Jei pažiūrėtume spininginių masalų gamintojų reklaminius klipus ar You Tube laidas, kuriuose rodoma, kaip reikia tvičinguoti vienus ar kitus tam žūklės būdui skirtus voblerius, iš šalies toks žūklavimas atrodytų gana nesudėtingas. Paprastai čia akcentuojami tam tikri atskirų modelių vedimo būdai, atsižvelgiant į metų laiką ir žuvų aktyvumą. 

Nors, tiesą sakant, gamintojai nepaaiškina netgi to – tiesiog trumpame filmuotame siužete parodo, kad, tarkim, modelis N geriausiai dirba, kuomet jį trūkčiojame agresyviau, labiau akcentuotai, be ilgesnių stabtelėjimų, o modelis M visas savo gerąsias savybes atskleidžia, kada jį patraukiame lengvai, darome ilgas pauzes, ir taip toliau, ir panašiai. Kaip taisyklė filmuotoje medžiagoje pamatysime netgi to masalo elgseną po vandeniu, galbūt lydekos ar ešerio atakos momentą, kas bet kuriam žvejui atrodo itin efektinga bei įtikinama.

Tikrai netvirtinu, jog spiningaujant „pagal instrukciją“ minėti vobleriai taip nežais ir kad jų negriebs plėšrūnės. Visgi visas rodomas veiksmas, vėlgi kaip taisyklė, vyksta stovinčiame vandenyje naudojant idealiai suderintą specializuotą įrangą, o reklaminiai klipai (vadinkime daiktus savais vardais) turbūt devyniais atvejais iš dešimties kuriami klasikiniams tvičinginiams tos rūšies masalams.

O kas yra tie „klasikiniai tvičinginiai“ vobleriai? Tai klausimas, kurį neretai užduodu ir pats sau. Šiaip jau, jei remsimės gamintojų apibūdinimais, tai bus maždaug nuo 11 iki 16 cm dydžio dažniausiai minnow, rečiau minnow/shad tipo vobleriai, kurių „viduriuose“ įtaisytos kūno padėtį balansuojančios ir suteikiančios konkrečiam modeliui savitą animaciją sistemos. Šie masalai nebūtinai yra tik neutralaus plūdrumo (nors nemažai žvejų galvoja būtent taip), jie gali būti lėtai skęstantys arba lėtai kylantys į vandens paviršių. 

 


Ir čia derėtų pabrėžti žodį „lėtai“, nes būtent lėtas kilimas arba grimzdimas leidžia ilgiau išsaugoti pagrindinį tvičingavimo principą – trūktelėjimų bei pauzių kaitą, bet kartu ir suteikti masalui papildomą, kontroliuojamą judesį. Kita vertus, spėju, jog yra ir išlyga. Ne kiekvienas lėtai kylantis ar skęstantis vobleris būtinai taip suprojektuotas dėl jo žaidimo braižo. Kartais tai gali būti sąmoningai pasirinktas kompromisas tarp tokio masalo konstrukcijos, jo užmetimo savybių bei plūdrumo.

Dabar grįžkime prie klasikinių tvičinginių voblerių dydžių, nes šie masalai, mūsų akimis, atrodo didoki arba net labai dideli – čia jau kas kokiais vobleriais labiau įpratęs žvejoti. Manyčiau, kad tokie nemaži (šis žodis bus tikslesnis) gaminami neatsitiktinai ir tam yra kelios priežastys. 

Pirma, ilgesnis kūnelis suteikia daugiau galimybių paskirstyti vidinių šratelių, fiksuotų balastų ir kitų pasunkinimo elementų masę bei parinkti jų išdėstymą ir inercijos charakteristikas (kaip lengvai vobleris pakeičia judėjimo kryptį, pasisuka į šoną, kiek linkęs tęsti pradėtą judesį, kai valas atsilaisvina ir panašiai). Žodžiu, didesnis modelis po trūktelėjimo gali ne tik išraiškingiau pasisukti, bet ir labiau nuslysti į šoną, ilgiau išlaiko judėjimą net tada, kai valas jau atsilaisvinęs.

 


Antra, apie ką jau užsiminiau, – didesniame voblerio kūnelyje lengviau sutalpinti svarelių sistemą, kuri užtikrina ir tolimą užmetimą, ir reikiamą balansą vandenyje. Ypač suspending tipo modeliuose.

Na, o trečia – tokie vobleriai daugiausia orientuoti į stambias plėšriąsias žuvis, visų pirma lydekas, kurioms 11–16 cm masalas tikrai neatrodo pernelyg didelis grobis. Todėl gamintojai gali projektuoti didesnius modelius nesibaimindami, kad jie bus per stambūs pagrindiniam spiningautojo „taikiniui“.

