Be galo mėgstu šias žuvis. Ne kulinarine prasme, žinoma. O pačią žūklę, nes šapalų gaudymas yra vienas smagiausių. Ir tikrai ne man vienam – pažįstu visą būrį meškeriotojų, kažin ką galinčių paaukoti, kad tik rastų progą susigrumti su stambiu plačiaburniu. Kai kurie netgi specializuojasi šapalų žvejyboje, o kitas žuvis gaudo tuomet, kai pastarieji dėl kokių nors priežasčių beveik nekimba. 

Nesu toks fanatas, bet jei galėčiau pasirinkti, ką meškerioti, šapalai turėtų nemažai galimybių nurungti savo konkurentus. Juolab nėra tokio žvejybos būdo, kuriuo negalėtum suvilioti šios žuvies. Niekas nepaneigs, jog storasprandis gudrus, tačiau taip pat nepaprastai godus, atsargus, akylas, savo buveinės lengvai neišduoda (apie smulkius šapaliukus nešneku), stiprus, visgi su šiuolaikiniais įrankiais tikrai įveikiamas. 

Žodžiu, susiraskite vietas, kurias pamėgę plačiaburniai, o toliau, kaip sakoma, technikos reikalas. Jei esi visapusiškas žvejys, visada susimąstysi, kaip ir kuo sugundyti, o galiausiai ir įveikti net patį stambiausią ir gudriausią šapalą. Birželis tam visai tinkamas metas, tad gal pašapalaukim?

 


Dugnine

O kodėl gi ne, juk tai vienas iš patikimesnių būdų sugauti šito straipsnio herojų. Dugnininkų šapalautojų gretos tikrai neretos, vis dėlto ne visiems ši žūklė puikiai sekasi. Dažniausi nusiskundimai: 1. Griebė, staigiai ir stipriai pakratė meškerykočio viršūnę (būna, jog dugninė nuo atramėlių nulėkė), bet nespėjau pakirsti. 2. Griebė, pakratė, kirtau, tačiau nepakirtau. 3. Griebė, pakratė, kirtau, pakirtau, visgi betraukiant atsikabino kabliukas. 4. Griebė taip staigiai ir stipriai, jog nurovė tikrai tvirtą pavadėlį. 

Tai ne iš piršto laužti pasisakymai, taip dažniausiai atsitinka žvejojant būtent šapalus, taip yra buvę ir man. Bandykime išsiaiškinti, kas dėl to kaltas: mes, o gal šios žuvys kuo nors ypatingos?

Iš tiesų kiekviena žuvis turi tik jai vienai būdingus įpročius. Plačianugaris jam patikusį masalą čiumpa akimirksniu savo plačia burna ir staigiai neria į šalį. Spiningautojams tokia masalo griebimo maniera greičiau yra pliusas nei minusas: žuvis dažnai tiesiog pati pasismeigia ant trišakio. Dugnininkai savo įrankio nelaiko rankose (su retomis išimtimis), žvejoja vienšakiais kabliukais. Deja, tie kabliukai dažnai visiškai nepritaikyti stambių šapalų meškeriojimui. 

 


Visų pirma jie pernelyg smulkūs platiems storasprandžio žabtams. Nebuvau paniręs po vandeniu ir nesu stebėjęs viso masalo rijimo proceso, bet faktas, jog didesnis nei 0,5 kg šapalas sunkiai pasikerta mažesniu nei Nr. 6 kabliuku. Vis dar vyrauja nuostata, kad mažesniais kabliukais daugiau šansų pagauti įvairesnių žuvų: kuojų, plakių, strepečių ir panašiai. Pasitaikys ir mažų šapaliukų, bet, mielieji, jei jau išsiruošėte žvejoti stambių plačiaburnių, nesismulkinkite. Netgi atvirkščiai: didelis šapalas mėgsta didelį kąsnį ir visiškai nepageidautina, kad smulkmė rytų tai, kas jai nepriklauso. 

