Pirmoje šio straipsnio dalyje nubraukiau nuo lyno gleives, suskaičiavau žvynus, perbraukiau per šoninę liniją, pažiūrėjau į akis, žodžiu, išnagrinėjau šią žuvį biologiškai, fiziologiškai, anatomiškai ir visaip kitaip. Dabar atėjo laikas papasakoti apie lyno meškeriojimą, nes, kaip išsireiškė vienas skaitytojas, „pasakos“ čia niekam neįdomios. Atvirai pasakius, skaityti nei vieno neverčiu, o kam neįdomu, neaktualu ar paprasčiausiai pernelyg daug raidžių, tas lai neskaito. 

Šitą rašinį toliau tęsiu nebūdingu sau stiliumi – aprašysiu senosios-konservatyviosios ir naujosios-pažangiosios „mokyklos“ lynų gaudymui skirtus masalus, jaukus, įrangą, o jūs patys nuspręsite, koks žūklavimas jums labiau prie dūšios. Išsyk pasakysiu, kad laikysiuosi neutralumo, nekomentuosiu, nors, suprantama, turiu savo nuomonę, nes kažkaip tuos lynus kol kas dar žvejoju.

Reikia priminti, kad kalbėsiu apie mažus, senus, apleistus, pamirštus, sunkiai randamus ar palei pat nosį esančius, bet savo „estetika“ nepatrauklius vandens telkinius, kuriuose lynų gali būti daug, o meškeriotojo – nė vieno. Tai šiuolaikinės realijos, nes tokiose balose gaudyti žuvis nemažai daliai meškeriotojų tiesiog „ne lygis“ – tegul vaikai ir pensininkai ten masalus mirko. 

Kita vertus, dar iki vandens prieiti reikia, nes paprastai šie telkiniai būna apaugę aukšta žole, krūmais, medžiais arba jų pakrantės pelkėtos, klampios, uodų ir įvairių mašalų begalybė, o laimikis sunkiai nuspėjamas. Pačiame vandenyje irgi ne kažin kas, nes čia vasarą augalijos ne mažiau negu ant kranto. 

 


Kadangi užsiminiau apie džiunglėms būdingą peizažą, tai pradėsiu nuo įrangos. Dugninės čia netiks dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jų svareliai, šėryklėlės smegs į dumblą, o traukiant žuvį ar sistemėles, kuomet nori pakeisti masalą, klius už vandenžolių. Išsitraukti stambesnį lyną tokia įranga praktiškai nėra jokių galimybių, nes žuvis ners į tankiausius sąžalynus ir sąlyginai trumpu dugninės meškerykočiu jos nesuvaldysi – nutrūks. 

Kitas minusas – feeder meškerė per mažai jautri, jeigu lynas, kas jam gana įprasta, tik atsargiai čiupinės masalą. O ir dažnai užmetinėjama ji baidys raudonakius, nes čia ne Kauno marios ir ne didesnis ežeras, bet atoki bala, kur vietinės žuvys prie tokių garsų ir veiksmų nepratusios. Picker tipo dugninė gal ir tiktų, tačiau tada teks naudoti plonus valus, o kas nutinka, kuomet gija būna plona, nesikartosiu, nes ką tik minėjau. 

Kad geriausiai naudoti sistemėlę su plūde, tarp konservatyviųjų ir pažangiųjų ginčų nekyla. Sutaria jie ir dėl pačių plūdžių – jos neturėtų viršyti poros gramų apkrovos, geriausiai ištęstos: vamzdelio, ilgos šeivos ir panašių formų. Gali būti įprastinės, tinka ir slankiojančios (tačiau tvirtinamos stacionariai) ir būtinai neryškios. 

Ant valo prispaudžiama vienas ar keli mažesni, bet suglausti svareliai – sistemėlės turi būti kuo paprastesnės. Pavadėlis neilgas, iki maždaug 30 cm. Sistemėlė sureguliuojama taip, kad kabliukas vos liestų dugną. Jei dugne yra ilgasiūlių dumblių, masalas pakabinamas keli centimetrai virš jų. Tačiau toliau jau laikomasi savų prioritetų.

