Per daugelį žūklės metų pas kai kuriuos spiningautojus prisikaupia devynios galybės masalų. Pradedantiesiems meškeriotojams veikiausiai seilė nutįstų pamačius „senų vilkų“ vilioklių arsenalo kiekį bei įvairovę. Tačiau pastarieji žvejai, kas keisčiausia, dėl tokios gausos susiduria su esmine problema – kurį masalą rinktis einant gaudyti kažkokių konkrečių žuvų, tarkim, šapalų. Niekada neklausiau, kaip tai daro kiti daug dienų ir naktų prie vandens praleidę spiningautojai, todėl kalbėsiu tik apie save. 

Esminiai faktoriai, padedantys „atsisijoti“ masalus, bus: tikėtinas laimikis, į kurį „nusitaikiau“, vandens telkinys, kuriame tądien žvejosiu, ir metų laikas, nes, kaip žinia, pavasarinis, vasarinis ir rudeninis tos pačios rūšies žuvų gaudymas gali smarkiai skirtis. Visa tai susumavus dalis vilioklių liks ilsėtis masalinėse. 

Kita vertus, reikia įvertinti, kokiems masalams skirsiu prioritetą, nes, tarkim, jau minėtiems šapalams vasarą, pavasario pabaigoje ar rudens pirmoje pusėje, gali vienodai gerai tikti (arba netikti) vobleriai, sukriukės, nedideli vibai ar smulkios vartiklės, galbūt dar kitokie viliokliai. 

Gerai, apsisprendžiu, kad spiningausiu vobleriais. Bet dėl visa ko (reikia suprasti, kad apsidraudžiau) galiu pasiimti kelias besisukančias blizgutes, gal įsimesiu į dėžutę ir porą patikimiausių, jau išbandytų tame vandens telkinyje vibų ar vieną kitą mažą vartiklę. Nors nebūtinai, nes jei nenoriu blaškytis ir ilgai prie upės pasilikti nežadu, tuomet apsiriboju tik vobleriais, renkuosi ir jiems tinkamiausią spiningą.

 


Kuo skiriasi „topiniai“ ir patikimi masalai

Bet čia dar ne pabaiga, nes vien „šapalinių“ voblerių man reikėtų temptis nežinia kiek. Faktas, jog atsižvelgiu į paskutinių žvejybų tendencijas, o tai reiškia, kad paskutiniu metu toje ar kitoje upėje, galimai ir konkrečioje žūklavietėje, buvo kibūs tik tie, tačiau ne kiti modeliai ir tik tokios, o ne kitokios jų spalvinės variacijos – tikėtina, kad šie masalai suveiks ir dabar. 

Žodžiu, galimybė, kad pagausiu plačiaburnių, mano supratimu, yra optimali (aišku, didelę įtaką čia turės ir oro sąlygos, kurios netgi gali gerokai pakoreguoti imamus į žūklę tos rūšies masalus). Deja, jokiu būdu ne šimtaprocentinė.

Problema ta, jog kelias savaites, mėnesį ar ilgiau gerai kibę šapalai, nors tai galima pasakyti praktiškai apie visas plėšrūnes, gali vieną dieną persigalvoti ir daugiau į šiuos voblerius nebereaguoti. Paprastai tokie pokyčiai neįvyksta staiga, o veikiau palaipsniui – kibimas vis silpsta, silpsta, kol galiausiai visiškai baigiasi ir tenka ieškoti naujų modelių ar (ir) kitokių spalvinių variantų. 

Ir aš dabar kalbu ne apie kardinalią orų kaitą, pavyzdžiui, labai smarkiai atvėso, apniuko, užėjo liūtys ar panašiai, bet turiu omenyje, kad, regis, žūklės sąlygos akivaizdžiai liko tokios pačios, tačiau žuvų norai ėmė keistis. Nepradėsiu nagrinėti, kodėl taip nutiko, tiesiog konstatuoju patį faktą.

 


Tai nereiškia, kad šitie vobleriai jau niekada neatgaus savo ankstesnės paklausos, bet, kiek pastebėjau iš praktikos, tą sezoną veikiausiai nedomins šapalų (kalbu juk apie šias žuvis), bet kitais ar dar kitais metais galbūt vėl „iššaus“. O gal labai ilgam įgis tik „atsarginių“ statusą ir be pastovaus darbo pragulės masalinėse penkis ar septynis sezonus. Vienas iš variantų – palyginti greitai susigrąžins savo šlovę kitose upėse. 

Tačiau yra tokių voblerių, kurie konkrečiuose vandens telkiniuose yra kibūs kiekvienais metais. Nesakau, kad jie tam tikru metų laiku bus geresni nei anksčiau aprašyti, antraip kam reikėtų kasmet ieškoti „topinių“ vilioklių, paprasčiausiai tokie masalai visada turės daugiau galimybių išgelbėti tos dienos žūklę. 

