Jūsų krepšelis yra tuščias
Anksčiau Šventąja žiobriai pakildavo tik iki Kavarsko užtvankos. Koncernui „Achemos grupė“ pastačius ant Kavarsko užtvankos hidroelektrinę, buvo įrengtas kaskadinis pakilimo takas žuvims. Kaip teigia anykštėnai, žiobriai atplaukia jau iki Anykščių.
Taigi vėl šios žuvys sugrįžta į senąsias nerštavietes Šventojoje ir jos intakuose. Rudeniniai žiobriai Šventojoje pasirodo spalį, čia peržiemoja ir pavasarį neršia upės sraunumose. Atplaukia jie nedideliais tuntas ir laikosi lėtesnės srovės, gilesniuose ruožuose: prie Juodojo kranto, aukščiau ir žemiau Jurkonių, prie Upninkų siurblinės, žemiau Širvintos žiočių ir aukščiau iki Kavarsko užtvankos, ir panašiose vietose. Tačiau visur tai negausūs tuntai. Daugiausiai jų sugaunama upei sustojus po ledu.
Kadangi Šventojoje srovė gana stipri, patogiausia žvejoti žiemine dugnine. Tai šiek tiek kietesnis ir ilgesnis meškerykotis su nedidele neinercine ritele, standesniu, geriau spyruokliniu sargeliu su žiedeliais, kad galima būtų žuvį išvilkti ritele. Pagrindinis valas – 0,12–0,15 mm skersmens, svarelis – suplotas slankiojantis lašas, 30–40 cm ilgio pavadėlis, 12–10 numerių kabliukai arba tokio pat dydžio ilgu kabliuku avižėlės. Kabinant trūklius naudojami raudoni, lašalų lervas – juodi kabliukai.
Kai kurie meškeriotojai aukščiau svarelio per 20–25 cm riša nedidelę avižėlę. Pavadėlį geriau daryti šiek tiek plonesnį nei pagrindinis valas. Gaudoma viena arba dviem meškerytėmis, vadinamuoju „patraukimo“ būdu, kuris plačiai paplitęs srovinėje Kauno marių dalyje, Minijoje bei kitose upėse žiemą.
Nieko įmantraus jame nėra – svareliui pasiekus dugną ir pavadėliui išsitiesus pasroviui, meškerytė staigoku judesiu patraukiama prieš srovę ir vėl nuleidžiama ant dugno. Žiobriai, kaip, beje, ir kitos žuvys, dažniausiai sugriebia kaip tik tokio patraukimo metu. Vaisingesnė žūklė bus, jei vietoj svarelio naudosime nedidelę slankiojančią tinklinę šėryklėlę su žieminiu, karpinėms žuvims skirtu jauku, kuriame turėtų būti šiek tiek „mėsiškų“ skanėstų: trūklių, musės vikšrų.
Masalui dažniausiai naudojami trūkliai, bet dar godžiau ir drąsiau žiobriai griebia lašalų lervas, kurias čia vadina „krokodilais“. Tiesa, tai ne tie „tikrieji krokodilai“, nes kitose vietovėse taip įvardijamos laumžirgių lervos, kurios yra žymiai didesnės, nors ir labai panašios. O lašalų lervos (matote nuotraukoje) – smulkios, gležnos, jas ganėtinai sunku užmauti ant kabliuko, tad tenka naudoti mažus plonavielius ir labai aštrius.
Tinka ir trūklių–musės vikšrų sumuštiniai. Poledinei žūklei pasirenkama srauto įsiliejimo į sietuvą ar pagilėjimą pradžia. Galima masinti ir gerai suklijuotais, su žvirgždu ar smėliu sumaišyto jauko plokščiais gniužulais, nuskandinus juos šiek tiek aukščiau (pagal srovės stiprumą) „darbinės“ eketės arba joje. Žiemą po ledu sunkoka užtikti žiobrių susitelkimo vietas, tad jas reikia įsidėmėti dar ižui nepasirodžius.
Didžiausias žiobrių antplūdis, žinoma, būna pavasarį. Pavasarinio polaidžio vandeniui nuslūgus, kada upė dar ne pagrindinėje vagoje, jau galima pradėti šių žvynuotųjų žūklę Šventojoje, nes pasirodo pirmieji, patys didieji, „baltieji“ žiobriai – kadangi iki neršto dar toloka, nepasipuošę vestuviniais rūbais.
Paprasčiausias žūklės būdas – dugninės. Tarpukario metais, kada niekas žiobrių žvejybos neribojo jokiais draudimais, jų gaudymas dugninėmis Upninkų, Upninkėlių, Užupio, Veprių ir kitų paupio kaimų gyventojams buvo savotiška pramoga šventadieniais – eidavo su šeimomis, kaimynais pasėdėti ant upės kranto, pabendrauti, žiobrių ant laužo išsikepti. Didelių susibūrimų, kaip Skirsnemunėje per Žiobrines, nebūdavo, bet šventiška nuotaika tvyrojo.
