Pereikime prie geresnę situaciją turinčių vandenų. Tokiuose ežeruose vietiniai meškeriotojai giriasi suvilioję išties dideles raudes. Panašius pasisakymus reikėtų vertinti atsargiai, nes žvejai nebūtų žvejais – jie mėgsta pasigirti. Tačiau tai gali būti jau visai neblogas signalas. Tikėtina, jog mūsų laukia visai rezultatyvi žūklė. 

Ar daug ežere raudžių, ar jų mažiau, bet kokiu atveju vienai rimtesnei raudonakei tenka dešimtys smulkesnių gentainių. Atsižvelgiant į tai, įrankius renkuosi, vadinamojo „aukso viduriuko“, kuriais galima spiningauti įvairesniais masalais. 

O pastarųjų „kalibrą“, reikėtų šiek tiek didinti. Čia perspektyvūs ir maži galvakabliai su trumpakočiais kabliukais, ir ofsetinės galvutės, ir rankų darbo turbinėlės. Kalbant apie „džigus“, pastaruosius renkuosi iki 1,5 gramo. Gal kažkam pasirodys, kad masės kartelę užkėliau per daug, tačiau tam turiu savų sumetimų – visiško mailiaus negaudau, o ir užmesti masalą tenka gana toli ir labai taikliai. 

 


Mažus propelerius turintys masaliukai (čia viskas taip smulku, kad tiesiog liežuvis pats verčiasi naudoti mažybinius žodžius) taip pat mėgstami raudžių. Juos susimeistrauti nėra sunku, tam tereikia noro, fantazijos ir šiokio tokio kruopštumo. Apie šiuos vilioklius irgi esu rašęs – jų nusipirkti negausite. Tokie metalu spindintys masalai bus žymiai efektyvesni, jeigu kabliuką papuošime, kad ir pačia paprasčiausia dirbtine musele.

Devyniais iš dešimties atvejų mano minimi vandens telkiniai turės gana smarkiai nendrėmis apgaubtas seklias priekrantes. Už šių savotiškų augalijos vartų dažnai ženkliai padidėja gylis, dugnas ten būna klampus. Dėl šios priežasties pakankamai sudėtinga braidžioti ir pateikti raudėms masalą. 

Nedidukė pripučiama valtis suteiks kur kas daugiau galimybių. Nesugalvokite plaukti su varikliu, na, bent jau išjunkite jį artėdami prie būsimų žūklaviečių. Klasikinė, dažniausiai naudojama taktika – yrimasis netoli nendrių linijos, atsitraukus nuo jos per 15–20 metrų ir masalo mėtymas kranto link. Čia jau galima naudoti sąlyginai storesnį valą, kadangi masalas dažnai užstringa tankiuose sąžalynuose. Plauksi atkabinti – teks ieškoti naujos žūklavietės, nes šios žuvys bematant išsibaidys. 

 


Kaip ir upėtakių žūklėje mažuose upeliuose, taip ir čia reikalingi preciziški masalo užmetimai. Kartais privalu pataikyti dešimties centimetrų tikslumu. Kuomet viskas atlikta teisingai, vos tik vilioklis pliumptelės, kotelis sulinks nuo žuvies svorio. Jei taip nenutiks, tada kas metras artyn link valties šansai, jog šiuo pratraukimu „kals“ raudė, vis mažėja ir mažėja... Dėl šios priežasties tolesnį vasalo vedimo procesą žymiai paspartinu. 

Atrodo, jog tokiai žūklei skirti guminukų atspalviai turėtų būti blankūs. Taip, iš tiesų, juodi ir tepaliniai kirminukai yra lyderiai. Tačiau kai kuriuose vandens telkiniuose puikius rezultatus rodo ir oranžinės, geltonos ar net rožinės spalvos viliokliai. Todėl šalia klasikinių tonų verta turėti ir kažką egzotiškesnio.

Plaukiojant valtele, akys gali užkliūti ir už savotiškų „langų“, esančių tarp augalų. Tokios vietos tikrai puikios, nors čia masaliuką tegali pratraukti vos metrą ar du. Dėl didelės vilioklio užsikabinimo galimybės vietoj guminuko geriau pamėtyti turbinėlę, kuri besisukdama, vandens paviršiuje sukels bangeles. Patikėkite, koks puikus vaizdas žvejo akims, kuomet šalia atsiranda dar didesnė banga, staiga pasivejanti mūsų vilioklį...

