Jūsų krepšelis yra tuščias
Sakoma, jog unguriai mėgsta žirnius. Iš tiesų tai viena iš daugelio žvejybinių legendų, neturinčių nė menkiausio pagrindo. O štai karpinės žuvys žirnius ryja su malonumu. Svarbiausia, kad beveik visos, tik plėšrūnas salatis jų nemėgsta. Visgi dėl masalo dydžio ne kiekviena žvynuotoji pajėgia žirnį apžioti. Jei sutraiškytume grūdą ir ant kabliuko užmautumėte tik jo gabalėlį, pagautume ir aukšlę, ir strepetį, netgi gružlį esu sužvejojęs. Aišku, šita žuvelė veikiau atsitiktinis laimikis, kaip ir žiobriai, retkarčiais griebiantys žirnį, jeigu šalia jo ant kabliuko dar ir musės lerva ar sliekutis užnertas.
Tačiau karšiai, šapalai, meknės, karpiai, kuojos tokį masalą noriai čiumpa ir, kas svarbiausia, paprastai stambūs egzemplioriai pasitaiko. Žirniai tuo ir geri, kad įvairi smulkmė jų neištampo, nuo kabliuko nučiulpti irgi nesugeba. Deja, šį masalą meškeriotojai naudoja rečiau nei kukurūzus, kviečius, perlines kruopas ar makaronus. Kukurūzų be problemų nusiperka maisto prekių parduotuvėse konservuotų, o kviečiai, kruopos ir makaronai yra tiesiog labiau įprastas vyresnio amžiaus ežeruose ir tvenkiniuose gaudančių meškeriotojų vilioklis. Todėl veikiausiai nesuklysiu pasakęs, kad kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose žuvims žirniai yra naujiena ir, matyt, dėl šios priežasties jos šio masalo „nepažįsta“.
Pajaukinus, pažvejojus kasdien keletą savaičių rezultatai pasikeistų į gerąją pusę, bet argi apsiimsi gaišti laiką vien tam, kad kokio nors ežerėlio karšiai ar kuojos suprastų, kad tai tikrai skanus užkandis. Net neabejoju, kad vietiniams meškeriotojams kas rytą į vandenį įberti saują šutintų žirnių visai apsimokėtų, tačiau atvykėliai iš miesto paprasčiausiai neturi kada. Dideliuose ežeruose, kur žvejų niekada netrūksta, žvynuotosios jau žino šio masalo skonį. Upėse – senų seniausiai...
Tekančiame vandenyje gyvena dar vieni žirnių ragautojai – šapalai ir meknės, o jie kur kas greičiau įpranta prie naujų patiekalų nei kuojos ir juo labiau karšiai. Čia kalbu apie tas upes ar jų ruožus, kur meškeriotojai užsuka rečiau (yra ir tokių vietų), nes kitur jau ištisus dešimtmečius įprasta žirniais gaudyti ir jaukinti. Ypač didžiosiose mūsų upėse.
Tad kodėl gi žirniais meškeriojama rečiau nei kitais augaliniais masalais, jei jais galima suvilioti itin stambių žuvų? Tai ir yra pirmoji priežastis, kad būtent stambių. Kviečiais ar kruopomis, kai prastai kimba, vis bent jau kokią sprindinę kuojytę sugundysi ar delniniam plakiui šį smulkų masalą ant mažo kabliuko užmovęs įpirši. Stambių žuvų mažiau, jos į įvairias negandas reaguoja jautriau, todėl daug kam tiesiog kantrybės neužtenka. Kitur – pasikartosiu – šis masalas žvynuotosioms nežinomas, tad jos į žirnius nereaguoja.
Meškos paslaugą kartais daro ir prekybininkai. Parduotuvėse siūlomiems šaldytiems augaliniams masalams toli iki idealių, kai kurie tinka nebent jaukinimui. Sakysim, kviečius aš dar kartą užverdu, nes jie per kieti. Gerai paruoštas kviečio grūdas turi būti didelis, išbrinkęs, gana minkštas ir išilgai įtrūkęs – taip, kad matytųsi jo minkštimas. Nors vėlgi – pastaruoju metu šių masalų (ar veikiau jaukų?) kokybė pagerėjo – reikia manyti, kad konkurencija prekiaujant čia bus ne paskutinėje vietoje.
