Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad publikacijos apie lynus yra vienos populiariausių. Man net keista, nes šias žuvis specialiai gaudo ne tiek jau daug meškeriotojų. Kita vertus, išmėginti laimę norėtų gerokai daugiau žvejų, bet matau bent dvi priežastis, kodėl to nedaro. 

Pirmoji gana paradoksali – lynai išplitę labai plačiai, jų rastume senuose karjeruose, tvenkiniuose, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tikri varlynai, ir kituose tvenkiniuose, kur vandens plotas labai didelis, įvairiausio dydžio ir gylio ežeruose, plačiose upėse ir sąlyginai mažose upelėse, tačiau meškeriotojai paprasčiausiai jų neranda arba net neieško. Išsyk reikia pasakyti, kad tekantis, o juo labiau sraunus vanduo, nėra pati geriausia terpė raudonakiams, bet ir čia jie plaukioja ramesniuose ruožuose, užutėkiuose, kur be ypatingo vargo maitinasi ir dauginasi. 

Antroji priežastis – daugeliui meškeriotojų neužtenka kantrybės gaudyti šias žuvis. Lynai nėra patys kaprizingiausi, tačiau jų žūklė turi tam tikrą specifiką, ir jei jos nepaisysi, vargu ar suviliosi laimikį. Na, gal vienas kitas lynas ir užkibs, tačiau žvejų vertinimu tai bus „išvargtos“ arba atsitiktinės žuvys, dėl kurių neverta gaišti laiko.

Atvirai prisipažinsiu, rašyti tokius straipsnius aš nelabai linkęs, kadangi visada atsiras žvejų, kurie teigs, kad viskas, kas juose papasakota, yra ne taip arba netgi priešingai. Ir tokią reakciją puikiai suprantu, nes ką tik paminėjau, jog lynų galime aptikti pačiuose įvairiausiuose vandens telkiniuose, dėl ko jų elgsena gali gerokai skirtis. Kažkas vėl paprieštaraus, kad konkrečių žuvų rūšių biologija ir fiziologija nekinta, tai tarsi savotiška konstanta, todėl lynas elgsis taip, kaip būdinga lynui, karšis, kaip priimtina tik karšiui, o lydeka gyvens pagal jai vienai būdingus dėsnius. 

 


Išties yra ne visai taip. Atskiros žuvų populiacijos gali prisitaikyti prie mažiau tai rūšiai tinkamų aplinkos sąlygų ir elgtis ne visai dėsningai, ne visiškai taip, kaip kituose vandens telkiniuose esančios jų giminaitės. Aišku, karšiai nepuls specialiai medžioti kitų žvynuotųjų, o lydekos nepradės raustis po dumblą ir ėsti vabzdžių lervų, bet kažkokie nukrypimai nuo „normos“ neišvengiami. 

Dažniausiai jie nežymūs, bet tos smulkmenos gali gerokai pakoreguoti žuvų žvejybą. O jei meškeriotojas žuvis gaudys nuolatos ten, kur jos gyvena pagal netipinę, t. y. tam ar tik tiems vandens telkiniams būdingą schemą, visai normalu, kad susidarys ir atitinkamą požiūrį į tų žvynuotųjų žūklę. Čia mano pamąstymai apie tai, kodėl žvejyboje nėra vienos tiesos ir jos negali būti. 

O dabar grįžkime prie lynų ir panagrinėkime patį banaliausią variantą, kada šios žuvys gyvena nedidelėse, senose, apžėlusiose ir apmaurijusiose balose, kurios gali būti dar praeitame amžiuje iškasti tvenkiniai, nuo sovietmečio likę karjerai ar smulkūs pelkėti ežeriukai. Žodžiu, dugnas čia minkštas, dumblėtas, augalų daugiau nei reikia, o didžiausias gylis (veikiau vandens sluoksnis virš dugno) vargu ar siekia porą metrų. Bet pirmiausiai – keletas faktų apie jų gyventoją.