Tiesa, nepaminėjau dar vieno esminio dalyko – klasikiniai tvičinginiai vobleriai beveik visada (sakau „beveik“) turi tris trišakius kabliukus. Kodėl? Atvirai pasakius, neradau tikslaus atsakymo į tą klausimą, bet manyčiau, yra dvi priežastys. Pirmoji – užmetimo metu, ypač kai masalas didelis, trys mažesni kabliukai turi ir mažiau galimybių užsimesti už valo nei stambūs trišakiai.  

Antroji – geresnis masalo balansas. Ypač tam „jautrūs“ būtent neutralaus plūdrumo vobleriai, o kuomet kabliukų svoris paskirstomas trijuose, bet ne dviejuose taškuose, masalas bus labiau subalansuotas. Faktas, jog tai turi įtakos ir jo animacijai – tolygiai papilvėje išdėstytas papildomas svoris mažiau iškraipo voblerio judesius trūkčiojant, toks vilioklis paslankesnis – lengviau keičia kryptį, pašoka iš vietos, pasisuka, bet lygiai taip pat lengviau sugrįžta ir į pradinę padėtį, sustingsta.

 


Tiesa, čia įžvelgiu ir minusų – mažesni trišakiai paprastai būna silpnesni už didesnius, nors jie ir trys, bet negarantuoja geresnio žuvies pakirtimo nei du didesni. Todėl užkibus stambioms plėšrūnėms, galimybė, kad jos išpurtys iš gerklės masalą, yra dažnesnė. 

Tai patikrinta praktiškai, nes kai kuriuos tokio tipo voblerius taikydavau velkiavimui (ypač Nemune vėlų rudenį). Tokiu atveju nuimdavau „gamyklinius“ kabliukus, juos keisdavau dviem vienu ar pora numerių didesniais – vidurinio trišakio apskritai atsisakydavau. Aišku, velkiavime yra visai kitokie masalo traukimo principai, čia vobleris tempiamas paskui valtį tolygiai ir jo judesiai priklauso tik nuo kūnelio formos ir liežuvėlio – žvejys animacijos neįtakoja.

Kol kas rašiau apie tuos „tikruosius“ tvičinginius modelius, kaip matau, pernelyg išsiplėčiau, kas man būdinga, tačiau ir mažesni minnow taip pat gali būti naudojami tvičingavimui. Tiesa, jų judesiai dėl mažesnės inercijos (ką turiu omeny, suprasite skaitydami toliau) dažnai būna trumpesni, staigesni. Tai nereiškia, kad jie blogesni – tiesiog jų žaidimas kitoks.  

Kita vertus, kada pasižiūri į reklaminius minnow voblerių apibūdinimus, nepaisant tų masalų gabaritų, neretai – ir plūdrumo, gali susidaryti įspūdis, kad visi jie puikiausiai tinka šiam spiningavimo būdui. Klausimą, ar taip yra išties, paliksiu atvirą, nes žiūrint, ką mes vardysime tvičingavimu. 

 


Straipsnio pradžioje ne šiaip sau paminėjau „povandeninius“ gamintojų filmus stovinčiame vandenyje. Tėkmėje, o juo labiau greitoje srovėje „trys trumpi patraukimai, trumpa pauzė“, „du staigūs trūktelėjimai ir ilga pauzė“ ar panašūs patarimai yra nieko verti netgi gaudant dideliais klasikiniais tvičinginiais vobleriais. 

O ką jau kalbėti apie mažesnius... Mano manymu (bet tik mano), tegul ir ritmingi patrūkčiojimai spiningu, tarkim, toli užmestą į rėvą minnow voblerį, kokio plūdrumo ar dydžio jis bebūtų, su tikru tvičingu neturi nieko bendro. Ir dėl vienos priežasties – realiai žvejys jo nekontroliuoja dėl besikeičiančios smarkios tėkmės ir pernelyg didelio atstumo.

Tačiau kai kuriais atvejais, kuomet yra tam palankios žūklės sąlygos, dažniausiai mūsų žvejų naudojami minnow spiningaujant elementariu „meti ir trauki“ principu (o tai būtų maždaug nuo 5 iki 10 cm modeliai) visai neblogai tvičinguojasi netgi upėse. Dar mažesni? Galima ir tokiais, bet kuo smulkesnis vobleris, tuo jis labiau veikiamas pašalinių veiksnių – vėjo, tėkmės, tuo mažesnio atstumo reikia, kad jį normaliai „išžaistume“. Tą patį pasakyčiau ir apie įrangą – kuo smulkesnis masalas, tuo tiksliau reikia atitaikyti spiningo testą, akciją, ilgį, valo storį, pavadėlio svorį ir panašiai. 