Iš praktikos galiu pasakyti, jog kilograminis ar svaresnis storasprandis mieliau rinksis tris ar keturis kukurūzo grūdus ant kabliuko nei vieną, veikiau čiups naktinį slieką nei mėšlinį sliekelį. Netgi vingiliai, kuriais anksčiau būdavo galima meškerioti, geriau smiliaus nei mažojo piršto storio. Pasitaikydavo ir čia išimčių, tačiau pabrėšiu – tik pasitaikydavo.

Vėlgi kabliukas kabliukui nelygus. Gaudant šias žuvis reikėtų į tai atkreipti dėmesį ir radus tinkamus modelius vertėtų juos įsiminti. Pavyzdys iš praktikos. 

 


Savo kabliukus laikau magnetinėje dėžutėje tvarkingai sugrupavęs pagal dydžius, spalvas bei formas ir sudėliojęs juos į atskirus skyrelius. Suprantama, be pakuočių. Kadangi nesu labai prisirišęs prie kurio nors vieno prekinio ženklo, kabliukus renkuosi vizualiai, nepamiršdamas išbandyti ir aštrumo. Taigi dėžutėje galima rasti Gamaktsu, Owner, Kamatsu, Cobra ir kitokių. Tačiau kurie yra kurios firmos, neretai pamirštu, ypač jei jų forma, spalva, lenkimas ir t. t. yra labai panašūs. 

Kartą su broliu kelias dienas gaudėme upėje dugninėmis su kukurūzų grūdais. Naudojome geltono metalo trumpakočius kabliukus. Kibo įvairios žuvys, neretai ir šapalai. Kabliukus, kuriuos naudojau, buvau sudėjęs į tris atskirus skyrelius. Nors iš pirmo žvilgsnio jie buvo identiški, bet pagal tai, kaip kabliukai sudėti, galėjau spręsti, kad tai skirtingų firmų gaminiai. Kokių – tikrai nepasakysiu: ne dėl reklamos, o tiesiog nepamenu. 

Taigi jei masalą griebdavo šapalas (sunku su kita žuvimi supainioti jo kibimą), kaip ir parašiau „nusiskundimuose“, jis dažniausiai arba nepasikirsdavo, arba betraukiant „nusikratydavo“ nuo kabliuko. Ne ką geriau sekėsi ir broliui. 

Tačiau atkreipiau dėmesį, kad iš vieno dėžutės skyrelio paimtais kabliukais (jie buvo pririšti prie vienos dugninės valo) pakirsdavau ir traukdavau plačiaburnius beveik su šimtaprocentine garantija. 

 


Kitai dugninei pririšau „gerąjį“, pasidalinau kabliukais ir su broliu. Rezultatai mums abiem pagerėjo iš karto. Nors regėjimu kol kas nesiskundžiu, bet tik gerai įsižiūrėjęs ir palyginęs visas tris kabliukų rūšis pastebėjau, kad vienų iš jų buvo vos ilgesnis smaigalys, kiek skyrėsi užkarpėlė bei truputį didesniu kampu palenktas į šoną gylys. Kuri iš šių detalių (o gal visos kartu?) buvo svarbesnė, sunku pasakyti, tačiau faktas, jog tie kabliukai vieninteliai tiko šapalų žūklei.

Gaudant plačiaburnius ne mažiau svarbu pasirinkti tinkamą meškerykotį. Neteisingas supratimas, kad šapalų žabtai gana kieti (juk yra net sinonimas – storalūpiai) ir norint juos tvirtai pakirsti reikalingi standūs kotai. Dėl viršūnėlių jautrumo nesukame galvos, nes, kaip žinote, ši žuvis, pagriebusi masalą, gali sudrebinti ir kuolą. 

Tačiau tik sudrebinti, nes pajutusi, kad masalas tvirtai prie kažko pririštas (prisiminkite – griebia akimirksniu ir staigiai neria į šalį), ji tą masalą išspjauna. Jei kabliukas parinktas teisingai, šapalas gali ir pasikirsti, visgi jis čiumpa su tokia jėga, kad pajėgus nutraukti ir labai tvirtą pavadėlį. 