 


Net ne žvejys atkreiptų dėmesį į išskirtinę lyno išvaizdą, ypač į jo akis, kurios panašios į dvi prisirpusias spanguoles. Veikiau spanguolytes, nes tos akys, lyginant su kitų žuvų, gana smulkios. O mažos, nes lynai nosimi bado dumblą, kartais net įsmeigia giliai galvą, plauko ar net braunasi tarp visokių augalų, kurių stiebai gali būti aštrūs, bet žuvys vokų juk neturi. Todėl tokios smulkios akys yra jų evoliucinė pasekmė. 

Nepaisant to, lynai puikiai mato ir kas šalia, ir kas yra gerokai toliau. Kadangi raudonakiai dažniausiai gyvena negiliuose ir skaidriuose telkiniuose (augalai puikiai filtruoja vandenį), mėgsta sukinėtis netoli krantų, nors ir plaukioja padugne, tačiau iš tolo įžvelgia pakrantėse staiga atsiradusius pašalinius neįprastus objektus. Ir tuomet žvejui iškyla problema, nes lynas jį gali pamatyti anksčiau, nei pastarasis užmes meškerę. O jei pamatys, tada veikiausiai nesiartins prie masalo, nes yra be galo atsargus.

Raudona akių spalva susijusi su tuo, kad lynas puikiai mato ir prietemoje. Nepradėsiu gilintis į anatominius dalykus, tačiau faktas, jog šios žuvys (kaip, beje, ir sterkai) vengia tiesioginės saulės šviesos, tačiau gerai orientuojasi antvandeninės augalijos užgožtuose telkiniuose, aktyvūs anksti ryte, pavakariais ir naktį.

 


Dar vienas „atsargumo“ organas yra jų šoninė linija, kuri gana aiškiai ryškėja raudonakių šonuose, tačiau kažkodėl apie ją niekas beveik neužsimena. Paprastai šį anatominį fenomeną akcentuoja pas plėšriąsias žuvis, nes jis padeda aptikti aukas (ir mūsų masalus), bet, kaip matote, tokį organą turi ir lynas (faktiškai bet kuri žuvis, tačiau skiriasi šoninės linijos išvystymo lygmuo). 

Kokia jo tikroji tikslinė paskirtis lynams, aš nežinau, neradau jokios informacijos, bet kad toji linija reaguoja į vandens virpesius yra faktas. O vanduo virpa ne tik nuo praplaukiančių žuvų, varlių ar ančių, bet ir nuo meškeriotojo trepsėjimo krante, net nuo jo garsios šnekos, kuomet, ilgai belaukdamas kibimo, ima pasakoti šalia sėdinčiam bičiuliui žvejybines istorijas.

Girdėjau versiją, kad šoninė linija padeda apsisaugoti nuo plėšrūnų, nes galimai lynas junta, kada lydeka ar šamas artinasi prie jo ir ruošiasi praryti. Bet tai, mano nuomone, būtų nevykęs spėjimas, nes šios plėšrūnės atakuoja iš pasalų – am! – ir viskas. 

Juolab, kaip kalba seni žvejai, plėšriosios žuvys nemėgsta lynų, juos ėda rečiau nei kitas žvynuotąsias dėl to storo gleivių sluoksnio, kuris yra bjauraus skonio. Lydekos, kurių biotopas labai dažnai sutampa su lynų (čia veikiau derėtų kalbėti apie didesnius vandens telkinius, o ne balas), paragavusios lynų, tik dantis jų gleivėmis apsivelia. Stambesnį lyną paprastai išspjauna, vėliau net nesikėsina, nes atsimena. Smulkesnį gal ir praryja, bet jei tik yra pasirinkimas, raudonakių nepuls ėsti.

 


Bet dar įdomesnė kita legenda. Čia apie tai, kad kitos žuvys, netgi tos pačios lydekos (!), susižeidusios atplaukia pas lynus „gydytis“ – neva pasitrina šonais į jų šonus ir aštriadančių žaizdos greičiau sugyja.  