 


Jeigu pavyks atrasti tokį ežeriuką, kuriame raudės užauga didelės ir, kas svarbiausia, jų ten daug, galiu garantuoti, jog patirsite žodžiais neapsakomų įspūdžių. Kaip bebūtų keista, daugelyje tokio tipo vandens telkinių, kitų žuvų rūšių nėra daug. Neūžaugos ešeriokai, pajuodusios smulkios lydekaitės ir lynai ko gero sudaro didžiausią žvynuotųjų dalį. 

Kartais stebima, kad net ir vietiniai meškeriotojai ne visuomet žino, kokį turtą slepia jų pašonėje telkšanti „bala“. Žvejui tokie vandenys nėra patogūs: vandenžolių daug, krantai pelkėti, sunku net plūdę kur užmesti, o ką jau apie spiningą kalbėti. Visgi tikrai galima atrasti vieną kitą tarpą tarp augmenijos, kuriame būtų galima įsigudrinti pratraukti voblerį ar sukriukę. 

Vandens telkinyje, kuriame gausu raudžių, verda nuolatinė konkurencinė kova. Kas greitesnis, tas ir sotesnis. Ir būtent todėl čia tuos mikro masalus galima sąlyginai „stambinti“ (žinoma, proto ribose). Taip tikėtina suvilioti išties didelių egzempliorių, kurie vandenyje išdarinėja tokius cirkus, kad reikia gerokai paplušėti, norint įveikti priešininką. 

 


Ir netikėkite tais žvejais, kurie rekomenduoja rinktis voratinklio storio valus bei trumpus standžius spiningėlius – jie veikiausiai nėra pagavę nė vienos stambesnės raudės, kuri priešinasi gerokai aršiau nei to paties dydžio, tarkim, ešerys. 200–300 g raudonakės su pačia subtiliausia „ultra“ įranga yra pakankamai rimtos priešininkės, su jomis tikrai nepajuokausi.

Nedidelis vandens paviršiuje besimaskatuojantis vobleriukas – tikras pagalbininkas raudžių žvejyboje. Svarbu, jog šis masalas būtų iki 3 cm ilgio, turėtų mažą, platų ir stačiu kampu įklijuotą liežuvėlį. Labai gerai, jei būtų bent kiek panašus į vabalą (markeriai visagaliai – gali nusipiešti, ką tik nori). Faktas, kad čia tinka visi šapalams ir meknėms skirti modeliai, tik, kaip ką tik minėjau, patys mažiausi. Deja, tokio dydžio gaminami labai retai.

Kartais raudės puikiai čiumpa ir pačius mažiausius poperius, šiaip jau skirtus ešerių žūklei. Jais žūklauti itin paranku – kabliukai retai kada įkliūva net ir tankiausiose žolių džiunglėse. Spiningaujant poperiais, jų spalva irgi svarbi, nors galbūt taip nesureikšminama, kaip gaudant kitais masalais.

 


Pasitaiko šių žuvų aptikti ir šiek tiek atviresnėse vietose. Pavyzdžiui, tarp žolių kilimo ir vandens paviršiaus lieka pusmetris „švaraus“ plotelio. Ramią saulėtą dieną žiūrint iš viršaus negali net įtarti, kad po tuo žaliu kilimu sugebėtų slėptis potencialus laimikis. Bet beveik galiu garantuoti, kad kažkur visai netoliese tūno vikri raudonsparnė, tik ir laukianti gardaus kąsnio. 

Jei jau taip geidžia – duosim. Tam reikalui puikiai pasitarnauja 0–1 Nr. sukriukės su aglia tipo lapeliais, skirtais traukti blizgę pačiame vandens paviršiuje. Beje, balto metalo lapeliu gundysis bene daugiausiai raudžių, bet užsiciklinti nevalia – galimai jų požiūris pasikeitė ir griebs geltoną, varinę arba dengtą spalvota emale. Jei diena kiek apniukusi, vėjuota ar žuvys nenoriai kyla iki vilioklio, kabinu miniatiūrinius „longiukus“. 

Štai, atrodo, ir viskas, patys pagrindiniai gaudymo principai kaip ir paminėti. Belieka tik viską išbandyti pačiam ir galbūt atrasti naujas tiesas šiame pakankamai įdomiame ir emocingame spiningavimo stiliuje.

Nerijus Rimkūnas