Šių metų birželio pirmoji pusė kažkokia „suvelta“: dvi ar trys dienos būna giedros, tada palyja, vėl išlenda saulė, vėl lyja, krapnoja arba debesų Valdovas šliūkšteli kelis kibirus vandens, nusispjauna (na, ne jaunas, kaip ir aš, – greitai pavargsta) ir įsivyrauja štilius. Po to kažko supyksta ir medžius prie žemės lenkia, paskui aprimsta, lengviau atsipučia, nors vėjo kryptis per parą vis tiek keičiasi kaip vienos didelės šalies didelio vado žodžiai, darbai ir ambicijos. Suprantama, ir slėgis tada šokinėja tarsi naftos kainos biržoje – nuo pačios žemiausios iki pakankamai normalios ar net aukštesnės už vidutinę. Temperatūra irgi nei šiokia, nei tokia. Žodžiu, per porą savaičių galimi patys įvairiausi meteorologiniai variantai, jų atspėti praktiškai neįmanoma, todėl ir šiaip ne itin gera orų pranešėjų reputacija sugadinta galutinai. 

Žvejams tokie orai nieko gero nežada, nes niekaip negalima apsispręsti nei kur, nei ką, nei kaip meškerioti. Žuvims... Sakyčiau, kad nutinka įvairiai, o ir nuo jų rūšies labai priklauso, kas tą dieną, gal net valandą apžios masalą. Tarkim, šapalams, salačiams ar ešeriams praplėšusi dangaus uždangą saulė sukelia apetitą, tačiau prisiplojus švininiams debesims prie žemės, jie gali eiti ilgam pasnausti. Bet tuomet iš gelmių tamsybių į seklesnius vandenis pasikelia šamai, jei vanduo po lietaus smarkiau susidrumstęs, ilgaūsiams draugiją palaiko dar ir sterkai. Beje, pastaruoju atveju paros laikas dažnai nebetenka prasmės.

Kad sužadinčiau ir jūsų apetitą, išsyk pasakysiu, kad šiame straipsnyje figūruos ir šamai, nors rašinio pavadinimas to neatspindi.

 


Taigi vieną staiga pragiedrėjusią dieną (kelioms valandoms saulė galvą kyštelėjo, bet vis tiek...) nutariau eiti spiningauti. Pagal visas teorijas, kurias ką tik išvardijau, didžiausia tikimybė buvo suvilioti šapalą. Ilgai nesvarstęs prigriebiau dėžutę jiems skirtų voblerių, dėl visa ko įsimečiau ir saujelę sukriukių. 

Kadangi šita žvejyba tėra tik įvadinė ir parodanti, kaip galima smarkiai apsirikti, smulkiai nepasakojęs, pasakysiu, kad šapalų taip ir nepagavau. Žūklavietė ir paros laikas (pavakarys) atitiko visus tokiai žvejybai skirtus reikalavimus, kaip pliusą galiu pridėti dar ir nedidelį pietvakarių vėją, tačiau naudos – nulis. 

Na, gal ne visai (rimtesni žvejai juoksis iš pastarojo vertinimo), nes galiausiai ryškiai nuspalvintu „čiubiku“ susigundė katei pusryčiams tinkamas ešeriukas. O prieš einant namo, kada per tris ar keturias valandas sušlapinau didžiąją dalį atsineštų voblerių ir galutinai pamečiau viltis, užkabintą Nr. 3 balto metalo Meps sukriukę stvėrė kelių šimtų gramų salačio anūkas.

 


Išsėdėjęs porą dienų prie kompiuterio (be abejo, rašiau jums straipsnius) bei pažiūrėjęs kaip krepšinio aikštelėje žemaičiai bando įrodyti, kad jie aukštesni už aukštaičius, o aukštaičiai niekaip nenori nusileisti žemiau, ir kaip mano miesto komanda nepalieka vilčių Utenai (bet kokiu atveju pagarba uteniškiam už kovingumą ir valią), nutariau iš esmės pakeisti spiningavimo stilių – bandysiu Neryje patvičinguoti. Sumanymas, reikia pripažinti, gana avantiūriškas, nes šioje upėje gaudyti tokiu būdu tikrai ne pats geriausias pasirinkimas, kadangi pernelyg sraunu. Visgi tai ir savotiškas iššūkis – kuo sudėtingiau, tuo įdomiau.

Yra ir dar viena priežastis lėkti prie upės – nuo kitos savaitės žadami beveik nepertraukiami lietūs...

Paskambinau bičiuliui, pakviečiau drauge į žūklę. Bet jis atsisakė: „Paskutiniu metu beveik nieko nepagaunu, padarysiu pertrauką“. Ir pridūrė: „Bandyk ten ir ten, girdėjau anomis dienomis žvejai buvo porą šamų įkabinę, tačiau neištraukė.“ Apie konkrečią vietą rašinyje nutylėsiu, čia jau ne mano stilius, patys žinot. Aišku, aš net neturėjau minties gaudyti šamus, juolab tvičingu, tiesiog žadėjau išsibandyti voblerius, pagludinti tokio spiningavimo techniką, todėl šie žodžiai įspūdžio nepadarė.

 


Prie upės atsidūriau apie 18 valandą. Anoje Neries pusėje mačiau du spiningautojus, kurių vienas gerai žinomoje vietoje, įsibridęs iki pažastų salačiavo vartiklėmis, o kitas, spėju, nuo kranto veikiausiai bandė laimę principu „kas paklius“. Šiame krante irgi sėdėjo pora meškeriotojų, tačiau jie gaudė dugninėmis, deja, nesėkmingai. Vietiniai žvejai, pasišnekučiavom: „Pavėlavai, prieš gerą valandą čia aplink salačiai maudėsi, bet dabar kažkur dingo.“ 

Tuščia jų, nejau mėtysiu voblerius per meškeriotojų valus. Aišku, galiu šalia, bet nelabai man „lipo“ ta žūklavietė, buvau nusprendęs žvejoti šiek tiek žemiau pasroviui, kur upė daro lankstą ir vanduo vos ramesnis, bėga vienoda tėkme, o šalia kranto yra siaura įlankėlė.