Dugninės labai paprastos – lazdyno meškerykotis, pokostu impregnuotas špagatas, solidus svarelis ir du kabliukai ant pavadėlių. Niekas tada trūklių net nežinojo, pagrindinis masalas – sliekai. Užmesdavo 3–4 dugnines ir laukdavo kibimo. Užplaukus didesniam žiobrių būriui meškerykočiai imdavo linksėti kone visi kartu – tik spėk traukti, dažnai ir du užkibusius žiobrius.
Tai daugiau būdavo kaimo inteligentijos pramoga. Pakrantės ūkininkai dažniausiai įsirengdavo prie namų pabarą ir prisigaudę žiobrių pasisūdydavo statinaitę. Niekas daugiau, nei reikia šeimai, jų nemeškeriodavo. Deja, tie laikai, kada žiobrių tuntai būdavo tokie gausūs ir tankūs, praėjo. Žvejai sakydavo, jog irklas stovėdavęs tarp jų.
Kartais kovo viduryje ižas Šventojoje jau nepasirodydavo po naktinių šalnų ir galima buvo užmesti dugnines. Patogiau naudoti dugnines su pritvirtintais prie viršūnių skambaliukais – gali ramiai sėdėti atokaitoje ir laukti jų nervingo skambesio – užkibę žiobriai gana įnirtingai purto meškerykotį. Valas – 0,20–0,25 mm, slankiojantis svarelis ar šėryklėlė, plonesnis pavadėlis su 7–5 numerių kabliukais, jei kabinamas sliekas, ir truputį mažesnis – trūklių puokštei.
Nors žiobriai nevengia sraunumų, bet dugnines geriau užmesti žemiau jų į dugno įdubimus, kur srovė lėtesnė, sietuvų pakraščius, žemiau salų ar kyšulių, bet tik tokiose vietose, kur dugnas kietas, žvirgždėtas. Mėgsta sukiotis žemiau kranto nuošliaužų, noriai renkasi plotus, kur ledonešio metu susigrūdusios lytys išrausia dugną, nuardo krantą.
Žiobriai, kaip žinia, plaukia tuntais, todėl dažnai nutinka, kad ištraukus kelias žuvis kito kibimo tenka laukti gana ilgai. Tačiau vien tai, kad užkibo žiobriai, rodo, jog pasirinkta gera vieta ir reikia laukti atplaukiant kito būrio.
Beje, žiobriaujant būtinas graibštas – šių žvynuotųjų viršutinė lūpa su žandikauliu sujungta plona plėvele, panašiai kaip karšio, tad kabliukui įsmigus į lūpą, žuviai besitaškant, skylutė padidėja ir palaisvėjus valui kabliukas tiesiog iškrenta. Paprastai – velkant į krantą. Taigi laiku pakištas graibštas gali išgelbėti laimikį. Nedera ir per jėgą besipriešinantį žiobrį traukti į krantą – gali, kaip aukšlei, trūkti lūpa.
Orams atšilus, ypač ievoms pražydus, labai įdomu žiobrius dugninėmis gaudyti naktį, nes jie tada labai intensyviai kimba. Tinka tos pačios dugninės, tik prie skambaliuko reikėtų pridėti dar ir švyturėlį – nakties tyloje sutilindžiavęs varpelis, besipurtančio švyturėlio žaibai ir lakštingalų trelės – romantika!
Geriausiai šios žuvys kimba nuo sutemų iki vidurnakčio ir paryčiui. Man labiausiai patinka žiobrius gaudyti plūdine. Kadangi šios žuvys laikosi atokiau kranto, tad parankiausia tai daryti palaidyne. Ypač dabar vis labiau populiarėjančia bolonine, nors ją taip pat galima sėkmingai vadinti ir lietuviška – kai tik atsirado ritės, meškeriotojai išmoko jas pritaikyti palaidynėms ir sėkmingai gaudė ne tik žiobrius, bet ir kitas žuvis. O dabar reikia pasirinkti 5–6 m ilgio tą lengvą teleskopinį meškerykotį ir neinercinę ritę su platesniu būgneliu.
Plūdės pasirenkamos pagal srovės stiprumą ir žūklavietės gylį – nuo 3 iki 8 g keliamosios galios su kiaušinio formos korpusais, storomis, ryškiomis antenomis. Valą pravartu prie antenos prispausti kembriku – ne taip skersuosis traukiama prieš srovę.