Bet kurie išvardyti grūdai ar kruopos geriau minkštesni nei kietesni: nors per minkšti prasčiau laikosi ant kabliuko laikosi, bet žuvis vilioja geriau. Tad gaminantis namų sąlygomis prieš virimą ilgai mirkomi, užvirus vandeniui sandariai inde uždaromi ir brinkinami.
Visiškai suprantama, jog ruošiant kviečius pramoniniu būdu ilgai „nesiterliojama“. Be to, įsivaizduoju, kad tinkamai sušutusius grūdus sušaldžius į ledą (na, juk jie parduodami šaldyti pakuotėse), po to vėl atšildžius išeis košė – dalis kviečių tiesiog ištiš. Perlinės kruopos irgi būna kietos, kažkokios pilkos, kukurūzai – lyg akmenukai.
Žodžiu, to, kas šviežia, neverta nė lyginti su šaldytais produktais. Žirniai apskritai tada būna dažniausiai pernelyg trapūs, bekvapiai, prastai laikosi ant kabliuko. Todėl niekada anksčiau nebandžiusiam meškerioti šiais masalais ir kelissyk bergždžiai ant kranto prasėdėjusiam žvejui gali kilti noras išbraukti žirnius iš žuvims siūlomų „patiekalų“ asortimento visam laikui. O tai, kad masalas prastos kokybės, net neateis į galvą.
Tiesa, būna pirkti indeliuose specialių konservuotų žirnių. Tik jų kaina didoka. Paskaičiavus už vieną grūdą turbūt keliolika ar keliasdešimt centų išeitų. Bet teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad šitie žirniai tikrai geri, tai paliudys ne vienas meškeriotojas. Tačiau reikia žiūrėti, kad nebūtų pasenę. O taip irgi gali nutikti: kelerius metus stovi sandėliuose, kelerius – parduotuvės lentynose. Tada jau atvirkščias variantas – tokie per daug minkšti, be to, luobelė – sau, o žirnis – sau.
Geriausia šį masalą šutintis pačiam. Tai nėra sudėtinga, bet žvejai susiduria su kita problema – ne visada ir ne visur įmanoma gauti tinkamų žirnių. Maisto prekių parduotuvėse dažniausiai prekiaujama skaldytais arba valytais (be luobelių) žirniais. Jie tiks tik prievilui, nors irgi pageidautina, jog tokiais, kokius mausite ant kabliuko, ir jaukintumėte.
Taigi paruošimui reikalingi neskaldyti su luobele ir neperdžiūvę (bent jau ne penkerių metų senumo) grūdai. Nematau kitos išeities, kai tik važiuoti į ūkininkų turgavietes ir ten įsigyti šitos „žaliavos“. Ne kilogramą ar du, tačiau visą pusmaišį – bus pigiau ir užteks visam sezonui.
Žirniai prieš virimą, kad suminkštėtų, beriami į indą su drungnu vandeniu. Kiek laiko jie brinks, priklauso nuo to, kaip smarkiai sudžiovinti. Paprastai mirkomi ne mažiau kaip 12 val., bet gali prireikti ir paros. Paruoštas virti žirnis turi būti vienodo kietumo (arba minkštumo – kaip pasakysi, taip nesuklysi), t. y. išorinė jo dalis tokia kaip ir vidus – gana lengvai sukramtoma, tokios pat konsistencijos, trapumo.
Mirkant žirnių reikia nemaigyti, nemaišyti, nes priešingu atveju atšoks jų luobelė. Geriau grūdus vandenyje laikyti ilgiau nei per trumpai – blogiau nebus. Žinoma, ne kelias paras, nes paprasčiausiai prarūgs. Ir vasarą taip tikrai nutinka jiems net dorai nesuminkštėjus, todėl tokių metų laiku padėkite juos kur nors rūsyje, o ne virtuvėje ant saulės šildomos palangės.
Tačiau į šaldytuvą kišti irgi neverta. Beje, rūgimo procesas paspartėja krentant slėgiui. Prieš smarkią audrą krentant atmosferiniam slėgiui visi augalinės kilmės masalai dažniausiai greičiau genda ir man yra buvę, kad nespėjus išmirkti žirniams (tiesa, jie buvo itin kieti) vanduo ėmė rūgti, nors indą laikiau palyginti vėsiame kambaryje.