Trumpiau tariant, atsisveikinau su žvejais ir nužirgliavau pakrante. Čia buvau prieš porą savaičių, bet per tą laiką aplinka pasikeitė kardinaliai: žolė tokia aukšta, kad siekia man juosmenį, o kai kurios dilgėlės bando nurėžti barzdaplaukius (minėtų orų įtaka). Bet svarbiausia, kad žvejų pramintų takų nesimato, o tai jau geras ženklas. 

Neryje vandens lygis neaukštas, gana keista, nes vis tiek pakankamai skysčio iš dangaus iškrenta. Tačiau šitos upės nesupaisysi – pristabdys baltarusių „tėvas“ Viliją ir turėk bėdą... Šiaip jau ta bėda nedidelė, nes kiek pastebėjau, šiose vietose geresnis kibimas, kuomet upė nusekusi, o nepakilusi.

 


Eidamas vis stabteliu, mesteliu 5–10 kartų kokį voblerį. Pasirinkau siekiančius ne didesnį nei 1,80 m gylį, nes puikiai žinau vietinę specifiką – dabar čia jau ima kilti vandenžolės, o ir kliuvinių nemažai, ši priekrantė palyginti sekli, tik vietomis yra viena kita gilesnė vieta. Tačiau iki jos tenka toliau sviesti masalą. Bet upės tėkmėje, juolab nemenkoje, gaudant tvičingu tai beprasmiška, nes kol užgilini ir išlygini valą, masalas nuplaukia pasroviui, todėl spėji (arba ne) vos kelis sykius trūktelėti jį ties duobės šlaitu. 

Kadangi priekrantė negili ir yra nemažai vandens augalų, prioritetą atiduodu plaukiantiems modeliams. Su tokiais viliokliais gali išlaviruoti tarp vandenžolių, be to, vietinės lydekos mėgsta čia tupėti, nes seklumų nevengia. Pakliūva dažniausiai nuo 0,8 iki 1,5 kg – tai vietinis standartas. Bet kartais (o tų kartų, deja, labai reta) galima prigriebti ir žymiai didesnę aštriadantę. Tačiau šiandien nekimba net „silkės“.

Taip po truputį, po truputį atsiduriu savo numatytoje žūklavietėje. Čia jau visai kitokio tipo tvičingavimas. Jei ligi tol priekrantė buvo dumblėta ir braidžioti ten buvo beviltiška, nes daugiau dumblo nei vandens, tai čia jau galiu ties upės lankstu įsibristi. Ir tada už plataus kranto iškyšulio pasroviui mesti voblerį. 

Jei sviesiu pasroviui arba kampu tėkmei – trauksiu prieš srovę. Ji Neries masteliais (kiekvienos upės tėkmė vertinama skirtingai, atsižvelgiant į bendrą vandens nuotėkį) vos didesnė už vidutinę, bet iš esmės gana stipri. 

Jei mesiu masalą arčiau kranto, t. y. priešingu kampu nuo upės vidurio, tokiu atveju jį galiu traukti išilgai sausumos maždaug 3-4 m atstumu nuo kranto. Žinau, kad ten yra nedidelis pagilėjimas, kur kartais mėgsta medžioti lydekos, ešeriai, šapalai. Dėl plačiaburnių didelių vilčių nepuoselėju, juos geriau gaudyti mažais crank modeliukais. Bet jei čiuptų nesmulkų tvičinginį minnow – tai būtų kilogramo ar didesnis šapalas.

 


Įsibridus ir traukiant masalus pačioje tėkmėje, geriausiai naudoti skęstančiuosius modelius, nors, aišku, „suspendingai“, kaip visada, bus universalūs, tad irgi kuo puikiausiai tiks. Aš paminėjau skęstančiuosius, kad suprastumėt, kiek skirtumų gali būti nedidelėje upės atkarpoje, priklausomai nuo to, kaip ir kur užmesi voblerius. 

Kitas dalykas, kuris iš esmės keičia tvičingavimo supratimą, netgi jo principus, yra masalų pravedimas. Čia jau nebus didesnių pauzių, nes jos beprasmiškos. Ypač pabrėžčiau gaudymą, kada trauki voblerį toliau nuo kranto, kur tėkmė stipri. Jei sustabdysi vilioklį sekundei kitai, jis ant įtempto valo vargu ar sustings. 

Dėl skendimo-kilimo irgi kitokia logika, nes plaukiantieji modeliai neiškyla, kadangi tėkmė juos laiko tame pačiame panirimo gylyje, neutralaus plūdrumo masalai išlieka faktiškai irgi jiems numatytame gylyje, o skęstantieji skęsta tik tada, kai... atleidi valą iš ritės. Bet ir tai ne visi – turi būti greitai skęstantys, sunkūs.

Dar vienas niuansas, kuris tarsi prieštarauja tvičingavimo logikai. Esame pratę, ir tai yra suprantama, kad storesnis pintas valas labiau skandina voblerius. Bet taip nutinka stovinčiame vandenyje arba labai lėtoje srovėje. Greitesnėje tėkmėje jis kaip tik šiuos masalus kelia, ypač greičiau pasukus ritę, o tai reiškia, kad vobleriai vedami mažesnėje, nei realus jų panirimo gylis, gelmėje. 

Tęsinys kitoje dalyje.

Romualdas Žilinskas