Apie tai, kaip meškerioti šapalus leidžiant plūdę pasroviui, žuvauti batonu, esu rašęs ne sykį. Be abejo, tai labai judrus ir smagus šių žuvų gaudymas, daug kam mielesnis nei drybsojimas ant kranto žiopsant į dugninių viršūnėles. Tačiau ir plūdine galima žvejoti patogiai įsitaisius kėdėje, meškerykotį padėjus ant atramėlių. 

Ir tai bus ne pusdugninė, tačiau sistemėlė, sureguliuota būtent plūdinei meškerei. Visa esmė – svarelis, sistemėlės ilgis bei pozicija, kurią užsiima žvejys.

Plūdę, pagal tai, koks srovės stiprumas ir gylis, renkuosi nuo 3 iki 6 g. Geriau naudoti kiek įmanoma lengvesnę, nes tai gali turėti įtakos, kuomet silpnai kimba. Jos forma slyvutės arba vos ištęsto lašo. Galimai ne pagal taisykles, nes apverstas lašas šiuo atveju bus stabilesnis, visgi mano pasirinktos plūdės turi mažesnį pasipriešinimą kimbant atsargesnei žuviai, taip pat nenyra nuo menkiausio sūkuriuko. 

Svarelis tik vienas, slyvelės, lašo ar šrato formos – nesvarbu. Didesnę reikšmę turi tai, kad jis lengvai slankiotų pagrindiniu valu. Todėl reikalinga gana didelė skylutė gramzde, geriau su įvertu į vidų kembriko gabalėliu. 

 


Jei šios apsaugos priemonės nėra, tarp svarelio ir suktuko (jis būtinas!) dera ant valo užmauti plastikinį karoliuką, kuris neleis „užakti“ skylutei. Gramzdą imu maždaug vienu gramu lengvesnį nei to reikalauja plūdė. Jis gali būti ir dar lengvesnis, jei srovė itin stipri ar sūkuriuota. Taip todėl, kas svarelis guli ant dugno ir vandens srautas smarkiai skandina plūdę. 

Aišku, didelė tėkmė tada labiau veiks plūdę, prineš arčiau kranto, bet turėkite omenyje, kad vandens srautas lygiai taip pat nustums ir į žūklavietę sumestą jauką, tarkim, žirnius ar kukurūzus, todėl masalas atsidurs ten, kur ir prievilas.

Valo ilgis nuo plūdės iki svarelio – 1,5–2 kartus didesnis nei realus žūklavietės gylis. Šis atstumas taip pat priklauso nuo tėkmės stiprumo: kuo jis mažesnis, tuo mažesnis ir sistemėlės ilgis. 

Pavadėlis, kaip ir žvejojant dugnine, ilgas – 1,0–1,5 m. Tiek pagrindinio valo, tiek pavadėlio diametras panašus kaip ir žuvaujant dugnine, čia didesnio skirtumo nematau. Ak, taip, tiesa, pagrindinė gija šįsyk bus jau plaukianti arba neutralaus plūdrumo. Štai dėl ko dar man patinka Preston valai – yra ir tokia gija, tai Preston Float Max.

Plūdė paprastai užmetama iki 30° pasroviui. Be abejo, tai priklauso ir nuo pasirinktos vietos. Jei gaudome nuo iškyšulio ar dambos, visą sistemėlę galima guldyti išilgai srovės, o kada krantas beveik lygus, tenka sviesti nedideliu kampu ir laukti, kol svarelis „prilips“ prie dugno. 

Kad srovė mažiau veiktų plūdę ir masalo nepriplaktų prie kranto, meškerykotį laikome rankose ar dedame ant atramėlių taip, kad valas nuo plūdės iki jo galo neliestų vandens ir būtų įtemptas. Todėl patogiau, jei valas kembrikais prispaudžiamas ne tik prie plūdės kylio, bet ir prie jos antenėlės. 

 


Gana svarbi tokios žūklės detalė yra meškerykočio ilgis. Kai kranto linija beveik lygi, meškerę tenka laikyti skersai srovės ir nuo jos ilgio priklauso, kiek toli bus plūdė nuo kranto. Žvejojant nuo dambos taip pat gali turėti reikšmės, jei masalą norime atitolinti nuo savęs. Todėl ilgesnė meškerė čia bus privalumas. Dabar nustebsite, nes tam puikiai tiks boloniniai ar ilgi paprasti teleskopiniai meškerykočiai. Tačiau boloninės praktiškai visada laikomos rankose, o čia – padėtos ant atramėlių... Bet ar būtina visada paisyti šių taisyklių?

Kaip supratote, toks gaudymas daug kuo panašus į žūklę dugnine, tad gali kilti klausimas, kam apskritai čia reikalinga plūdė, juolab kad šapalo kibimas toks aršus, jog net sulinksta meškerė. 

Tas tiesa, bet ir plačianugariai ne visada griebia masalą didele jėga. Kartais plūdė vos vos suvirpčioja ir tuomet reikia tinkamai sureaguoti, t. y. palenkti meškerykotį pasroviui ir atpalaiduoti įtemptą valą. Žuvis jaus tik plūdės pasipriešinimą ir ją skandins ar temps tolyn. Neskubėkite, dar sekundei kitai labiau atlaisvinkite valą (tegul šapalas giliau įryja masalą) ir tik po to pakirskite. 