 


Vyresni meškeriotojai, kaip nekeista, balsuoja už meškeres su rite. Tačiau jos turėtų būti kuo ilgesnės, nes kuo mažiau valo guls ant vandens paviršiaus, tuo geriau – jis nesikabins už antvandeninių augalų. Ilgu meškerykočiu galima nuleisti masalą į langus tarp augalijos, o trumpa valo dalis tarp meškerės viršūnės ir sistemėlės bus įsitempusi, dėl ko plūdė praktiškai nejudės iš vietos net ir pūstelėjus vėjui. Nors vėjas čia retas svečias – tokia tų vandenų specifika.

Valas rekomenduojamas plonas, pavadėlis ne storesnis nei 0,12 mm, nes pagal konservatyviąją filosofiją – kuo plonesnė gija, tuo lynas drąsiau čiups masalą. Štai čia ir praverčia ritė. Visgi laimikį dera vesti kuo greičiau į krantą, nes gavęs daugiau laisvės, jis ners į vandens žalumynų tankmę ir vėliau jo iš ten nebeiškrapštysi.

Pažangieji žvejai siūlo tokiai žūklei štekerines meškeres. Kaip alternatyva mažiau mokantiems su jomis elgtis, gali būti ilgi teleskopiniai meškerykočiai be ričių (pole variantas). Dėl valo diametro jie daug galvos nesuka, kartais naudoja net 0,18 mm pavadėlius. Esmė, kad jie būtų minkšti. Beje, štekeriniai meškerykočiai geri dar ir tuo, kad galima panaudoti kaušelius ir jaukinti labai koncentruotai – pilti prievilą į vieną nedidelį plotelį tarp vandens augalų. Platformą galima pastatyti ant pelkėtos pakrantės ir patogiai atsisėsti.

Ir vieni, ir kiti kartoja tą patį: ilgi meškerykočiai gerai, bet ten, kur arti nėra aukštų medžių. Visgi jų privalumai atperka šį vieną nepatogumą. Ilgakotis graibštas būtinas, be jo geriau negadinti sau nervų. 

 


Kaip teigia žūklautojai, kurie prie vandens praleido ne mažiau nei 50 tūkst. valandų (tai bus daugiau nei 5 metai ir 8 mėnesiai nepertraukiamos žūklės), lynas yra išskirtinė „taikioji“ karpinė žuvis, kadangi jo meniu sudaro praktiškai vien gyvūninės kilmės maistas. Ir visiškai nesvarbu, kad yra pats vidurvasaris – raudonakis vis tiek savo skrandžio turinį užpildys tik tuo, kas juda, kruta arba kvėpuoja. Na, bent jau kvėpavo... 

Dėl šios priežasties lynui dera siūlyti ir atitinkamus masalus. O jie gali būti pakankamai įvairūs, tarkim, musės lervos, dėliukės, apsiuvos, sraigės (be kiautų, suprantama) arba dar kas nors gyvo, bet mums jau pernelyg egzotiško. Tačiau visi šitie viliokliai nublanksta prieš paprastą slieką. 

Nors dėl jo paprastumo iškyla ginčai netgi tarp patyrusių meškerės vilkų ir jie pasiskirsto į tris stovyklas. Vieni tvirtina, kad geriausi bus mėšliniai sliekai, kurie pritraukia lynus savo išskirtiniu kvapu. Ant kabliuko siūlo nerti du, tris ar net keturis nedidelius sliekus.

Antrųjų nuomone, raudonakiai labiausiai gerbia dirvinius sliekus. Savo pasirinkimą grindžia tuo, kad po lietaus tie kirminai pakliūva į vandenį ir lynams yra įprasti, o šios žuvys geriausiai kimba ant jau ragautų masalų, nenoriai keičia savo racioną. 

Jų supratimu, dumblynas gerokai skiriasi nuo mėšlyno, be to, dirviniai sliekai ilgiausiai išlieka gyvi ir geriausiai laikosi ant kabliuko, o atsargus lynas mėgėjas nukramtyti masalą taip, kad net plūdė nevirpteli. Dėl sliekų skaičiaus su pirmaisiais nesiginčija, sutinka, kad šios žuvys pageidauja kelių nedidelių kirminų „puokštės“. 

 


Trečiųjų pozicija irgi gana tvirta – jie ragina nežaisti su mažais lynukais ir ant kabliuko verti vieną naktinį slieką. Juodagalviai (tie dideli sliekai iš žūklės prekių parduotuvių) netinka. Beje, visi senosios „mokyklos“ atstovai vieningai sutaria, kad geras sliekas yra tik tas, kurį patys žvejai išsikasa iš žemės. 

Pažangieji meškeriotojai neišskiria lyno iš kitų karpinių žuvų tarpo ir be problemų žuvauja augalinės kilmės masalais. Tiesa, jie neatsisako pabandyti ir gyvūninių vilioklių, bet sliekas jiems nėra kažkokia panacėja, dažniausiai naudoja musės ir uodo trūklio lervas. O šiaip lynams puikiai tinka konservuoti kukurūzai, gerai ir kviečiai, įvairios tešlos, gali būti ir specialiai gamintos „pirktinės“. 

Požiūris į jaukus irgi smarkiai išsiskiria. Konservatyvieji apsieina su gerokai pigesniais, paprastesniais. Aišku, čia jau receptų gali būti įvairių, bet visi prievilai yra „namų darbo“ ir daugumoje jų įmaišoma didelė dalis prasijoto paprasčiausio juodžemio. Juodžemis suteikia jaukui specifinį natūralų kvapą ir nudažo tamsiai. Jų pozicija – tokiuose vandens telkiniuose lynai baidosi šviesaus jauko. 

 


Kadangi sakiau, jog nekomentuosiu, bet negaliu susilaikyti, nes labai knieti pasakyti, kad be augalinių priedų, kaip antai, perlinės, kvietinės kruopos, džiūvėsiai vis tiek neapsieinama (tai lyg ir prieštarauja ankstesnei logikai). Nors dažniausiai naudoja varškę. Taip, yra ten ir nemažai gyvūninės kilmės ingredientų – kapoti sliekai, musės lervos (pastarąsias kitąsyk apšutina verdančiu vandeniu). 

Progresyvūs žvejai į jaukus žiūri kitomis akimis. Lynams galima siūlyti bet kokios spalvos prievilą, jei jis nebus ant grunto plačiai išsklaidytas. Jei ant juodo dumblo padaroma kelių kvadratinių metrų geltona ar raudona aikštelė, taip, tuomet šios žuvys gali baidytis. Tačiau pilant koncentruotai, nieko blogo nenutiks, gal net geriau. Nors esminis faktorius čia yra prievilo sudėtis. O jis toks įvairus, kad dabar man reikėtų išvardyti visą Sensas ir kitų žymių gamintojų prievilų katalogus su nuorodomis Tench, Carassins ir panašiai.

Jie neatsisako ir papildų, tokių kaip jau minėti konservuoti kukurūzai ar kviečiai, įvairūs kiti priedai, nes puikiai supranta, jog raudės, kuojos, karosiukai ar saulažuvės gali suryti smulkų prievilą ir lynams nieko neliks, nes pastarieji paprastai į žūklavietę neskuba. Beje, į jauką dažnai irgi maišo gyvūninės kilmės ingredientų, dažniausiai tai būna įvairiaspalvės „pinkos“, rečiau – uodo trūklio lervos, kitąsyk – ir tas, ir anas. Neretas atvejis, kuomet jaukina tik kukurūzais arba grūdų mišiniu. 

 


Aišku, aš negaliu net fiziškai surašyti visų įmanomų jaukų variantų, nes gautųsi žvejybinės kulinarijos biblija, tad kalbėjau tik smarkiai apibendrintai.

Pamiršau pasakyti dar apie žūklavietės paruošimą. Čia irgi gana įdomus momentas, kadangi abiejų kartų požiūriai ir skiriasi, ir sutampa. Tiek vienų, tiek kitų tarpe atsiras sakančių, kad geriausiai imti grėblį ir išsivalyti nuo perteklinės augalijos žūklavietę. Bet bus ir tokių, kurie tam prieštaraus. Jų manymu, verčiau palikti viską natūraliai, nes stambiausi lynai į naują vietą atplauks (jei atplauks) tik po savaitės ar dviejų...

Gal užteks, nes nuo nuomonių įvairovės ir pertekliaus jau galva sprogsta.

Romualdas Žilinskas