Šiuo metu brangstant degalams išpopuliarėjo grupinė žūklė. Penki žvejai susimetė eurų, susėdo į vieną mašiną ir nurūko kur nors prie Dubysos. Meškeriotojai negodūs – pasiėmė po porą dugninių. Surado perspektyvų ruožą. Kad netrukdytų vienas kitam, užsimetė meškerykočius maždaug kas penki metrai, taigi išsirikiavo 50 m ruože. Jaukino ar ne – nesvarbu, esmė dabar ne tame. Sėdi ramiai – krantais nelaksto, alaus negeria – triukšmo nekelia. Lyg ir viskas tvarkoje. 

Vienam užkibo nemenkas šapalas. Pasimuistė penkias minutes, pateliuškavo vandenį ir atsidūrė tinklelyje. Po kiek laiko masalą griebė dar vienas. Pasimuistė, pasispardė ir neilgai trukus buvo „sutvarkytas“. Kažkuris žvejys po poros valandų ištraukė ir trečią. Taip praėjo visa diena... 

Paskaičiuokim – penki meškeriotojai ir trys šapalai. Kažkam pasisekė, kažkam – ne. O juk galėjo pagauti visi, ir ne po viena plačiaburnį. Čia ne žiobrių, ne kuojų žūklė, kai meškeriotojai pečiais susirėmę vieną po kitos žuvis traukia. Šapalai, kaip ir unguriai, gana jautriai reaguoja į tokias grupines žūkles. Tegul ir laikomasi visų atsargumo priemonių, bet juk srovė dugninės valą apneša žolėmis, reikia patikrinti masalus ir panašiai.

Taigi nori nenori meškerykočius kas pusvalandį ar valandą tenka permesti. O tai baido atsargias žuvis. Penkiasdešimties metrų ruože dešimt dugninių – jau daug. Be to, užkibęs šapalas tokiu atstumu išgąsdina savo gentainius. Jei jie ir grįžta į tą vietą, tai tik po ilgesnio laiko. 

 


Mano manymu, vienas žvejys daugiau laimės užsimetęs maksimaliai tris dugnines, dviem pakaks keturių (draugas praverčia, kada tenka traukti stambų šapalą graibštu), tačiau sueiti nedideliu atstumu būriui žūklautojų tikrai neverta. Antras meškeriotojas arba du meškeriotojai, jei jie sėdi iš priešingų pusių, turi nutolti bent 50 m vienas nuo kito, kiti vėl panašiu, o dar geriau – didesniu, atstumu. 

Taip gaudoma, jei visą dieną nežadama keisti vietos. Garantuoju, rezultatai bus kur kas geresni. Galbūt kas nors ir nieko nesužvejos, kadangi žūklėje nebūna jokių garantijų (gal vieta ne ta, įranga ne taip suderinta, masalas negardus), bet susumavus grupės laimikius jie tikrai bus kelissyk didesni. 

Jei tenka gaudyti tokiomis sąlygomis, maunu nuo kitų meškeriotojų kuo toliau. Gal draugai ir pyksta, nes, atseit, kažką slepiu nuo jų, tačiau jau iš praktikos žinau, kuo tokia žūklė baigiasi. Tebūnie vieta vizualiai bus mažiau perspektyvi, tačiau meškeres užsimesiu ten ir dažniau išlošiu nei pralošiu.

Dugnines vieną nuo kitos galima statyti per 10 ar 15 metrų. Šapalai, ypač mažesnėse upėse, net ir drumstame vandenyje gana jautriai reaguoja į krante stovintį ar sėdintį meškeriotoją. Elementarus pavyzdys. 

 


Sėdi ramiai ant kranto lyg statula. Užmestos trys meškerės, viena jų – faktas – tau palei nosį. Ir kitas faktas – tos dugninės masalas, tavo akimis, randasi geriausioje vietoje. Tačiau kaip taisyklė, kibimai dažniausiai būna ant tolimiausios meškerės. Galima pagalvoti, kad ilgainiui jauką, nesvarbu, kad tai žirniai, kukurūzai, upės tėkmė nustūmė tolyn, nes paprastai dugnines išdėstau nuo savęs tolyn pasroviui. Bet kaip tada paaiškinti kitą faktą?

Pabodus laukti kibimo nueini toliau nuo dugninių paspiningauti. Gana dažnai pasitaiko – vos nutolsti, suskamba varpelis. Pagalvotum, kad tai tik sutapimas, bet kada toks kibimas kartojasi kelis kartus per dieną ir vėliau suskaičiuoji, jog didesnė dalis šapalų užkibo tau išėjus, norom nenorom darai išvadą, kad šios žuvys yra itin atsargios. 

Beje, išgirdus žvangant varpelį nereikia lėkti kaip akis išdegus. Jei įrankiai parinkti ir sureguliuoti taip, kaip siūlau, šapalas ilgai lankstys dugninės viršūnę ir nenutrūks. Žinoma, jei neįsigudrins įlįsti į žoles ar šiekštyną. Na, o toli viena nuo kitos išdėstytos dugninės neleis užkibusiai žuviai „surinkti“ valų. Beje, tai dar vienas „grupinėje“ žvejyboje pasitaikantis dalykas.