 


Jei pritrūks kantrybės ar rankos bus greitesnės už protą, ištrauksite kabliuką storasprandžiui iš nasrų ar įkabinsite į jo gerklės plėvę. Pastarasis variantas nėra visai beviltiškas, nors dažniausiai baigiasi tuo, jog stambus šapalas sugeba atsikratyti kabliuko. 

Kuomet plačianugaris, griebęs masalą, neria prieš srovę ar į šoną, pradžioje kibimą rodo tik plūdė ir tik vėliau galbūt ima linkti meškerykotis. Jei nežiopsote, tos kelios sekundės leidžia susikoncentruoti ir tinkamu laiku pakirsti laimikį. Šiuo atveju plūdinė meškerė pranašesnė už dugninę. 

Vėlgi rekomenduočiau ritės būgnelio stabdžius atlaisvinti tiek, kiek leidžia srovė – taip apsisaugosite nuo visų netikėtumų. O didžiausias netikėtumas, kuomet stambus šapalas lyg žaibas šauna pasroviui. Pakertant žuvį, valą galima pirštu prispausti prie meškerykočio, ritę spėsite sureguliuoti jau užkibus žuviai.

Dar vienas plūdinės privalumas, kad galima sistemingai jaukinti šapalus. Šios žuvys į prievilą reaguoja labai teigiamai. Gaudyti dugninėmis su šėryklėlėmis stiprioje srovėje nepatogu, o tiksliai mėtyti masalą į pajaukintą vietą sudėtinga. Prievilas plačiaburniams turi būti rupus, nepagailėkite įmaišyti kukurūzų, žirnių, kruopų ar batono gabalėlių. Reikėtų atsižvelgti ir į vandens telkinio ypatumus. Karpinės žuvys, o šapalai – ne išimtis, pripranta prie tam tikros rūšies jaukų bei masalų.

 


Atvirai pasakius, geriausias prievilas – tiesiog žirnių ir kukurūzų mišinys be jokių priedų. Kuomet žuvauji dugninėmis, nenaudoji šėryklių, tenka jauką berti gana plačiai, nes jį meti toli nuo kranto ir ne visada pavyksta numesti labai tiksliai – pernelyg birus. Tada lipinu į rutulius, nes primaišau kukurūzų košės, kartais – parduotuvėje pirkto prievilo. Žuvaujant plūdine masalas būna netoli kranto, tad čia jau gali naudoti „natūralius produktus“ be jokių priemaišų ir taip išvengiu visokio mailiaus viešnagės. 

Kaip minėjau, reikia turėti omenyje, jog tėkmė žirnius ir kukurūzus gali nuridenti gerokai toliau, nei jie bus sumesti, o ir beskęsdami paplauks pasroviui. Todėl meskite juos ne ten, kur žuvaujate, o aukščiau prieš srovę. Tokius dalykus tenka pasiskaičiuoti, atkreipti dėmesį į dugno reljefą (žūklavietė gilėja pasroviui ar seklėja), dugnas labai lygus ar yra stambesnio žvyro, gal ant grunto guli akmenys, yra kokia nors įduba ir panašiai. Žinomoje vietoje daugmaž orientuojiesi, bet pirmąsyk atėjęs į naują žūklavietę sumesi jauką, tačiau išties maitinsi šapalus galbūt kur nors už 10 ar dar daugiau metrų ir krapštyti nosį iš nuobodulio – nekimba... 

Niekada neverta ginčytis su kolega, kuris tvirtins, jog geriausias plačiaburnių masalas yra batonas su slieku, kai jūs tuo metu gaudote tik žirniais, kukurūzais ar tešla. Skirsis vieta, skirsis jaukai ir masalai.

 


Net ir meškeriojant plūdine nereikia nusismulkinti kabliukų. Čia galioja tos pačios taisyklės kaip ir dugninei. Kas iš to, jei užmausite vieną kukurūzo grūdelį: kibimų bus daugiau, bet ar to siekiate? Juk tada masalą ragaus neužaugos šapaliukai, kuojos, plakiai ir kiti smulkūs saldžių kukurūzų mėgėjai. 

Aišku, gali pakakti ir vieno grūdo, kurio nepajėgs apžioti nedidelės žuvys, bet tuomet teks pirkti specialius stambius žūklės parduotuvėse siūlomus kukurūzus. O jei jie iš prekybos centrų, tuomet ant kabliuko verkite 3–4 grūdelius ir dar keletą nusmaukite ant valo. Girlianda atrodys įspūdingai, bet didelis šapalas ją lengvai sudoros. Gaudant žirniais smulkmė neįkyri, tad šiuo atveju gali pakakti ir vieno stambesnio grūdo.

Kita vertus, pasitaiko, jog ir šapalai rodo ožius. Yra buvę ne sykį, kad pakankamai stambūs plačiaburniai įsigeisdavo vos pusės kukurūzo su musės lerva, o į didesnius masalus nekreipdavo dėmesio. Betgi čia žūklė ir tokių netikėtumų neišvengsi.

Visų masalų, kuriuos mėgsta šapalai, neminėsiu, kadangi vis tiek ką nors užmiršiu įrašyti. Kalbėjau apie tuos, kuriais dažniausiai meškerioju. Tiesa, keletą kartų vasaros antrojoje pusėje nepaprastai pažvejojau smulkiu mailiumi. Tuo metu plačiaburniai vakarais aktyviai jį medžioja. Tada dugninėmis meškerėmis galima suvilioti visai padorių egzempliorių. Geriausias masalas – ne didesni už degtuką gružliukai.

Romualdas Žilinskas