Palyginimui, kaip krepšinio komandos veteranas, kuris puikiai supranta, ko reikalauja treneris, „negrybauja“ ir išėjęs į aikštelę pastoviai sumeta apie dešimt taškų, atlieka kelis rezultatyvius perdavimus ir surenka stabilų balų skaičių. Dažniausiai šio žaidėjo nebūna startiniame penketuke, jis nėra lyderis, tačiau patikimas komandos ramstis. Štai tokių modelių dėžutę visada nešuosi į žvejybą – tai vadinamasis „aukso fondas“. Ar kiekvieną kartą juos išbandau – čia jau kitas klausimas ir veikiausiai patys supratote kodėl.

Tikrai nepradėsiu vardyti visų šių masalų, nes kai kuriuos atrasti sugaišau dešimtmečius. Bet tebūnie – vienus iš tų „stabiliausių“ paminėsiu – tai Yo Zuri L-Minnow. Visgi yra tam tikra išlyga. Kokia ji – skaitykite toliau ir pamatysite.

 


Savo laiku jie buvo geriausi

Tikrai „neperlenkiu“ lazdos su pastraipos pavadinimu – kuomet tik „susipažinau“ su Yo Zuri L-Minnow, o tai buvo maždaug prieš du dešimtmečius, jie buvo vieni iš pažangiausių to laikmečio voblerių. Kaina, lyginant su dabartine, gana aukšta, tačiau verta šių masalų, nes jie išsyk įsitvirtino tuometinių „topų“ sąraše. Bent jau mano asmeniniu vertinimu. Tiesa, čia labiausiai reikėtų akcentuoti 4,4 cm dydžio modelį. 

Turiu dar anais laikais pirktų L-Minnow ir jie iki dabar yra faktiškai nepakitę. Išskyrus kabliukus, kurie buvo didžiausia Yo Zuri bėda – padaryti iš storokos balto metalo vielos, lengvi, tačiau labai jau neaštrūs, todėl trišakius išsyk pasikeisdavau. Dabar toji problema išspręsta, nebent rasite prekyboje ankstesnių šios firmos produktų.

Nors žodis „nepakitę“ gal ir ne visai tinkamas kalbant ir apie pačius masalus, nes spalvinė gama vis atnaujinama ir senieji spalviniai variantai jau nebegaminami. Na, o tai, kad L-Minnow buvo (ir yra) vertinami, byloja du esminiai faktai. 

Pirmasis, kuris jus galbūt nustebins, šie modeliai pradėti gaminti dar praeitame amžiuje (!). Tikrai nedaug voblerių galėtų tuo pasigirti. Antrasis – jų kopijos, kurias šiais laikais vadiname nekaltu žodžiu „replika“. 

Taigi jau mano „pažinties“ pradžioje firma Strike Pro pradėjo „replikuoti“ 4,4 cm dydžio L-Minnow modelius, pavadindami juos Mustang Minnow 45. Negana to, dar ir padarė skęstančiąją (jau negaminama) ir plaukiančiąją versijas. 

Dar įdomiau, kad net ir dabar vis dar prekyboje esančios plaukiančiosios versijos svoris nurodomas skirtingai (4,2 arba 4,5 g). Trumpiau tariant, pagamino originalius „neoriginalus“, nors išties labai panašius į L-Minnow, bet žaidimas, suprantama, skyrėsi. Turiu ir tuos voblerius, todėl galiu taip drąsiai rašyti palyginimus. Bet trauk juos devynios, straipsnis juk ne apie tai...

 


Jei pradėčiau viską pasakot...

Yo Zuri L-Minnow gaminami trijų dydžių: 3,3, 4,4 ir 6,6 cm. Šių modelių masė atitinkamai yra 3,5, 5,0 ir 7,0 g. O toliau jau viskas vienodai – visi trys vobleriai yra skęstantieji, jų darbinis gylis – iki 0,5 m. Specialiai nerašau „neria iki 0,5 m“, kadangi kalbant apie skęstančius modelius, šis žodis būtų ne visiškai tikslus, nes tokio tipo voblerius galima traukti ir giliau, čia jau daug kas priklauso nuo spiningautojo norų ir meistriškumo. 

Jeigu pradėčiau kalbėti apie visus malonius nutikimus, kuriuos patyriau žvejodamas L-Minnow, manau, kad tektų rašyti kokius penkis straipsnius, o po to dar penkis, nes atmintis jau nebe ta, kaip anksčiau, tad kol „atgaminčiau“... Todėl daug nesiplėsiu. 

Kaip jau minėjau, geriausiai pažįstu 4,4 cm modelius, jie įtraukti į mano „aukso fondą“, tačiau konkrečių žuvų gaudymui. Visų pirma – šapalams. Čia gana įdomus atvejis, kadangi kai kurie vyresnės kartos spiningautojai plačiaburnių žūklei rinktųsi 3,3 cm modelius. Ir aš, ir jie turbūt būtume teisūs, nes daug kas priklauso nuo žūklaviečių. Mano nuomone, 3,3 cm L-Minnow geriau tinka mažesnėms upėms, o Neryje, Šventojoje jie būtų lygiaverčiai. 