 


Sistemėlė dugninei – paternoster tipo. Trišakis suktukas labai praverčia, bet vidutinio stiprumo nesūkuriuotoje srovėje nėra būtinas. Galima pagrindinio valo gale surišti „šunmazgiu“ kilpą, ją perkirpti pusiau, prie vieno galo tvirtinti karabiną (čia tam reikalui, jei teks pasikoreguoti svarelio masę, jį pasikeisti), prie kito galo pririšti suktuką, o prie suktuko – pavadėlį. Paprasta, elementaru, efektyvu.

Kadangi gaudau sąlygiškai plonu valu, sunkesnį nei 60 g svarelį retai naudoju. Geriausios gramzdo formos: šratas, lašas arba paties išlietas šaukštelis, kokių turiu dar nuo neatmenamų laikų. Pirmasis ir antrasis taikliau užsimeta ir mažiau stringa už akmenų, tačiau traukiant velkasi dugnu ir kliūva už žolių. Ypač šratas. Šaukštelį tokiu atveju galima pakelti aukštyn, bet smulkaus žvyro, smėlėtame dugne jį ridena srovė.

Pavadėlis pririšamas taip, kad ilgesnioji jo dalis būtų žemiau svarelio. Tik nesugalvokite rišti daugiau nei vieną kabliuką. Kibimų vargu ar padaugės, bet nutrūkusių šapalų – garantuotai. O esmė tame, kad pakirsti plačiaburniai labai mėgsta sprukti į žolynus, jie retai veržiasi į atvirus vandenis tolyn nuo kranto, veikiau plaukia išilgai pakrantės. Geriau jau papildoma dugninė nei papildomas kabliukas.

 


Jau minėjau, bet dar priminsiu: būtinai turėkite ilgakotį graibštą. Jau ne sykį pasimokiau – „įvairuoja“ stambus šapalas į žolynus, apveja valą apie lūgnių stiebus ar kitus augalus, matai žuvį, bet paimt negali. Suprantama, plačiaburnis nesiilsi pilvą išvertęs, o stengiasi išsilaisvinti – tamposi, muistosi, kol galiausiai pasiekia savo. Kaip vėliau pamatysite, graibštas praverčia ir kitose situacijose.

Itin įdomi šapalų žūklė naktį. Storasprandžiai per vasaros karščius dažniausiai suaktyvėja leidžiantis saulei, o sutemose spaudžiasi arčiau krantų. Nors tokiu laiku irgi nepraranda sau įprasto atsargumo, sakyčiau, netgi geriau girdi žveją, užmetamas dugnines, nes rimsta vėjas ir kiti šviesiam paros metui būdingi garsai. Tačiau gerokai greičiau grįžta ten, kur, jų manymu, galima rasti maisto.

Geriausiai kimba pirmomis nakties valandomis ir valanda iki švintant, brėkštant, kol išlenda saulė. Šviesi žvaigždėta ir nevėjuota naktis ypač tinkama šapalų gaudymui – tuomet plačiaburniai maitinasi beveik be pertraukos. Tačiau tamsoje jų verta ieškoti seklesnėse vietose. Kartais net nustembi suviliojęs stambų egzempliorių ten, kur gylis yra vos per gerą sprindį. 

 


Geriausias masalas sutemus – riebus šlyžys. Natūraliomis sąlygomis šios žuvelės tūno priekrantėje po akmeninis, srovės atneštais rąstais, priglunda padugnėje po žolėmis gana sekliai, bet šapalai veikiausiai juos kažkokiu būdu ten randa. Prisigaudau šlyžių čia pat žūklavietėje (na, ne žūklės metu, o prieš tai) arba kur nors netoliese. Kadangi pasiimu pakankamai tankaus tinklelio ilgakotį graibštą, tai nesudaro didesnių problemų. Nors gal veikiau nesudarė, nes pastaruoju metu vis mažiau ir mažiau galima rasti šlyžių. Aišku, šis masalas geras bet kokiu paros metu.

Žuvaujant tokiu viliokliu tikrai nėra baimės, kad jį praris kuoja, plakis ar aukšlė, nebent susigundys svarus ešerys, lydeka, salatis, ūsorius, sterkas ar net šamas. O tai jau neblogi laimikiai. Kai kas iš žvejų šlyžį veria ant kabliuko už nugaros. Taip žuvelė pažeidžiama ir neilgai išlieka gyva, be to, pakirtimai kibimo metu ne visada būna sėkmingi. Nerti ant kabliuko reikia už viršutinės lūpos, gylį praverti pro „nosies“ skylutę. Taip užkabintas masalas bus gyvas nežinia kiek laiko.

O dabar pašapalaukime subtilesniais įrankiais.

Bus daugiau.

Romualdas Žilinskas