Pavadėlio stiprumas – gana abstrakti sąvoka, mat kuo jis trumpesnis, tuo silpnesnis, kadangi mažėjant ilgiui mažėja ir valo tamprumas. Todėl metro ar ilgesni pavadėliai reikalingi ne vien tam, kad masalas plevėsuotų srovėje virš akmenų ar žolių, bet ir dėl tvirtumo. Nepamirškite, kad standi bei stora gija sumažina, o skaidriame vandenyje labai smarkiai, kibimų skaičių. Niekada nebuvau spalvotų pavadėlių šalininkas (pagrindinė gija – kas kita), o žuvaujant šapalus – juo labiau. Todėl rišu skaidrius arba vos žalsvus pasaitėlius, pastarieji šapalų negąsdina. 

 


Aišku, labai plona gija čia irgi netiks, juk gaudote ne kokį nors apsnūdusį plakį, bet tinkamai suderinti įrankius įmanoma taip, jog beveik visus plačiaburnius pakirsite ir sėkmingai juos ištrauksite. Žinoma, jei papuls koks monstras, tada jokių garantijų nėra.

Dabar gi pasirenkama tokia įranga: tvirtas ir standus kotas, firminis dugninei skirtas valas (o jis, aišku, yra skęstantis, netamprus ir kietas, nes toks jautresnis) ir nepakankamai ilgas bei mažai tąsus pavadėlis. Tarkim, pagrindinė gija Preston Reflo Sinking Feeder, o pavadėlis Preston Accu Power. Man apskritai imponuoja Preston valai, čia jau galite užskaityti kaip reklamą, bet kalbu tiesą. 

Apie pasekmes rašiau – dugninė, nespėjus sureaguoti į kibimą (būna, jog užsnaudi jo belaukdamas), šoka nuo atramėlių, o šapalas sprunka su kabliuku gerklėje. Nereikia, tikrai nereikia „kuolo“, plačiaburnį pakirsite ir su vidutiniškai minkštu meškerykočiu jautria viršūnėle. Taip netgi sutaupysite keletą brangių akimirkų ir spėsite ištiesti ranką – žuvis ne taip greitai pajus tempimą ir giliai įrijusi masalą jo nespės išspjauti. Tokia dugninė (ypač jei ji 3,90–4,20 m ilgio) geriau laiko silpniau pakirstą žuvį, amortizuoja stiprius jos smūgius ir dėl to galima rinktis plonesnę giją. 

 


Antra vertus, žinant, jog šapalas čiumpa masalą agresyviai, nėra būtinas kietas ir jautrus feeder tipo pagrindinis valas. Anksčiau labai sėkmingai naudodavau tamprią ir minkštą, ne storesnę nei 0,20 mm, kitąsyk ir 0,18 mm monofilamentinę giją, daug nesigilindamas, skirta ji dugninei ar plūdinei. Aišku, plūdri šiuo atveju bus prasčiausias pasirinkimas. Pavadėlio ilgis – 1,0–1,5 m, storis – 0,16–0,18 mm, su tam tikra rizika – net 0,16 mm. Sakysit, nusiploninau... 

Jei gija geros kokybės ir neužpernykštė, „nesuėsta“ vandens, nesubraižyta į akmenis, meškerykotis pasirinktas teisingai, o ritės stabdžiai suderinti, po ranka ilgakotis graibštas – ištrauksite ir 2 kg ar didesnį šapalą. Beje, labai patogi ritė su dviejų stabdžių sistema – plačiaburnis gali be baimės ryti masalą plaukdamas tolyn. Tai neabejotinas privalumas, nes, kaip pastebėjau, sėkmingai pakirsti storasprandį, vos linktelėjus dugninės viršūnėlei, retai kada pavyksta. Todėl nėra reikalo sėdėti ant kranto su meškerykočiu rankoje.

Rodos, atsakiau į straipsnio pradžioje minėtus klausimus. Tačiau gaudant šapalus dugninėmis yra ir kitų niuansų.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas