Turime Lietuvoje daug ežerų. Vieni jų dideli, gilūs, kiti maži ir seklūs. Deja, kaip liūdna bebūtų, daugelyje jų žuvų populiacijos sumažėjusios. Ypač plėšrūnių: kartais galima visą dieną pramojuoti spiningu ir nesulauksi nė menkiausio stuktelėjimo arba tenkinsiesi tik keletu dėmesio nevertų žuveliokų. Gerai, kad bent tankiuose vandenžolių sąžalynuose gyvena auksu tviskanti žuvis, kuri gali tapti puikiu laimikiu. Kalbu apie mūsų vandenų gražuolę raudę.

Be abejo, nėra nieko pastovaus, ypač jei kalbėsime apie žuvų kiekius, tačiau kai kuriuose vandens telkiniuose ši raudonakė žuvis puikiai prisitaikė ir tapo dominuojančia rūšimi. Manau, jog žvynuotajai klestėti padeda jos baikštumas, atsargumas ir prastos kulinarinės savybės. 

Ganėtinai prieštaringos nuomonės kyla, kalbai pasisukus apie raudžių žvejybą spiningu. Vieni entuziastingai pritaria, jog tai labai smagi žūklė, kiti priešingai, nesupranta, kam reikalingas toks „vaikų žaidimas“, o treti išvis negali patikėti, jog auksu tviskanti žuvis gali domėtis dirbtiniais masalais. Gali, mielieji, dar ir kaip gali. Tik reikia šiek tiek pasidomėti šių žuvų gyvenimu. 

Jei pažvelgsime į raudės burną, tai pasidarys aišku, jog į viršų riesti žiomenys pritaikyti rinkti maistą nuo vandens paviršiaus. Tai patys įvairiausi į vandenį įkritę vabzdžiai, lervutės tūnančios po lelijų lapais ir... skanus, kaloringas, mažas mailiukas. Nė viena save gerbianti raudonsparnė nepraleis progos pasmaguriauti kitų (o gal ir savo?) mailiumi, jei tik šis atsiduria jai prieš akis.

 


Raudė, kitaip dar žiežula vadinama, – nors baikšti, bet tuo pat metu ir smalsi žuvelė. Vos tik kas pliumpteli vandens paviršiuje, tuoj pat į tą vietą prisistato kelios smalsuolės. Galėčiau jas netgi tam tikra prasme palyginti su šapalais. Tereikia prisiminti vaikystės akimirkas, kuomet ežeran nusviesta plūdė net nespėdavo išsitiesti, kai žvitri raudonakė ją jau nešdavo link meldų. 

Mano manymu, būtent begalinis smalsumas bei greita reakcija žiežulai pakiša koją ir ši dažnai sugriebia dirbtinį masalą. Iš tiesų, spiningu sugauti raudę nėra nei sunku, nei lengva. Tiesiog tai žuvis, gyvenanti kiek kitokį gyvenimo būdą, negu mums įprastos plėšrūnės, kurį perpratus galima šauniai paspiningauti ir praplėsti savo kaip spiningautojo akiratį. 

O kartais net neturi iš ko rinktis: ežeras, šeima, draugų būrys ir begalinis noras pažūklauti. Tokiai nieko neįpareigojančiai žūklei gali pakakti vos poros vakaro valandų, kad tas viduje kirbantis „kirminėlis“ nors trumpam nurimtų. 

 


Esu įsitikinęs, jog sėkmingai ir tikslinei sidabražvynių žūklei vienas iš lemiamų veiksnių yra tinkamo vandens telkinio pasirinkimas. Jeigu ežere plaukios tik mažos, katinui tinkančios raudelės, bus labai sunku įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Iš esmės galėčiau išskirti tris vandenų tipus, kuriems reikėtų taikyti skirtingas gaudymo taktikas. 

Pradėkime nuo pačių skurdžiausių. Juose raudžių populiacija labai nedidelė, vyrauja mažos žuvys. Didesni egzemplioriai pasklidę po visą vandens telkinį ir juos surasti sunku. Tokiame ežere ar tvenkinyje žūklauti iš esmės neapsimoka. Daug produktyviau užsiimti ešerių ar lydekų paieškomis, jeigu jų ten, aišku, apskritai yra. Priešingu atveju tikėtina, jog įstosite į gretas tų, kurie mano, jog spiningu sugauti raudę – neįmanoma. 

Vis dėlto žvejo širdžiai kartais neįsakysi. Ir tiems užsispyrusiems žvejams siūlau nusiploninti iki begalybės. Reikės tokio kotelio, kuris savo jautria viršūnėle puikiai parodytų kiekvieną žuvies prisilietimą. Iš bėdos, jei nepasiėmėte spiningo, kažką galima pritaikyti iš lengviausių dugninukių ar plūdinių meškerių. 

