Skambinu draugei, prašau, kad jos sūnus, kuomet išsiruoš namo, atneštų prie upės fotoaparatą, paaiškinu, kur ir kaip mane rasti. Pažada, kad „įrangą“ pristatys valandos laikotarpy. Išties, daug vilčių ką nors pagauti dabar nepuoselėju, ryte jų turėjau gerokai daugiau. Bet kam tada apskritai eiti žuvaut, jei žūklė atrodys visiškai beviltiška?
Nors vilties teikia faktas, jog Nery vanduo smarkiai nusekęs. Dar prieš tris dienas čia žvejojau ir pakitimus puikiai matau. Aš apskritai turiu tokią nuostatą, kad šioje upėje (bent jos žemupyje) geresnis kibimas tuomet, kai vandens lygis pasiekia tam tikrą atžymą (matosi pagal tiltų polius, virš vandens iškilusius akmenis) – jei aukščiau, tokiu atveju paprastai būna „tuščias ramsas“, o jei žemiau, tada „korta eina“.
Bandau vieną voblerį, užmetu gal dvidešimt sykių. Nieko. Mėginu kitą. Irgi tuščiai. Ant karabino kabinu praeitą žūklę čia pasiteisinusį 5 cm dydžio skęstantį juodnugarį baltais šonais Rapala CountDown. Na, tas „pasiteisinimas“ buvo tik sąlyginis – žuvavau naktį, tada jį vienintelį bandė griebti šapalai, bet kažkaip labai jau atsargiai – taip ir nepakirtau nė vieno.
Esu šiuo modeliu sužvejojęs ne vieną dešimtį įvairių žuvų, bet tą patį per savo ilgą praktiką galėčiau pasakyti apie didesnę dalį savo turimų masalų.
Pirmas užmetimas, palengva suku ritę... Kaip jau vožė!

Tokiais atvejais (turiu omenyje, kada nesitikiu) man netgi pačiam įdomu, kaip spėju sureaguoti ir laiku pakirsti, nes to momento realiai neužfiksuoju, neatsimenu, nes išsyk susikoncentruoju į laimikio traukimą. Dabar, suprantama, nutinka tas pats. Deja, žuvies taip ir neištraukiu, tik pamatau, kad tai buvo gal poros kilogramų salatis – palaikiau jį rėvoje ant įtempto valo gal keliolika sekundžių, gal vos ilgiau.
Keista, tačiau didelio nusivylimo nepajutau, o veikiau pakilo azartas – patikėjau, kad čia ne vienintelė tos dienos žuvis, juk sakiau – sąlygos žvejybai tinkamos. Visgi po pasprukusio stambesnio laimikio paprastai būna bent keliolikos minučių pertrauka, nes čia rėva nedidelė, tad kitos žvynuotosios išsibaido.
Dar mėtau tą patį voblerį, tačiau žuvys nekimba. Esant tokiai situacijai kartais padeda masalo keitimas. Išsitraukiu iš masalinės 4,4 cm dydžio juodą Lucky John Pro Haira Tiny F. „Hairos“ šįmet Nemune, kiek teko girdėti iš pažįstamų spiningautojų, buvo vieni iš nedaugelio voblerių, kurie gerai viliojo stambius šapalus. Vis nepatikrinau tos versijos, bet dabar bandysiu, nes čia šapalų pasitaiko dažnai, faktiškai jie yra šios žūklavietės pagrindinis laimikis. O salačiai – tai toji maloni „priegauda“, kuri pasitaiko žymiai rečiau.

Užmetu LJ „burbulą“, traukiu lėtai, labiau leidžiu žaisti su viliokliu srovei. Nors jo panirimo gylis deklaruojamas 30 cm, manau, kad šis modelis paneria giliau. Masalas puslankiu priartėja prie povandeninių žolių plantacijos (vieta puikiai žinoma, tad nesvarbu, jog augalų nesimato) ir... ops!
Vėl yra, vėl kažkas rimtesnio. Tik ne salatis, nes čiupo kitaip, muistosi irgi kitokia maniera. Kadangi spiningas ilgas, stengiuosi kelti laimikį arčiau vandens paviršiaus, kad matyčiau, su kuo „turiu reikalų“. Ramesnėje tėkmėje veikiausiai atspėčiau devynis kartus iš dešimties, tačiau sraunumoje tai sudėtingiau. Oooo, lydeka! Ir tokia nesmulki, gal pusantro kilogramo.
Vėlgi tai labai nestebina, nes lydekų tokiu metų laiku čia esu pagavęs ne vieną. Tik dažniausiai pasitaiko nuo pusės iki kilogramo sveriančios aštriadantės, šitą galima vadinti veikiau išimtimi. Bet būtent tai ir yra nemaža rizika. Valo ji nenutrauks, nes 0,10 mm Daiwa J-Braid Expedition X8 pintukas atlaikys ir gerokai didesnę apkrovą, tačiau mano fluorokarboninis pavadėlis yra vos 0,23 mm diametro – grybštelės dantimis ir sudie... Nukąstų ir smulkesnės, bet didesnės margašonės žabtai platesni, dantys aštresni, o vobleris juk nedidelis.