Tačiau tas lygiavertiškumas sąlyginis – jei nori daugiau šapalų kibimų, tada geriau rinkis mažesnį masalą, o jei pageidauji stambesnių laimikių, tuomet naudok didesnį. Aišku, čia juk šapalavimas, todėl jokiu būdu to negalima paversti taisykle, visgi panašios tendencijos yra, ypač didesnėse upėse, kur gausiau stambesnių plačiaburnių. O Nemune šapalams vienareikšmiškai siūlyčiau būtent 4,4 cm L-Minnow. Šios upės aukštupyje jis buvo ir tebėra vienas kibiausių modelių plačiaburnių gundymui.

Beje, būtent su pastaruoju masalu galbūt nušaučiau du zuikius, nes jį labai mielai čiumpa Neries ir Nemuno salačiai. Menu, gal prieš dešimt ar daugiau metų, 4,4 cm L-Minnow voblerį dvi vasaras iš eilės salačiai tiesiog dievino. Jei kalbėti be pagražinimų, išties čiupdavo ilgai nesvarstę, ir tada tai buvo vienas geriausių masalų rudnugariams. 

Yra žvejų, kurie patvirtins mano žodžius. Aišku, kaip visada, niekas ir tuomet daug „netrimitavo“ apie tinkamiausius modelius vienų ar kitų žuvų gaudymui, tačiau dabar tai galiu sakyti drąsiai. Ir akcentuoti dar kartą – salačiai (ne salačiukai) ir šiais laikais tų masalų neatsisako.

Berašant šmėkštelėjo prisiminimas... Stoviu įsibridęs Neryje nuo pat brėkšmos. Giedra, jau kone popietė, nuo saulės ausys „raitojasi“, bet nieko gero nesužvejojau. Na, gerai, dar porąsyk užmesiu ir eisiu namo. 

 


Užsikabinu 4,4 cm L-Minnow, spalvinę variaciją labai panašią į dabartinę Gold Flame (dabar kodas turėtų būti M-37n, o tada buvo M-37), metu... Ir jau pirmu traukimu, tiesiog mano akyse, nes vanduo labai skaidrus, kone palei pat kojas (duobės kraštas) tą masalą griebia... šamas. Ne gigantas, bet, kiek spėjau įžiūrėti, gal kokių 12–15 kg. O aš gaudau monofilamentiniu 0,16 mm valu. Tuomet taip žvejodavau salačius ir šapalus, nes normalių pintukų nebuvo. Kuo viskas baigėsi, turbūt visiems aišku.

Su 3,3 cm L-Minnow paprastai viliodavau ešerius ir meknes. Vėlgi tame pačiame Nemune. Turėjau nusižiūrėjęs gerą žūklavietę tarp Veliuonos ir Raudonės (po Nemuno gilinimų jos nebeliko), kur spiningu vasarą ir rudens pradžioje gaudydavau šapalus. Kada jie nekimba, imu mažiausią L-Minnow voblerį ir einu numalšinti žvejybinį alkį – ešeriai tą modelį ten čiupdavo praktiškai visada. Nors ne tik ten, bet dabar pasakoju apie konkrečią vietą. 

Na, o meknes su 3,3 cm L-Minnow paprastai spiningaudavau naktimis. Niekur toli nekeliaudavau, nes nėra prasmės – ties Kaunu tiek Nemune, tiek ir Neryje jų bene daugiausiai ir pasitaiko.

 


Liko nepaminėtas 6,6 cm dydžio Yo Zuri L-Minnow modelis. Vėlgi turiu porą kažkada pagamintų, bet juos perdažęs, originalios spalvos išliko tik nuotraukose. Kažkada Vilkijos rėvoje (kur šiuo metu draudžiama žuvauti) šitais masalais lupdavau salačius. Gundydavosi jais rudnugariai ir Neryje.  

Kaip „slaptą ginklą“ didžiuosius L-Minnow dažniau naudodavau ir kartais tebenaudoju gaudydamas lydekas. Beje, ir stovinčiuose vandens telkiniuose. Jų vingiavimas didoka amplitude, kas nelabai būdinga minnow vobleriams, kartais aštriadantėms būna labai pageidautinas, ypač kada jos vangios. L-Minnow 66S skęsta gana lėtai ir tai yra jo pliusas.

Tačiau turi ir minusą – jei lyginčiau kaip užsimeta, savo aerodinaminėmis savybėmis pastarasis vobleris neprilygsta mažesniems L-Minnow modeliams, kurie skrenda neįtikėtinai toli. Ši jų savybė labai praverčia gaudant tokias atsargias žuvis, kaip šapalai, meknės, o 4,4 cm dydžio L-Minnow – ir salačiams. Bet aš vėl apie tą patį...

Romualdas Žilinskas