Pagrindinis svarelis slankiojantis, pavadėlis 30–40 cm, su pagrindine gija sujungtas mažu suktuku. Jei reikia, nedidelis svarelis užspaudžiamas ant pavadėlio – masalas turi slinkti prie pat dugno arba vilktis juo – žiobrio burna nukreipta į apačią. Pagrindinis valas 0,12–0,14 mm, pavadėlis plonesnis, kabliukai parenkami pagal masalą.
Masalas plukdomas pasroviui, retsykiais šiek tiek prilaikant. Pagrindinis vilioklis – trūklių puokštė, bet kartais noriau griebia nedidelius rusvus sliekučius. Jei nepatingėsite prieš žūklę praskalauti dumblo su sąnašomis, prisirinksite lašalų lervų – tai pats geidžiamiausias žiobrių delikatesas. Vandeniui krentant ir einant šiltyn, pravartu prisirinkti apsiuvų ir dėlikių nuo dugno akmenų – kartais šie masalai geriau gundo už tradicinius trūklius.
Jei tai garantuota žūklavietė, galima ilgėliau prilaikyti žiobrius joje jauku. Tinka jau minėti prievilai. Bet ne visada reikia naudoti jauką, nes galite prisišaukti nepageidaujamos smulkmės.
Dar įdomiau žiobrius žvejoti plūdine. Eini krantu pasroviui ir užmeti meškerę tai į verpetus už riedulių, tai žemiau slenksčio ar kyšulio, kur pagrindinė srovė su sietuvos grįžtančiąja liečiasi. Taip vaikščiodamas ne tik žiobrį sugundai, bet gali užkibti ir stambi kuoja, šapalas, meknė, karšis ar net „ūsas“. Gylis nustatomas iš akies, o plūdė pakeliama aukščiau tariamo ir svarelis paguldomas ant dugno – savotiška lengva pusdugninė. Palaikius vienoje vietoje, pravartu masalą patraukti prieš srovę, kaip tai daroma žiemą po ledu, ir vėl nuleisti ant dugno.
Galima apsieiti ir be plūdės – gaudyti „nuo piršto“. Ta pati palaidynė, nuėmus plūdę, užmetama, ritės lankelis užlenkiamas, o valas kairės rankos pirštais šiek tiek atitempiamas į šoną ir įtempiamas. Po kiek laiko jis dar kiek patraukiamas prieš srovę – masalas paslenka dugnu. Taip gaudant jaučiamas kiekvienas žuvies prisilietimas.
Ypač šis būdas efektyvus Širvintos, Armonos, Mūšos žemupiuose. Tinka jis ir pačioje Šventojoje. Kai kas gali suabejoti jo tikslingumu – dugnu prieš srovę slenkantis masalas, žvejo supratimu, atrodys nenormaliai. O štai žuvims, jei jis tik patrauklus, įtarimo nesukelia – daugelis lašalų ir kitų vabzdžių lervų, taip pat ir apsiuvos, dugnu ropoja prieš srovę net kalnų upių srautuose.
Tenai, kur srovė stiproka, galima gaudyti „vilnietiška” palaidyne – svarelis pagrindinio valo gale, pavadėlis prisegamas prie trišakio suktuko, kuris yra per metrą nuo svarelio, o rutulio formos plūdelė pakeliama beveik dvigubai aukščiau nei žūklavietės gylis. Srovė valą išlenkia lanku pasroviui, svarelis velkasi dugnu, o masalas valo „pilvo” priekyje maskatuojasi, nes plūdė prilaikoma įtemptu valu.
Įdomu žiobrius gaudyti Šventojoje ir ilgomis sudurtinėmis meškerėmis su diskinėmis plūdėmis – masalą galima išlaikyti ir gana stiprioje srovėje. Jomis meškeriojant, reikia pajaukinti sunkiu, palengva irstančiu jauku ir masalą laikyti jo šleife. Pavasarį Šventosios krantai nuo žiočių iki Širvintos būna dažnai nusėsti meškeriotojų, bet pavažiavus keliu, vingiuojančiu kairiuoju upės krantu nuo Upninkų iki Santakos, galima rasti neblogų vietelių žiobrių žūklei.
Po neršto žiobriai palengva ritasi iš Šventosios į Nerį. Nors ir nuvarginti vestuvių, jie, kaip ir prieš nerštą, noriai graibsto masalus. Tik tada šių žvynuotųjų reikia ieškoti ramesnėje srovėje žemiau sraunumų – nuovargis daro savo. Ypač noriai žiobriai renkasi prie kuojoms ir net aukšlėms išberto jauko, griebia ir trūklius, ir musės vikšrus. Po neršto jie būna neišvaizdūs, išblyškę, bet užkibę priešinasi gana įnirtingai.
Ričardas Adamonis