Kad išvengčiau tokių nemalonių variantų, laimikį traukiu labai švelniai, neforsuoju įvykių. Todėl tenka pabristi toliau nuo rėvos, kur vanduo ramesnis. Traukdamas žuvį pamatau, kad voblerio kabliukai įsisegę į snukio priešakį – be reikalo baiminausi. Na, bet kaip sakoma, apsidraudusius ir Dievas apdraus.
Išsivelku lydeką į seklumą, imu į rankas, staiga: „Kaip sekasi, pagauni ką nors?“. Visai buvau pamiršęs, juk man fotoaparatą turėjo atnešti. Ir pataikyk tokį momentą – pačiu laiku. Kodėl nepapozavus?
Tada jau ateina eilė asmeninei lydekos fotosesijai. Nespėju nupleškinti gražuolės, kaip ateina gal dvylikos metų žvejys su šortais ir liaunu spiningėliu rankose. Išpučia akis: „Geras monstras! O ką jūs su ja darysit?“ Ima juokas – jam gal ir „monstras“, išties – tai vos į taisyklėse „imamų“ žuvų sąrašą įtraukta lydeka. O ką darysiu? Man tokie klausimai niekada nepatiko. Fotografuosiu...
Tuomet jaunuolis išsitraukia plastikinę dėžutę, atidaro ir rodo voblerį: „Čia ne jūsų? Mačiau čia dažnai žvejojat, radau ant kranto, gal pametėt?“ Pasižiūriu: „Ne, tikrai ne mano, turėk radybas.“

Jaunasis spiningautojas nusiauna batus, suduria spiningą ir ruošiasi bristi. „Nesupratau, kas čia bus?“ – klausiu. „Aš žvejosiu.“ „O tai man dabar jau išeit?“ – klausiu. „Ne, bet pas mane avižadrėbis.“ „O man koks skirtumas?“
Kantriai imu mokyti žvejybinių tiesų: „Visų pirma, su savo avižadrėbiu rėvoje tu nepažuvausi – nejau nesupranti, kad čia greita srovė, akmenys, žolės? Tavo masalas tokiomis sąlygomis netinka, jis per lengvas, jeigu pasieksi dugną – tuojau pat nutrauksi. Jei nori kažką pagaut, matai tą įlanką už keliolikos metrų?
Toje įlankoje yra duobė, ramus vanduo – ešerių tikrai bus, garantuoju, nes pats ten su panašia įranga žvejoju. Antra, kaip tu įsivaizduoji du spiningautojus, kurie stovi kone susirėmę pečiais ir mėto masalus į smarkią srovę – jie turėtų mest pagal komandą, traukt – irgi? Trečia, ar manai, kad šitoje upėje čia apskritai vienintelė vieta, kur galima pagauti žuvų?“
Paklausė, nuėjo, bet nežvejojo. Arba nemačiau, nes neturėjau laiko dairytis – lydeka ir šiaip leisgyvė – ilgokai varginau traukdamas. Nors dabar ji vis dar vandenyje, tačiau reikia kuo greičiau nufotografuoti ir paleist, kol paskutinio kvapo neišpūtė. O ir vakarėja sparčiai, noriu dar pažvejoti...

Man visada knieti eksperimentuoti, todėl antrąsyk su tuo pačiu vobleriu nežuvauju. Vėl kabinu CountDown modelį, bet dabar jau blizgantį metalu. Toks spalvinis variantas Neryje gerai, kada apniukę arba saulė būna labai žemai. Dabar – antrasis variantas.
Jau pirmąsyk užmetus masalą čiumpa šapaliukas. Nedidelis, tačiau įdomu, kad užkimba jau trečia skirtingos rūšies žuvis per valandą laiko. Juolab, kad daugiau fotografuoju, o ne žvejoju. Na, bet šitą laimikį įamžinu greitai ir tik dėl skaičiaus – smulkmė...
Renkuosi trečią voblerį. Rimtai. Nemetu ir ano antrąsyk. Vėl imu CountDown, bet dabar jau ryškia raudonai oranžine nugara ir „pieniškais“ šonais. Saulė pasislėpė, prietema, tad, mano galva, šitas turėtų gerai matytis drumstokame Neries vandenyje. Gal bandyčiau įvairesnius masalus, jų pasiėmiau ne tiek ir mažai, tačiau (kas man nebūdinga) modeliai tokie patys, tik spalvos skiriasi.

Šįsyk žuvys nebečiumpa vos užmesto masalo. Mėtau jį gal penkiolika minučių, gal ilgiau, jau beveik visai sutemo, bet nė kepšt. Na, gerai, dar kartą toliau užmesiu ir reikės pakeisti voblerį. Švysteliu kažkur link priešingo kranto žiburių ir išsitraukiu mažą sterkiuką – antrametis neūžauga.
O po to juntamai atvėsta, pūsteli smarkesnis vėjas. Dar pažvejoju pusvalandį, išbandau tris kitus voblerius. Tuščiai. Užteks. Eisiu namo.
Jei atvirai, nieko gero tarsi ir nepagavau. Nors nežinau, jei būčiau išsitraukęs pasprukusį salatį, tada gal sakyčiau kitaip. Bet esmė ne tame, labiausiai stebina, kad žuvys kibo pačios įvairiausios, tačiau ant vis kitokių spalvinių variacijų masalų, juos čiupo labai aktyviai, nors trumpai. Bet kas ten žino – gal per vėlai atėjau spiningauti, gal ir ryte derėjo žuvauti Neryje. Žodžiu, daugiau klausimų nei atsakymų...
Tačiau vienas žvejybinis paradoksas pasitvirtino šimtu procentų – kuo ilgiau ruošiesi, tuo labiau nusivili žūkle, o kada ateini prie vandens be didesnio tikėjimo kažką pagauti, tuomet kimba. Ir dar. Liaudies išmintis byloja, jog rytas už vakarą protingesnis. Gal ir taip, bet kad kibesnis – nepasakyčiau.
Romualdas Žilinskas





































