Pakalbėjau su ichtiologu dr. Vytautu Kesminu. Pasak mokslininko, tokie faktai neįrodyti. Galimai stambių lynų lydekos išties neėda, bet tam yra kelios priežastys – ne tik gleivėtas kūnas, bet ir plati šios žuvies forma ir gyvenimo būdas, kadangi lynai grobuonėms sunkiai pasiekiami – jie lindi tankiuose augalų sąžalynuose, dažnai nardo nedideliame gylyje ir panašiai. Stambesnės lydekos, kurios galėtų sudoroti suaugusius lynus, į tokias vietas paprasčiausiai neatplaukia.

Taip, lynų gleivėse yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios pačią žuvį apsaugo nuo infekcijų, grybelinių susirgimų, greičiau apsitraukia odos pažeidimai. Tai lynams svarbu, nes kaip ne kaip raudonakiai nuolat rausiasi dumble, braunasi pro augalus, mėgsta šiltą stovintį vandenį, kur apstu bakterijų, grybelių ir visokių parazitų. Tačiau jie tikrai nebus jokie daktarai, čia jau lazda perlenkta – panašu į žirniuose besiganančius ungurius.

 


O štai šamai lynus ryja su pasimėgavimu. Pasak V. Kesmino, tai neabejotina, nes ne viename tvenkinyje yra taip nutikę – savininkas įleido ilgaūsių plėšrūnų ir lynai per keletą metų visiškai išnyko.

Tai, kad lynai „leidžia“ burbulus – jokia mistika. Aišku, tik vaikiškose knygelėse gali būti nupiešta, kaip iš šių žuvų gerklių kyla burbulai. Išties raudonakiai knisa dumblą ir ieško moliuskų, įvairių lervų ar kitų bestuburių. Ir knisa giliau, nei koks karosas ar raudė, kurių neretai būna tose pačiose balose. Dumble nuo pūvančios organikos susidaro anglies dioksido ir metano dujos, jų virtinės ir kyla į vandens paviršių išduodamos lyną. „Burbuliuoti“ gali ir kitos žuvys, tačiau jų burbulai pavieniai arba labiau išsklaidyti, o lyno – eina tiesia linija praktiškai be pertrūkio, nes jis tarsi artojas vagoja dugną. 

Nuo seno žinoma, kad lynai labai prieraišūs prie savo maitimviečių ir turi netgi pamėgtus takus, kuriais plaukioja dieną ir naktį. Reikia manyti, kad, priklausomai nuo paros laiko, skirtingais, nes tamsoje būna drąsesni ir dar labiau, jei tik yra galimybė, priartėja prie krantų. Bet čia tik mano spėlionės. 

 


Manau, niekas nepaneigs, jog jie nuolatos „marširuoja“ palei vandenžolių sieną, čia jau tipinės šių žuvų žūklavietės. Vėlgi priklausomai, koks tai vandens telkinys. Jei tolyn nuo sausumos gilėjantis, o viduryje neapaugęs, būtent taip dažniausiai ir būna. O jei labai seklus ir visas augalija pasidengęs, tuomet lynams belieka rinktis tuos minėtus slaptus takus. 

Nereikia galvoti, jog lynai visada plaukioja tik padugnėje. Rytais, vakarais, kartais net per pačius vidudienio karščius jie neretai pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius prie pat paviršiaus ir „bučiuoja“ augalus. Tuos „bučinius“ gali pamatyti ir netgi išgirsti – žuvys savotiškai čepsi, kai nuo lūgnių, lelijų plačių lapų apatinės pusės renka dėliukes, vandenines sraiges, apsiuvas, vabzdžių lervas ir kitus skanėstus. 

Minėti augalai, kaip ir plūdės, plūdenos yra lynų mėgstamiausi, nes ant vandens padaro „pavėsinę“ nuo saulės, kurios, kaip minėjau, šios žuvys nemėgsta. Raudonakiams dar labai patinka ajerai, švendrai, bet kažkodėl jie vengia ragalapių, elodėjų. 

Bus tęsinys. 

Romualdas Žilinskas