Gal keistai skamba, bet tai tas spiningavimas, kuomet užmetimo nuotolis ir tikslumas lemia daugiau nei meškerykočio jautrumas. Beje, ir gaudoma paviršiniuose, viduriniuose vandens sluoksniuose, tad labai standus kotas, kuomet žuvies kibimas labiau juntamas ranka, čia nusileis jauriam, bet „minkštesniam“. 

 


Yra ir kita priežastis. Valas – 0,08–0,10 mm monofilamentinis arba pats ploniausias, kokį galite nusipirkti, pintukas. Monofilamentiniu „plauku“ spiningauti nėra labai sudėtinga ar „neprofesionalu“, kaip dabar galvoja daugelis, tačiau būtina elgtis atsargiai. Jokių staigių trūktelėjimų, ar desperatiško žuvies traukimo.

Kodėl rekomenduoju tokią itin ploną gyslelę, suprasite pažvelgę į naudojamus masalus. O šių, visai nemažą kolekciją galima sutalpinti į vieną delną. Praktika rodo, jog čia gali pagelbėti tik itin smulkūs viliokliai. Ir kaip vieną iš favoritų galėčiau išskirti paprastą, kilputę turinčią žiemą naudojamą volframinę avižėlę. Apie tokius masalus spiningaujant esu rašęs atskirą straipsnį, todėl kartotis nesinorėtų. 

Na, nebent derėtų įterpti, kad dabar plačiai naudojamas lietuviškas naujadaras „avižadrėbis“ ir kilo iš šio žodžio. Aišku, šiais laikais mikro, ultra ar nano (kartais nerandu didelio skirtumo) masalų mėgėjams prigaminta mikroskopinių galvakablių ir ofsetinių galvučių. Suprantama, kad iš volframo. 

Tačiau galima visai sėkmingai naudoti ir poledinei žvejybai skirtas tokio pat metalo avižėles ir tai tikrai nebus joks grįžimas į „senovę“. Anaiptol – nemažai žieminių avižėlių yra dengtos spalvota emale ir tai gali būti netgi papildoma paskata raudėms griebti masalą.

 


Priminsiu tik tiek, kad labai didelę įtaką turi ir papildomi papuošimai arba veikiau – masalai, tvirtinami ant kabliuko. Vėlgi – šiais laikais jų rasite nusipirkti, tai bus įvairių kirminų, uodo trūklio lervų, vėžiagyvių imitacijos, kurių dydis matuojamas milimetrais.

Tačiau jei jau užsiminiau apie „kritinį“ variantą, šiuos vilioklius galima pakeisti plona rausvo, gelsvo ar dar kokios nors spalvos guminuko juostele, kurią atsikirpsite, tarkim, nuo tvisterio uodegėlės. Ir nebūtinai kvepiančio ar turinčio skonį, tiks ir paprastas guminukas, bet pageidautina iš minkštesnio silikono. Tokie masalai irgi bus įvertinti ne tik raudžių, bet ir plakių, kuojų ar visados alkanų ešerių. 

Išvardyta „priegauda“ paįvairina žūklę, tačiau ne visuomet pageidautina, kadangi raudonalės baikščios ir traukiamos žuvys jas išbaido. Na, bet juk nepasakysi, kad nekibtų, tarkim, ešeriai, neužsisakysi vien raudžių...

 

Štai su tikslinėmis žuvies paieškomis būna kiek kebliau. Viskas priklauso nuo vandens telkinio augmenijos. Jei pastaroji skurdi, tenka savotišku mikrodžigu tikrinti priekrantės zoną. Ten, kur yra įlankėlės ar įteka koks upeliukas, realiausia užtaikyti ant vienos kitos raudonsparnės. Tankiai prižėlę povandeninės ir antvandeninės augalijos nedideli ežerai – geresnis pasirinkimas. Tik čia be valties nelabai išsisuksi. Raudės sukinėsis ties vandenžolių salelėmis, palei nendrių sieną ir panašiose „saugiose“ vietose. 

Tam tikrais atvejais pagelbėja ir paprastas, neįmantrus smulkioms karpinėms žuvims skirtas bazinis jaukas be jokių priedų. Aišku, jie irgi nepatrukdys, bet juk spiningauti išsiruošėme ir nėra kada vargti gardinant prievilą. Juo apmėčius didesnę teritoriją, po kiek laiko galima tas vietas kantriai iššukuoti spiningu. Bent jau kalną ešeriokų, galiu garantuoti, – tikrai sugausite. 

Laukite tęsinio.

Nerijus Rimkūnas