Daug ką lemia ir masalo masė. Galbūt ji net svarbesnė už voblerio dydį (bent jau lygiavertė), nes lengvi modeliai yra itin „kaprizingi“, jiems reikalingas kuo ramesnis vanduo ir kuo tikslesnis įrangos pasirinkimas. 

 


Visgi masalų gabaritų ir masės subendrinti nereikia, nes atskiri modeliai vienas nuo kito gali labai smarkiai skirtis, kadangi įtakos čia dar turės jų kūno forma (vienas minnow nelygus kitam minnow), liežuvėlio forma, liežuvėlio įstatymo kampas, žodžiu, niuansų yra begalė. O kuris iš modelių bus geresnis, galime nustatyti tik praktiškai. 

Spiningaujant upėse ir bandant tvičinguoti „ne visai tvičinginius“ minnow, eksperimentuoti tenka ypač daug, nes, pavyzdžiui, ten, kur teka tolygi gana rami tėkmė, tiks vienoks modelis, kur yra visiškai rami įlanka – kitoks, o kur srovė užsisuka arba skaidosi – dar kitoks. Taip pat čia yra vienas labai nemalonus niuansas – neretai su konkrečiu modeliu galima sėkmingai tvičinguoti tik labai nedideliame upės plotelyje, kartais vos kelių kvadratinių metrų plotelyje, nes tas masalas, ką ir minėjau, puikiai žais esant tik tam tikroms aplinkos sąlygoms. 

O juk upėse dažnai tėkmės greitis, pobūdis, gylis kinta labai staigiai. Stovinčio vandens telkiniuose yra kur kas paprasčiau. Kita vertus, rastume ir teigiamą aspektą – tekančiame vandenyje galima naudoti ir labai greitai skęstančius ar paprasčiausius plaukiančius voblerius, todėl rinktis tikrai yra iš ko.

Gaudant upėse minėtais modeliais savotiška konstanta, mano nuomone, bus spiningo testas ir akcija – t. y. pats įrankis. Tarkim, 6 g masės voblerį normaliai „ištvičinti“ kotu, kurio užmetimo svoris 5–25 g, vargu ar pasiseks, kaip ir spiningu, kurio maksimalus testas mažesnis nei paties masalo masė. 

Jei ežere ar tvenkinyje tvičingavimui galima naudoti ir vos „minkštesnius“ fast spiningus, tai upėse ar upių vietose, kur srauniau, reikėtų standžių extra fast. Tai suprantama, nes upėje tvičinguojame skersai tėkmės arba prieš ją, tad minkštesnis kotas dėl padidėjusio vandens pasipriešinimo pernelyg linksta ir nepavyksta išgauti pakankamai staigių, akcentuotų voblerio judesių. 

 


Skaitantiems šį straipsnį, suprantama, įdomiausia dalis būtų – tai kokie visgi minėto dydžio modeliai man labiausiai pasiteisino ir kokiomis sąlygomis? Nepykit, bet kartais rašau rašinius ir galvoju: o kodėl turėčiau pasakoti apie tai, kam sugaišau du, tris sezonus ar net ilgiau, kad kiti tiesiog tuo pasinaudotų be jokių eksperimentų? Na, sukramtau ir įdedu į burną, nors rašinyje yra receptas, kaip tuos patiekalus ruošti. 

Todėl šį sykį padarysiu išimtį. Nors gal ne visai, nes kai kuriuos voblerius garantuotai pažinsite nuotraukose. Pamatysite ir spiningą. Nors vien tvičingui turiu keturis kotus, bet juk aiškinau, kodėl renkuosi kažkokį vieną konkretų. 

Derėtų dar pridurti, kad būtent tokie vobleriai pasižymi universalumu – jais sėkmingai galima tvičinguoti visą atvirą vandens sezoną praktiškai visas pas mus esančias plėšrūnių rūšis. Visgi vėstant vandeniui labiau tiks stambių ešerių, vidutinio dydžio lydekų, sterkų gaudymui. Nors užpernai lapkritį kai kuriais modeliais gana sėkmingai naktimis viliojau šapalus. Na, bet čia jau reikėtų rašyti kitą straipsnį ir konkretizuoti... 

Romualdas Žilinskas