Tinkamai paruoštus žirnius tame pačiame vandenyje (jei jo trūksta, t. y. grūdai sugėrė, pripildykite iš čiaupo) galima virti. Skirtingai nei kviečiai ar kruopos, žirniai verdami ir po to vandens beveik nesugeria, nebent dalis jo išgaruoja. Tad pagal tai, koks tolimesnis paruošimo metodas (yra du būdai), puode turi būti ir atitinkamas vandens kiekis.
Paprastesnis (tačiau prastesnis) būdas virti žirnius – tiesiog taip, kaip ruošiam košę, t. y. į indą pripilame tiek vandens, kad jis būtų maždaug per du pirštus virš grūdų. Toks nedidelis kiekis reikalingas todėl, kad žirniai virdami kiek galima mažiau daužytųsi vienas į kitą ir nenusimuštų jų luobelė. Taigi ugnis turi būti kiek įmanoma silpnesnė. Gerai išbrinkę grūdai verdami vos 10–15 min., indas sandariai uždengiamas ir paliekamas, iki vanduo atšals. Tačiau šitoks metodas gana rizikingas, nes jei žirniai seni, ilgai mirkę, jų luobelė gali ir nukristi.
Geriau virti kitu – patikimesniu būdu, apie jį kažkada esu užsiminęs. Tuomet prieš virimą grūdai sudedami į retos medžiagos skiautę (tinka kapronas, ypač – moteriškos pėdkelnės) ir visas šis maišelis užrišamas virvele taip, kad grūdai neturėtų laisvumo. Tokiu būdu jie tikrai nedaužys vienas kito ir luobelė išliks.
Ir pirmuoju, ir antruoju atveju atvėsę grūdai kiaurasamtyje atsargiai perpilami šaltu vandeniu, paliekami nusivarvėti ir padedami į vėsią vietą. Dabar jau galima padėti ir į šaldytuvą (tik nesugalvokite į šaldiklį!). Tačiau prieš dedant supilkite į sandarų indą ar polietileninį maišelį ir užriškite, nes žirniai sugeria aplinkos kvapus ir kažin ar bus gerai, jei masalas kvepės, sakysime, kopūstais.
Beje, tokia jų savybė gali būti ir naudinga. Pavyzdžiui, gaudant karšius į paruoštus žirnius verta smulkiai papjaustyti česnako. Paprastai taip gardinami makaronai, rečiau –kukurūzai, bet tinka ir žirniams. Karšiai šį prieskonį itin mėgsta (tik niekaip nesuprantu, kodėl?). Jei žirnius maišysime ir į jauką, jie taip pat prisitrauks prievilo kvapo.
Pastaruoju atveju patarčiau imti grūdus tiesiai iš jauko – jie niekuo nesiskirs nuo sumestų į vandenį. Nors šiaip jau su kokiais nors pirktiniais jaukais šių grūdų maišyti nebūtina. Nebūtina, nereiškia, jog negalima. Tačiau atsirinkite tinkamus mišinius, kurie savo kvapais ir skoniu „neužgesintų“ žirnių, o veikiau juos papildytų.
Žirniai gana sunkūs ir juos galima nusviesti gana toli. Tačiau daug kas šito daryti nemoka – žirnių saują (kviečius, kukurūzus, kruopas) meta tarsi akmenį, t. y. užsimoja ir sviedžia iš peties. O reikia tik iš riešo, visą jėgą paskutiniu mosto momentu sukoncentruojant į pirštus. Tiksliau – užsimojama riešu, o metama pirštais. Pasitreniruokite ir pajusite skirtumą.
Anksčiau meškeriotojai žirnius (kaip ir kukurūzus, perlines kruopas ir panašius jaukus) įsigudrino dar toliau numesti naudodami plastikinius buteliukus nuo mineralinio vandens ar kitokių gėrimų. Užmauna ant pagalio, nupjauna pusę maždaug 45° kampu ir gaunasi savotiškas kaušas. Dabar tokio tipo patobulinimų būna pirkti, tam gaminamos specialios svaidyklės ir kainuoja jos tikrai nebrangiai.
Laukite tęsinio.