo tos akimirkos nesustodamas plaukia jūros link. Kaip matote, jo kelionė gerokai sudėtingesnė.
Paskaičius šį straipsnį veikiausiai susidarys įspūdis, jog laikotarpis, kurį unguriai praleidžia mūsų gėluose vandenyse, yra neribotas ar bent jau mažai nuspėjamas. Iš tiesų taip nėra, nes didžioji dalis ungurių visgi palieka ežerus ir upes sulaukę tam tikro amžiaus (aš linkęs laikytis J. Virbicko minėtų terminų), nors, kaip supratote, korekcijos gali būti, bet jos ne tokios didelės ir priklauso nuo konkrečių ežerų ar tvenkinių, taip pat ir aplinkos sąlygų.
Rašinyje labiau akcentuojami išimtiniai atvejai ir palyginimai su kitose šalyse gyvenančiais unguriais. Pačią tiksliausią informaciją, kada ir kokio amžiaus unguriai palieka konkrečius gėlo vandens telkinius (nepagalvokit nieko blogo), mano manymu, geriausiai žino ne mokslininkai, ne žvejai mėgėjai, o žvejai verslininkai, kurie gaudo ar gaudė tuose telkiniuose ungurius.
Beje, diskutuojant apie ungurių žūklę socialiniuose tinkluose iškilo dar viena įdomi tema. Ungurį mes įpratę laikyti naktį aktyvia žuvimi ir dažniausiai jį gaudome būtent naktimis. Tačiau komentaruose po minėtu R. Adamonio straipsniu skaičiau atsiliepimų, kad esant tam tikroms sąlygoms unguriai gali aktyviai kibti ir šviesiu paros metu, netgi vidurdienį. Ar čia yra tik žvejų pastebėjimai, ar tai galima pagrįsti ungurių biologija bei moksliniais tyrimais – jau atskira tema. Apie ją parašysiu vėliau, po atostogų.
O dabar kuriam laikui dingstu iš Facebook platformos, galbūt pažvejosiu ir ungurių...
Romualdas Žilinskas





































































